Rūgštus veidas

Londono mados savaitės proga ir apskritai pastaruoju metu žiniasklaidoje susirūpinta liesų manekenių sveikata. Prasidėjo kampanija prieš „dydį 00“. Protestuotojai reikalauja, kad manekenės atrodytų kaip „normalūs žmonės“, nors ne visiškai aišku, kas tai yra. Iš tiesų ši problema nėra visai ta pati kaip žurnalinių moterų tobulumas, varantis nepilnavertiškumo kompleksus visoms „nežurnalinėms“ moterims. Sveikata, be abejo, labai svarbu ir jai negali būti daromos jokios nuolaidos. Bet yra moterų, kurios natūraliai, iš prigimimo laibos ir ilgos kaip kartys, ir todėl tinkamos būti judančiomis trimatėmis drabužių pakabomis, todėl ir dirba tokį darbą. Drabužiai, siūlomi kaip meninės kūrybos rezultatas ir kaip prekė, ant tokių atrodo daug geriau, nors ir ne realistiškai.

Tačiau kad jau užsukta kampanija, visi mato reikalą šiuo klausimu pasisakyti. Ir štai pagyvenęs vyras, užimantis svarbų postą, sėdi televizoriuje, rimtoje politinių debatų laidoje, ir sako: „Kai matau tas perkarusias merginas per madų šou, man visai nesinori užsiimti su jomis seksu.“ Kiti laidos svečiai vyrai pritaria ir atitaria. Niekas nepaprieštarauja, net moterys. Ir tai šalyje, kurioje moterų išsilaisvinimas ir feminizmas įvyko jau beveik prieš pusę amžiaus. Bet kodėl gerbiamas gašlusis ponas mano, kad tos merginos vaikščioja ant pakylos tam, kad jam „pakiltų noras“? Tuo užsiima kitos profesijos moterys – gatvėse, languose, specifinės paskirties žurnaluose. Tuo tarpu manekenių darbas – reklamuoti drabužius kaip estetinį objektą ir, be to, moterims. Juk neinate pasižiūrėti Sezanne’o natiurmortų Nacionalinėje galerijoje ir nesakote: „Ak, norėčiau aš paragauti tų obuoliukų!“ arba: „Nekelia man apetito šitos kriaušės“. Taip prisidengus teisinga kova už sveikatą toliau sėkmingai propaguojama idėja, kad moterys, nesvarbu, ką jos gyvenime beveiktų, kokį darbą bedirbtų, galų gale vis tiek egzistuoja tik tam, kad būtų vartojamos seksui, ir todėl jos turi būti visuomet tinkamos tokiam vartojimui, tai yra net ir viešumoje, kiekvienam ją matančiam vyrui turi atrodyti „vartotinos“.

Ši idėja skleidžiama ir daug plačiau, reikalaujant visuomeninius postus užimančių moterų atrodyti nepriekaištingai. Jei kuri neatitinka vyriško „tinkamumo seksui“ idealo, pavyzdžiui, yra vyresnio amžiaus, netobulo veido, turi raukšlių arba vienoj kūno vietoj „per daug“, o kitoj „per mažai“, žiniasklaida mala ją į miltus. O jei vyresnė nei 30 metų moteris nori pradėti siekti kokios nors karjeros, ji neturi jokių šansų.

Elfi Pallis straipsnyje „Progresas – odos paviršiuje“ („The Guardian“, 2007 02 03) rašo, kad žiniasklaida nuolat perša mintį, jog tokių vyresnio amžiaus aktorių kaip Judi Dench, Helen Mirren ir Meryl Streep sėkmė ir pripažinimas nepalieka „nepaisant jų amžiaus“, o ne būtent dėl to, kad jos daugelį metų tobulino savo talentą. Elfi Pallis taip pat cituoja kandidatės į JAV prezidentus Hillary Clinton oponentus. Nors Clinton padarė nemažai, bandydama pritaikyti savo išvaizdą vyrų reikalui (nušviesinti, ištiesinti plaukai, raudonai dažytos lūpos), ji vis tiek „atsiima“. Vienas radijo laidos vedėjas pasisako: „Negaliu įsivaizduoti, kad Amerikos žmonės norėtų išrinkti tokią seną šlykščią raganą savo prezidente. Čia Amerika, mergos turi būti „karštos“!“. Tuo tarpu žurnalas „Rolling Stone“ eina dar toliau, minėdamas jos „kelią į seksualinį šiukšlyną“ ir „rūdijančius lyties organus“. Renkant prezidentus vyrus šios srities klausimai nebūna keliami. Kada moterų išvaizda bus palikta ramybėje, kad ir kokia ji būtų?

Beje, savo „moters idealą“ stumia ne tik blizgantys žurnalai ir bulvariniai laikraščiai, bet ir „esantys aukščiau jų“, „kultūringi bei išsilavinę“ rašytojai. Pavyzdžiui, mano jau kažkada minėtas amerikietis, gyvenantis Anglijoje, Billas Brysonas (su kurio knygomis, deja, buvo palyginta mano knyga), rašydamas visai ne apie moteris, o apie savo gyvenimą ir keliones po Angliją, niekieno neprašomas pateikia ir savo moters idealą: „Kai dirbau beprotnamy, viename skyriuje pamačiau šviežio veido seselę, kuri gražiai rūpinosi pacientais, ir pagalvojau: man irgi tokia praverstų. Netrukus jai pasipiršau.“ Čia be ironijos, rimtai. Toliau savo knygoje vis pamini, kaip jo žmona tiek ir tedaro, kad nuolat pritaiko savo gyvenimą prie jo poreikių ir užgaidų, o jis tuo tarpu vis pasvajoja apie seksą su identiškomis dvynukėmis (ir pan.). Pats savo asmeninį gyvenimą susitvarkęs „idealiai“, toliau Brysonas komentuoja kitų, o tiksliau – Anglijos karaliaus Edvardo VIII, kuris XX a. pirmojoje pusėje atsisakė sosto, kad galėtų vesti mylimą (jau kartą išsiskyrusią) moterį. Girdi, kaip jis galėjo mylėti tokią „rūgštaus veido personą“ ir kaip tokia moteris apskritai gali būti kieno nors sekso objektu. Brysonui, šviežių ir tylių seselių vartotojui, nė į galvą neateina mintis, kad Wallis Simpson, nepaisant surūgusio veido ir įnoringo būdo, turbūt buvo neeilinė asmenybė, jeigu dėl jos buvo atsisakyta aukščiausio valdžios, nors ir simbolinės, posto, t.y. didžiausio vyriškumo patvirtinimo.