Dailė

Šis bei tas

Jaunų fotografų paroda ŠMC „Aš, tu ir kiti kadrai“

Monika Krikštopaitytė

iliustracija
Rasos Juškevičiūtės videofilmo kadrai

Tik po to, kai praėjusiais metais praūžė keli nemaži projektai, skirti jauniesiems menininkams, ŠMC irgi ėmėsi kilnios misijos ir surengė mažytėje salėje jaunųjų fotografijos parodėlę. LDM Šiuolaikinės dailės informacijos centro ir Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos organizuoti „Saviobjektai“ bei į parodą nepatekę ir šiems oponavę „Savi subjektai“ rodė jaunųjų menininkų kūrybos įvairovę bei bandė užčiuopti vienijančius bruožus. Vytauto Michelkevičiaus inicijuotas tęstinis projektas „3xpozicija“ įvedė į apyvartą „postfotografijos“ terminą, įkvėpė virtualų kūrinių gyvenimą bei leido stebėti, kaip kūriniai migruoja iš vienos medijos į kitą. Šiame kontekste „Aš, tu ir kiti kadrai“ – kuklaus užmojo, daugiau pačią madą domėtis naujienomis konstatuojanti paroda. Lankstinukas teigia, kad šia paroda ŠMC pradeda jaunųjų menininkų parodų ir kitų projektų ciklą – naują ir judrų kūrybinį maršrutą, pavadintą „Geltona linija“. Dvelkia naujomis galimybėmis, bet kadangi konceptas gana aptakus, geriausia aptarti konkrečius parodos darbus.

Salę išties vykusiai juosia Valdo Ozarinsko parinkta oranžinė statybų juosta iš plastiko. Be jos vaizdas būtų kur kas liūdnesnis. Kuratorė Renata Dubinskaitė labai tiksliai parinko pavadinimą 5 dalyvių darbams – „Aš, tu ir kiti kadrai“. Didžiąją masę sudaro dienoraštinio tipo jauno žmogaus kasdienybės fragmentų fiksavimas. Fotografijos kaip pabiri žodžiai, taip ir nesuformavę jokio sakinio, jokio teiginio. Gyvenimo būdo užuominos. Introspektyvių akimirkų sureikšminimai tiesiog akina, kad tai – jaunų žmonių kūriniai. Vos vienas kitas iš vaizdų suformuluoja kažkur jau girdėtą ir tik pora dalyvių – po savo sakinį. Nejau Artūras Olšauskas galėjo pamanyti, kad įvairiose interjero vietose nufotografuotos jo pėdos neprimins Dainiaus Liškevičiaus „Pasaulio centrų“ (1999–2000 m.). Keistesnis rakursas iš viršaus neišgelbėja nuo kūno, kaip atskaitos taško, vaidmens. Tik tiek, kad Liškevičiaus darbas didesnio kalibro ir geografiškai, ir prasmių kiekiu. Mat „Pasaulio centrai“ dar ironizuoja stereotipines kelionių nuotraukas. O ką veikia kojos interjere? Įkūnija kojų grybelio reklamą „kai norisi lipti sienomis“?

„Kažkur girdėtas“ ir Ievos Sireikytės nusivylimas Amerikos svajone. Nors pigi užeiga su apkūnios lankytojos nugara ir šleivu užrašu ant šaldytuvo „Welcome to Cindy“, niūraus degalinės darbuotojo portretas įtikina fotografės nuoširdžiu nustebimu dėl iliuzijos neatitikimo tikrovei, šitas takelis minamas nuo didžiosios depresijos laikų.

Kad ir kaip man patiktų Kęstučio Šapokos improvizacija tapybos tema – jis kartoja fotografijoje Adomo Varno drobes „Dvigubas portretas“ ir „Bangose“ – šita strategija irgi matyta ir, pavyzdžiui, reklamos srityje net nenaudotina dėl itin didelio populiarumo. Vis dėlto asmeniniam dialogui su savo identitetu turi šiokios tokios vertės, tik ne atstovaujant judrias naujoves.

iliustracija
Paulius Paper. „Miegaliai traukinyje“

Artūras Bumšteinas, nors ir šaltakraujiškai lyg koks chirurgas konstruoja savo kūrinį, į savo žaidimą įjungia ir žiūrovą. Pasiima atskaitos tašku 36 minutę, 3 sekundę – kulminacinį momentą iš 1969 m. lietuviško filmo „Gražuolė“, – atskaičiuoja šią atkarpą ir išlupa po kadrą iš 1933, 1976 ir 2005 m. „King Kongų“. Vaizdai, kaip ir galima buvo tikėtis, mažai ką turi bendra, bet Artūras surado savitą dimensiją, kuri išsuka smegenis iki ūžimo.

Rasa Juškevičiūtė pristato videoprojekciją, kur paeiliui stoviniuoja įvairiausi žmonės ir stebeilijasi į kamerą. Kantriai leidžiasi stebimi iki staigaus garso, kurio žiūrovas neišgirsta, bet veikėjų kūno kalba jį aiškiai įrašo erdvėje. Išgąsčio malonumas ir sekundės nustebimas leidžiasi pamatomas. Jei girdėtume ir mes tą POKŠT, tai užsimerktume ar krūptelėtume ir praleistume patį įdomiausią momentą. Smagi ne tik išgąsčio pagavimo idėja, videodarbas masina užsiimti išgąsčio psichologijos tyrimais, nes žmonės į garsą reaguoja gan skirtingai: kas susiraukia, kad prajunka, kas įšąla nuostaboje.

Subkultūromis ir latentiniais reiškiniais besidominti Mirjam Wirz šį kartą surengė fotosesiją pilko miegamojo rajono tyruose. Iš atminties inscenizuojami muzikinio klipo scenarijai, tik be blizgesio, atsiveria visu kūnų ir šviesos buitiškumu. Fotografija be smegenų „fotošopo“ filtro truputį praskiedžia mūsų perdirbtų vaizdų pripildytas galvas.

Rokas Pralgauskas užkabina žvilgsnį trimis trumpomis istorijomis. Rodomi trys nespalvoti montažai, kur vienas iš personažų – su kauke ant veido. Tai klasikinis literatūrinis judesys: žmogus apsimeta kitu nei yra (dėvi kaukę), veiksmo dalyviai to nežino, bet mes tai žinom ir turbūt pats autorius žino, kas yra asmuo su kauke. Trys saldainiai detektyvinių istorijų mėgėjams. Nors nežinau nei Mažojo Džo, nei prostitutės Vandos, nei Stasio personažų, komiška intrigėlė nuteikia įsijausti.

Vis dėlto atidžiau pasižiūrėjus, „šio bei to“ įdomaus parodoje yra. Bet manęs neapleidžia nuojauta, kad skyrus daugiau resursų, jaunimas parodytų galįs tikrai daugiau. Ir jų pozicionavimas kaip judrių, eksperimentuojančių formomis, labai imlių kontekstui ir, būkim sąžiningi, praktiškai „jokių“ – nieko nepadeda. Norėčiau, kad jaunųjų parodose jaustųsi jų pačių savęs pozicionavimas, o ne atsispindėtų mūsų požiūris iš išorės į tai, kas dažniausiai yra jaunimas. Gali būti ir taip, kad ne jaunieji nesubrendę ŠMC lygiui, o ŠMC dar nepajėgia pažiūrėti į jaunuosius pakankamai rimtai.