Sielos korifėjai – fleita ir džiazas

M. Raškovskio nuotr.

Už 2002–2006 m. konceptualias koncertų ir kompaktinių plokštelių programas bei „Kuršių nerijos“ festivalio įgyvendinimą Lietuvos nacionalinės filharmonijos kamerinės muzikos ansamblio „Musica humana“ įkūrėjui ir vadovui, fleitininkui, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesoriui Algirdui Vizgirdai paskirta Lietuvos Nacionalinė kultūros ir meno premija. A. Vizgirda koncertavo su Nacionaliniu simfoniniu ir Lietuvos kameriniu orkestrais, su prancūzų ir šveicarų kameriniais ansambliais. Nuo 1988 m. groja ansamblyje „Baltic trio“, jo CD išleido „Warner Bross“ įrašų kompanija. A. Vizgirda įrašė ir solinę plokštelę, įgrojo J.S. Bacho sonatų fleitai albumą... Pristatome profesorių skaitytojams panaudodami interviu, duoto Lietuvos radijo programai „Klasika“, medžiagą.

Maestro, kaip ir kada sutikote žinią apie Nacionalinės premijos suteikimą, ar ji buvo netikėta?

Žinojau, kad ne tik šiemet, bet ir anksčiau kelis kartus buvau nominuotas premijai. Žinia, kad man suteikta Nacionalinė premija, pasiekė mane filharmonijoje rengiant naują programą su ansambliu „Musica humana“ – į repeticijų kambarį staiga įlėkė kamerinio orkestro muzikantai su šypsenomis veiduose ir naujiena, išgirsta per radiją. Aišku, buvo labai malonu išgirsti šią žinią bei kolegų sveikinimus.

Prisiminkime didžiausius darbus, kuriuos esate nuveikęs kaip muzikas, kaip atlikėjas, festivalių organizatorius, pedagogas. Kas jums pačiam yra svarbiausia, kuo labiausiai didžiuojatės?

Manau, kad kiekvienam menininkui skirtas savas kelias. Intuityviai jaučiau, kad esu pašauktas Muzikos ir besigilindamas į įvairių kompozitorių kūrinius visa širdimi stengiausi pažinti užkoduotą muzikinę mintį, potekstę, judesį ar gestą. Be abejo, per ilgą laiką jau 33-ią koncertų sezoną egzistuojantis ansamblis „Musica humana“ mynė įvairius kelius, ieškojo s avitos kūrybinės interpretacijos. Gilų muzikos esmės supratimą veikia daugelis dalykų – ir Renesanso epochos, ir baroko, klasicizmo, romantizmo paslaptys. Su visais stiliais esu susipažinęs. Nepaprastai mėgstu šiuolaikinę muziką, nes dar studijų laikais ir vėliau grojau džiazą. Jis išlaisvino mane iš kai kurių ritmo, mąstymo suvaržymų, būdingų grojantiems tik klasikinę muziką. Tas kelias buvo labai įdomus, o paieškų spektras labai platus; pastaraisiais metais išties pajutau tam tikrą brandą. Įdomu, kad toks jausmas atėjo pradėjus diriguoti. Grodamas girdėdavau tik save ir aplink muzikuojančius draugus. Visai kitas pojūtis, kai girdi visą prieš tave esantį kolektyvą, jo muzikinę darną, kurią galima modeliuoti, skirtingai reikšti savo emocijas ir įvaldyti gestus. Tas mane labai sužavėjo ir visa širdimi pajutau, kad galiu, noriu tai daryti.

O kada ir kodėl prireikė stoti prie dirigento pulto?

Labai paprastoje situacijoje. Anksčiau ansamblis „Musica humana“ buvo mažesnės sudėties: fleita, obojus, violončelė, klavesinas, kartais – solistas vokalistas. Tačiau baroko muzika neapsiriboja vien trio sonatos žanru. Tai 200 metų trukęs „auksinis“ amžius, muzikos literatūros prasme – nepaprastai plati ekspozicija. Pabandžiau prisiliesti prie J.S. Bacho kantatų, mišių. Užsimezgė graži draugystė su chorais: Šiaulių „Polifonija“, „Jauna muzika“, „Aidija“. Esame paruošę nemažai rimtų stambios formos kūrinių, kuriems prireikė didesnės sudėties instrumentinio palydėjimo. Po truputį įsijungiau į šią veiklą ir pradėjau diriguoti. Sekėsi gana lengvai, nes studijų metais mokiausi dirigavimo pagrindų. Taip pat gerą patirtį įgijau 10 metų dirbdamas simfoniniame orkestre, kai į Lietuvą atvykdavo talentingų pasaulinio garso dirigentų. Stebėdamas juos, užfiksavau vieną ar kitą judesį, principą, kurie vėliau savaime atgijo. Kai jauti rankose muziką, toliau viskas paklūsta... Dabar daugiau koncentruojuosi į garso kokybę, į muzikinę koloristiką – kaip išgauti kuo daugiau iš nedidelio ansamblio. Tai trys pirmieji smuikai, trys antrieji, du altai, fagotas, violončelė, kontrabosas ir klavesinas. Mano svajonė – nedidelis Bacho laikų ansamblis-orkestras: kad muzika tekėtų taip natūraliai, kaip senaisiais instrumentais groja vadinamieji „barokistai“. Aišku, reikia įvertinti ir natūraliai kintančias muzikos tendencijas. Ypač įdomiu laikotarpiu laikau tarptautinių „Kuršių nerijos“ kamerinės muzikos festivalių Neringoje pradžią. Nuo 1999-ųjų jau įvyko 8 festivaliai, apie kurių programas sulaukėme puikių atsiliepimų. Jie praeina labai pakiliai, skamba vokiška, itališka, angliška baroko ir klasicizmo muzika. Greta tokių opusų visada įtraukiami lietuvių, Baltijos šalių kompozitorių kūrybos puslapiai.

Ar kinta suvokimas ir interpretacija, kai ilgai grojate tą patį kūrinį?

Jei palygintume 20–25 metų senumo ir naujausius pasaulyje egzistuojančius įrašus, pajustume, kad interpretacijos gerokai skiriasi. Kažkas yra pasakęs, kad muzikos atlikimo stilius keičiasi sulig kiekviena karta. Gal todėl, kad gyvenimo tempas kinta? Esu pastebėjęs – daugelis Vakarų Europos orkestrų ar ansamblių pradėjo greitas kūrinių dalis groti dar greičiau, o lėtas – dar lėčiau. Ar tai yra greitesnio gyvenimo būdo atspindžiai, didžiulio informacijos srauto, ateinančio per internetą ir kitas ryšio priemones, įtaka? Dabar gyvenimo tempas – siaubingas. Matyt, tą akceleraciją jaučiantys žmonės perkelia ją ir į muzikos interpretavimą. Pernelyg greitas tempas palieka tik technikos fenomeną – kas greičiau, kas garsiau... ir nustumia į šalį esmę – muzikos kvėpavimą, dvasią, kuri turi išlikti esant bet kuriam tempui. O geriausių, tiesiog dieviškų lėtos muzikos pavyzdžių ieškau Bacho ar Vivaldi kūryboje. Abu šie kompozitoriai visą gyvenimą tarnavo bažnyčiose, jų mąstymas, požiūris į gyvenimą buvo sakraliniai. Suvokdami meno dieviškumą jie rašė ir pasaulietinę muziką. Jų pašaukimas – tai iš viršaus sklindanti šviesa, lydinti kiekvieną kūrinį.

Plati yra ne tik Jūsų kūrybinė veikla. Esate įdomus pašnekovas įvairiais meno klausimais. Kokie pastarųjų metų mūsų kultūros vyksmo pokyčiai yra Jums svarbūs?

Svarbi yra dabartinio Lietuvos muzikinio gyvenimo eiga. Mano supratimu, ji yra labai gera. Trys kameriniai Nacionalinės filharmonijos kolektyvai – Vilniaus bei Čiurlionio styginių kvartetai ir ansamblis „Musica humana“ – dažnai išvažiuoja į miestus ir miestelius, ko nebuvo prieš 7–8 metus. Mano ir kolegų širdys džiaugiasi, kai važiuojam per mūsų nuostabų kraštą ir matom, kaip gerėja ne tik išorinis vaizdas, bet ir žmonės. Žinoma, gyvenimas nėra lengvas, ypač provincijoje, bet lietuvių tauta yra labai darbšti ir linkusi į meną. Anksčiau salėje išvysdavome keliolika žmonių, o dabar fantastiškai viskas pasikeitė.

Štai praėjusių metų pabaigoje grojome Zarasuose ir Švėkšnoje, šis miestelis triskart degė, bet nepaisant to, vidurinės mokyklos salė buvo pilnutėlė, papuošta – kabojo W.A. Mozarto portretas; ant stalo išdėliota keturiolika referatų, kuriuos moksleiviai parašė apie Mozartą... Pradėjau vartyti tuos referatus, skaityti jų temas – „Mozarto vaikystė“, „Mozarto ir jo šeimos kelionės po Europą“, „Mozartas ir jo operos“, „Mozarto simfoninė muzika“, „Mozarto kameriniai kūriniai“. Mane tai sužavėjo! Tie patys moksleiviai sėdėjo salėje, susirinko visi mokytojai, į pilnutėlę salę atvyko ne tik Švėkšnos seniūnas, bet ir Šilutės meras bei vicemeras. Koncertą vedė muzikos mokytoja, sumaniusi ir įgyvendinusi visą projektą. Štai teisinga investicija į jaunimo ateitį!

Per kultūrą galime pasiekti labai daug. Rinkos ekonomika yra variklis, tačiau svarbiausia žmogui yra vidinė kultūra ir žmogiškos meno vertybės, o jos turi būti diegiamos visada ir nuolat – ne tik jaunimui, bet ir visai tautai. Šia prasme Lietuvos nacionalinės filharmonijos iniciatyvos yra labai geros, prasmingos, ir mes iš tiesų džiaugiamės, kad daug galime groti Lietuvoje. Tai yra didelis ir atsakingas darbas, mums svarbus ryšys su kiekvienu klausytoju, ateinančiu į mūsų koncertus. O jų daugėja!

Tai teigiami pokyčiai, o kam nepritariate, ką norėtumėte keisti?

Tiesiog paraginčiau visus miestų ir miestelių, savivaldybių kultūros centrus artėti prie meno. Suprantu, kad organizaciniai klausimai visada sudėtingi, visi susiduriame su finansiniu nepritekliumi. Gal investicija į meną nėra tokia akivaizdi, kokią norėtų matyti verslininkai. Namą galima pastatyti, ir po kelerių metų įdėti pinigai sugrįš. Mene laukti reikia ilgiau, bet ši investicija – amžiams, nes formuoja asmenybę, jos brandumą, charakterį, tolerantiškumą kitiems. Iš to kyla paprasta pagarba žmogui, kurios dabar taip trūksta. Per muziką, menų meną, galima pasiekti ypač daug; jos nepačiupinėsi, nepamatysi, gali tik išgirsti ausimis, širdimi, dvasia. Tuomet iš koncerto klausytojas išeina pasikrovęs. Ko? Juk ne pinigų... Muzikoje užkoduoti kiti principai, visas gyvenimo spektras – ir kančia, ir neviltis, ir džiaugsmas, ir taurumas, ilgesys, liūdesys, sielos išpažintis ir kiekvienam būdingos žmogiškos klaidos. Pavyzdžiui, ko ėmėsi japonų tauta, po karo visiškai dvasiškai suniokota, į ką investavo? Į kultūrą. Jie kultūrai skyrė 7 procentus bendro produkto. Tai labai daug. Kada gi mūsų politikai tai suvoks... Aišku, greitai ekonomikos neatkursi, turi praeiti laiko, atsirasti teisingas įdirbis, nes kartais politikų sprendimai ir įstatymai kelią nuostabą.

Pristatykite dar vieną gražią Jūsų investiciją į mūsų kultūrą – Vilniuje rengiamą J.S. Bacho muzikos savaitę. Šiemet, regis, ją jau vadinsite „Bacho muzikos festivaliu“?

Pirmasis bandymas surengti seriją koncertų, kuriuos pavadinome „J.S. Bacho muzikos savaite“, įvyko galbūt todėl, kad ansamblis „Musica humana“ nuo 2000-ųjų, UNESCO paskelbtų pasauliniais Bacho metais, nemažai grojo jo muzikos. Nors atlikdami keturias programas, aišku, pavargome, 2006-ųjų savaitė praėjo puikiai. Todėl natūraliai kilo mintis, kodėl to nepakartojus šiemet, bet jau renginį pavadinus festivaliu? Manau, kad toks aktyvus J.S. Bacho muzikos propagavimas yra reikšmingas. Po praėjusio šimtmečio katastrofų, dviejų pasaulinių karų palaužtos žmonių širdys ir dvasia troško tokios muzikos ir ji vis populiarėjo. O Bacho muzikoje užkoduota aukštesnė išmintis, jo ranką vedžiojo Dievas, jo muzikoje galima atrasti viską. Unikalu, kad joje iki šiol juntame žmogaus žingsnius per gyvenimą, ir klausytojai atpažįsta šį pulsą. Viliuosi, kad J.S. Bacho muzikos festivalis galėtų tapti prestižine, vizitine Lietuvos kortele, kaip vyksta kitose šalyse, ne tik Vokietijoje. Pernai sekėme, kaip į puikią, nuostabios akustikos Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčios erdvę, kurioje dirbame jau septinti metai, renkasi draugiškos jų bendruomenės atstovai, pažįstami veidai.

Šiemet festivalį pradėsime kovo 21-ąją – J.S. Bacho gimimo dieną. Mūsų ansamblis gros 6 koncertus, festivalyje dalyvaus „Musica humana“ orkestras, Lietuvos kamerinis ir Šv. Kristoforo orkestrai, atvyks ir svečių iš užsienio. Garsus obojininkas Alessandro Baccini atliks J.S. Bacho Koncertą obojui d’amour; festivalį balandžio 9 d. užbaigsime „Velykų oratorija“ su solistais vokalistais ir choru „Jauna muzika“. Tokie planai.

Sugrįžkime mintimis į jaunystę. Kaip įsivaizdavote savo darbą ateityje, kaip pakoregavo Jūsų vaizdinius gyvenimas?

Jaunystė – tai veržlumas, nutrūktgalviškumas, beprotystė. Tai sumanymai, idėjos, kurios visada kirbėjo mano galvoje. Pirmiausia tai susiję su džiazo muzika, nes fleita ir džiazas – du sielos korifėjai, stūmę mane pirmyn. Norėjau labai gerai, taisyklingai išmokti groti fleita. Antra – labai pamėgau džiazą, grodavome įvairiose kavinėse, dalyvavau Talino džiazo festivalyje, Pirmajame Lietuvos džiazo festivalyje. Gyvenimas taip pakoregavo, kad džiazo muzika sovietmečiu buvo išstumta iš daugelio erdvių, nes Taline įvyko skandalas, susijęs su į festivalį atvykusiu žymiu saksofonininku ir fleitininku Charlesu Lloydu. Visa tai praėjo, bet aš nuėjau kitu keliu – groti į simfoninį orkestrą, kuriam vadovavo maestro Juozas Domarkas. Šis darbas taip pat buvo man reikšmingas, pamėgau groti dideliame kolektyve, prisiliesti prie J. Brahmso simfonijų, L. van Beethoveno koncertų, P. Čaikovskio, D. Šostakovičiaus kūrinių. Po to sekė išvykimas stažuotei į Prancūziją, kur vėl pasinėriau į labai intensyvų muzikinį gyvenimą. Paryžiaus nacionalinė konservatorija, koncertai, vykdavę kiekvieną vakarą – visa tai traukė ir žavėjo, ten pasisėmiau daug patirties. Grįžus visa tai plėtojosi toliau, ypač dirbant su „Musica humana“.

Kaita atsiranda kartu su išmintimi, branda, žinojimu, ko kur reikia. Juk muzikos menas yra laisvas, jis visada priklausė nuo emocinės būsenos, nuo nuotaikos. Gal todėl taip sakau, kad tapdamas Pirmojo Lietuvos džiazo muzikos festivalio pirmosios vietos laureatu, grojau kompoziciją „Viskas priklauso nuo nuotaikos“... Kiekvieną kartą, atėjęs į ansamblio „Musica humana“ repeticiją, nusiteikiu pozityviai – tada viskas sekasi, ansamblis pradeda „kvėpuoti“, visi džiaugiamės ta muzika, kurią grojame. Ir rezultatą pasiekiame greitai, be rutinos, bereikalingų kartojimų. Paskutinė vidinė įkrova įvyko neseniai, kai įgyvendinau seną svajonę.

Visą gyvenimą labai mėgau architektūrą, tapybą, skulptūrą ir vis galvojau, kada nuvažiuosiu į Italiją – Veneciją, Florenciją. Žmonai Daivai taip pat buvau pažadėjęs nuvežti ją į Veneciją. Ir štai svajonė išsipildė, nes po Naujųjų metų turėjau laisvo laiko. Buvau sužavėtas tuo kraštu! Kur bepasuksi, kur tik pažvelgsi – visur istorija ir menas. Viename Florencijos muziejuje pusvalandį stovėjau prieš Tintoretto skulptūrą; atrodė, kad matau, kaip juda to vyro raumenys, iškalti marmure, koks iškalbingas rankos gestas... Stovėjau, o mano galvoje skambėjo muzika, kurią tuomet norėjau groti. Grįžęs šiuos įspūdžius labai sėkmingai panaudojau dirbdamas su orkestru. Štai dar vienas įrodymas, kad menai, aukščiausios jų apraiškos tarpusavyje yra susiję. Man tai svarbu. Fiziškai kelionėje labai pavargau, bet dvasiškai taip atsigavau, kad dabar nekantrauju naujai prisiliesti prie A. Vivaldi Venecijoje sukurtos muzikos. Juk ir J.S. Bachas jį vertino.

Ateityje norėčiau pagroti greta abiejų kompozitorių kūrinius. Užmezgiau ryšius su Vivaldi konservatorija, su jo kūrinių katalogo saugotojais Venecijoje, kur yra beveik visos Vivaldi partitūros. Manau, ateityje pateiksime atradimų Lietuvos publikai.

Parengė Jūratė Vičienė