Tryliktasis orkestro gimtadienis

Vienas geriausių Lietuvos muzikinių kolektyvų Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo kamerinis orkestras savo tryliktąjį gimtadienį vasario 22 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje atšventė nuotaikingai ir kartu santūriai. Žodį taręs meno vadovas ir dirigentas Donatas Katkus pabrėžė, kad jei ne puikūs ir rimti, norintys tobulėti orkestro artistai, kolektyvo nebūtų buvę. Maestro nuoširdžiai padėkojo visiems orkestro dalyviams, mecenatams, savivaldybės tarnautojams, taip pat orkestro klubo garbės prezidentui Jonui Žiburkui už suteiktą paramą ne visada lengvais orkestrui laikais. Savivaldybės atstovas Zigmantas Mikšys įteikė raudonų rožių puokštę, ir buvo matyti, kad Vilniaus merija iš tiesų patenkinta savo globotinių triūsu. Tai, kad šis muzikinis kolektyvas per trylika metų išsikovojo deramą vietą Lietuvos kultūriniame gyvenime ir sulaukia vis daugiau pelnyto dėmesio, liudijo tą pačią dieną su „Sampo“ banko valdybos pirmininku Gintautu Galvanausku pasirašyta sutartis. Pasak G. Galvanausko, ši sutartis – dėsningas įvykis, mat „orkestrą ir banką jungia tos pačios vertybės – kūrybingi žmonės ir pastangos kuo geriau sustyguoti kolektyvą“, o „šiuo metu sparčiausiai besiplečiantis bankas nori prisidėti ir prie Lietuvos meno plėtros“. Ką gi, kaip sakoma, kad tik Dievui į ausį...

Vakaro programa išrankų klausytoją tenkino. Iš pradžių nuskambėjo Antonio Vivaldi Koncertas dviem violončelėms ir styginių orkestrui g-moll, PV 411. Solo griežė orkestro nariai Rūta Bagurskienė ir Vaidas Tamošiūnas. Dramatiškas, glausto turinio, iškilmingas ir kiek rūstokos lyrikos (Adagio) instrumentinių spalvų meistro kūrinys buvo atliktas stilingai ir su pakankama kilnaus tragizmo doze. W.A. Mozarto Koncertą klarnetui ir orkestrui A-dur KV 662 atlikęs svečias iš Italijos Fabio Furia griežtam Vienos meistro klasicizmui suteikė švelninančių romantinių atspalvių. Jautriai akompanuojantis orkestras turėjo prisitaikyti prie itin niuansuotos klarnetininko dinaminės skalės (maždaug nuo penkių piano iki stipraus mezzo forte). Koncertas nuskambėjo neįprastai gaiviai: lyrinės temos buvo ypač nudailintos, o antroje koncerto dalyje – dieviško grožio Adagio – dėl pasirinkto tinkamo tempo, įspūdingai solisto įvaldyto ilgo kvėpavimo bei akustinių salės ypatybių skambus instrumento garsas sklido tiesiog į paskliautėse įsitaisiusių angelų ausis. Svarbiausi F. Furia frazavimo principai, artimi vokaliniams, matyt, iš tiesų yra tapę stipriąja jo muzikinės asmenybės savybe, nes dainingumas išliko atliekant ir greitąsias koncerto dalis. Jau pirmojoje jis, tarytum gyvačių kerėtojas, publikos dėmesį kaustė aktyviais kūno judesiais ir „šokančiu klarnetu“, tiksliai keičiamais štrichais ir tembrais, profesionalia technika, o ilgoje ir sudėtingoje trečioje dalyje atsiskleidė kaip kiekvieną garsą įprasminantis virtuozas. Bisui F. Furia su orkestru atliko Astoro Piazzollos Tango. Šiek tiek ispanų kraujo turįs trisdešimt penkerių metų F. Furia čia išryškino savo romantiškumą; ilgesinga, lėta melodija įgavo sodresnį toną, tačiau interpretacija neperžengė abstrahuoto jausmingumo ribų.

Antrojoje koncerto dalyje skambėjo ilga, jausminga ir maloni Josepho Suko Serenada. Keturios dalys neprailgo, nes kūrė spalvingą ir atpalaiduojančią vakaro atmosferą. Šventinis vakaras praėjo gerai nepaisant skaičiaus „13“, nes scenos priešakyje žibėjo „Sampo“ banko įteikta simbolinė dovana – sėkmę nešanti pasaga.

Per Šv. Kristoforo gimtadienį buvo geros muzikos, gero humoro, pokšinčių konfeti, bet nebuvo stingdančios „pompos“, būdingos daugeliui jubiliejinių vakarų. Nuoširdžių bičiulių ir gerbėjų būrys tai įvertino kaip savaime aiškų dalyką.