Savaitė

Subjektyvūs akcentai

Vilniaus knygų mugėje

Renata Šerelytė

iliustracija

Kelios dienos prieš Vilniaus knygų mugę (vykusią vasario 22–25 d.) televizorius iškilmingai skelbdavo, kad šiemet mugės akcentas – vaikų literatūra. Tai turėjo liudyti ir geriausios vaikiškos knygos rinkimai, ir vaikams skirtų knygų pristatymas bei susitikimai su jų autoriais. Žinoma, tų pristatymų ir susitikimų nebuvo tiek, kad nustelbtų visa tai, ką skaito ir kuo domisi suaugusieji. Trumpiau tariant, vaikų literatūra ir liko tik „akcentas“ ir, regis, nelabai reikšmingas. Bet argi tai keista?.. Vaikų kultūra Lietuvoje tebėra tabula rasa – nuo sovietmečio, kai vaikas buvo suvokiamas kaip „gamybinis vienetas“ ir partinės ideologijos perėmėjas. Dabar suvokiamas kaip vartotojas. Ir daugmaž viskas. Pasiūlyk kokiam nors politikui ar valstybinės reikšmės funkcionieriui steigti modernią vaikų biblioteką ar netgi Vaikų literatūros institutą (toks yra Švedijoje) – dar išprotėjusiu palaikys. Koks institutas, kokia biblioteka, kai rubliniai indėliai dar negrąžinti, o dujos ir elektra brangsta ne dienom, o valandom!..

Taigi ir šiemetinė Vilniaus knygų mugė kartais priminė karštligiškai bruzdantį turgų, kur stengtasi parduoti ir gyvą, ir mirusį rašytoją, o kai kurių leidyklų stendai priminė nedidelius skoningus nekropolius. (Apie nekrofiliją, kaip specifinį lietuvių mentaliteto bruožą, teko turiningai pasišnekėti su J. Melniku, valandą dirbusiu gyvu reklaminiu skydu prie Rašytojų sąjungos leidyklos stendo). Teko ir iš tolo, ir iš arčiau pažvelgti ir į vieną kitą atvežtinį rašytoją – T. Eggeną ir H. Ullrich (pastaroji, beje, žinoma vokiečių vaikų rašytoja). Ir nieko, pasirodė gana gyvi ir simpatiški. Be to, prie jų nebuvo tokių baisių eilių, kaip prie Barico ir Beigbederio prieš kelerius metus – minia prie garsiųjų rašytojų, kurie šiaip jau vargu ar bent buvo ką nors girdėję vienas apie kitą, priminė maldininkų spūstį prie šventojo Kaabos akmens. Galbūt net ir aukų buvo, bet niekas jų neakcentavo kriminalinėje „Lietuvos ryto“ publicistikoje, nes žūti knygų mugės metu prieš mylimo rašytojo akis turbūt kur kas neįdomiau, nei būti užkapotam sugyventinės.

Natūralu, kad knygų mugėje parduodama ne tik literatūra, bet ir viskas, kas išspausdinta ant popieriaus. Taigi gavau tuziną lankstinukų, reklamuojančių raudonmedžio baldus „namams, ofisui ir bibliotekai“ (fantastiški žurnalų stovai, jų kaina, aišku, irgi), kažką, susijusį su Che Guevara (išmečiau, nes nemėgstu apipelijusių revoliucijų) ir šiltą kvietimą aplankyti Hanibalo Lekterio gimtąsias vietas Lietuvoje. Pritrenkiantis literatūros pritaikymas gyvenimui, t.y. verslui. Betrūko tik to, kad „Litexpo“ kavinėje būtų vaišinama įmantriai patiekta žmogiena.

Prie leidyklų stendų teko matyti staliukus, prie kurių kaip paukščiai prie lesyklėlių sėdėjo rašytojai ir dirbo reklaminiais veidais. Dauguma jų stengėsi apsimesti, kad pro šalį plaukianti minia jiems, plunksnagraužiams atsiskyrėliams, visiškai nekelia siaubo. Vienai autorei, regis, pavyko tai padaryti visai įtikinamai, nes ant staliuko ji turėjo pilną taurę brendžio. Neturėjusiems sekėsi prasčiau. Ką padarysi. Rašytojai juk – ne aktoriai.

Ir apskritai rašytojams, jeigu jie mėgsta pateikti save kaip vienišius, mizantropus ir klaustrofobus, į muges vaikščioti nepatartina, nes visokios fobijos nuo to tik sustiprėja. Sutinki nepaprastai daug visokio plauko pažįstamų, be saiko prisigeri kavos ir po to tris dienas negali užmigti. Vos sumerki blakstienas – prieš akis knygos ir knygos. (Tai vadinama grybautojo sindromu, kai nuo šešių ryto iki vakaro lakstai po mišką su peiliu ir kerti visus pasitaikančius grybus, o paskui nieko daugiau nesapnuoji, tik juos).

O kadangi visur būta siaubingai daug renginių, esu labai patenkinta, kad dalyvavau trijuose. Vienos autorės, kurią gerai pažįstu, knygos pristatyme (knyga, beje, vaikiška!), kurį laiką pabuvau Rašytojų sąjungos stendo gyvu veidu (kažkas supainiojo mane su E. Liegute) ir dalyvavau jauno lenkų rašytojo M. Sobolio romano, kurį išleido leidykla „Mintis“, pristatyme kaip nuosaiki ir egzaltuota kritikė (paskui, didžiam savo nustebimui, parašiau recenziją, kurioje sudirbau paskutinę knygos dalį). Vienu akies kraštu dirstelėjau į P. Repšį, sėdintį „prezidiume“ tarp S. Gedos, M. Martinaičio, A. Bumblausko ir, anot V. Ališausko, „prislėgtą šlovės“, dar mačiau A. Juozaitį, pasirašinėjantį ant savo knygos apie Karaliaučių (jau trečia laida!..), prie Švedijos ambasados stendo kritiškai nužvelgiau nerimtai besielgiantį Karlsoną ir prakeikiau taksistą, mugės proga nuplėšusį dvigubą užmokestį („nieko, ponia, negalim padaryt, pagal sutartį toks tarifas!..“).

O ką nusipirkau, nesakysiu, bet kad tarp nusipirktos lektūros yra vaikiškos literatūros – tai faktas. Juk ji, literatūra, yra mugės akcentas. Tegu ir nereikšmingas. Juk neakcentuosi specifinių Hanibalo Lekterio pomėgių...

Nors visko gali būti. Kitąmet galbūt atsiras ir žmogėdrų kultūrai skirtų stendų. Lietuva juk nestovi vietoje, kaip mėgsta sakyti politikai ir viešųjų ryšių specialistai.