Literatūra

Liūtas Mockūnas (1934–2007)

in memoriam

iliustracija

Praėjusią savaitę netikėtai mirė tik ką iš gyvenimo išeivijoje visam laikui į Lietuvą sugrįžęs literatūros ir kultūros tyrinėtojas Liūtas Mockūnas.

Su Liūtu Mockūnu teko gerus tris dešimtmečius bendrauti. Tai buvo santūrus, atsargus, nerėksmingas ir nežaižaruojantis žmogus, tačiau vienu dalyku – aistra knygai, literatūrai, spausdintam žodžiui jis tikrai degė. Ši ugnis vidinė, ji vertė ne tik jo namus biblioteka, bet ir jį patį – knygnešiu. Tik jis ne caro laikais vežė Rytprūsiuose ir Amerikoje spausdintas lietuviškas knygas per Prūsijos ir Rusijos sieną į Lietuvą, o Brežnevo ir vėlesnių TSRS gensekų laikais Amerikoje spausdintas taip pat lietuviškas knygas, laikraščius, žurnalus per Tarybų Sąjungos sieną į tą pačią Lietuvą. Nežinau, kas daugiau tokių knygų pervežė – caro laikų knygnešiai ar Mockūnas su savo bendraminčiais, tačiau jeigu 9-ojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvoje jau buvo naujausių ne tik Algimanto Mackaus fondo, bet ir „Ateities“, „Skautų akademikų“ bei kitų išeivijos leidyklų knygų, tai – pirmiausia Liūto Mockūno ir į jį panašių nuopelnas.

Nepriklausė jie visi, kaip Liūtas, „Santarai-Šviesai“, toli gražu ne. Tačiau drįsčiau sakyti, kad Liūtas iš visų knygnešių buvo pats uoliausias, atkakliausias, patvariausias, per savo dažnas keliones daugiausia knygų pervežęs (bent jau iš Amerikos, nesiimu spręsti, kiek panašių entuziastų buvo Vakarų Europoje). Ir ne tik per keliones, bet ir paštu, spėčiau, pasiuntęs. Nemažai tų knygų nepasiekdavo adresatų, net ir Maskvos oro uoste ne visos buvo praleidžiamos. Tačiau Liūtas sakydavo: jei nepaskaitys Vytautas Kubilius ar Vytautas Merkys, tai paskaitys bent muitininkas ar kas nors kitas, kuris, vakarietišką knygą vertindamas, iš muitininko ją nusipirko.

Ir buvo tai knygos, kokių Lietuvoje tada neleisdavo, ir ne tik lietuviškos, bet ir amerikietiškos, angliškos, vokiškos, prancūziškos, kokių į Lietuvą irgi oficialiai neįsileisdavo. Knygnešių, ypač Mockūno, šūkis buvo toks: važiuok kiek galima dažniau į Lietuvą, bet vežkis ne tik dovanų giminėms, o pirmiausia knygų.

Ir, žinoma, per visą vėlyvąjį sovietmetį jis atidžiai sekdavo literatūros bei šiaip kultūros tendencijas okupuotoje Lietuvoje, susirašinėdavo, kiek galėdavo, su kūrybingais žmonėmis. Tų daugiausia (bet ne tik) Liūto suteiktų žinių pagrindu paskutiniaisiais sovietinės okupacijos dešimtmečiais „Santara-Šviesa“ pradėjo į savo suvažiavimus Tabor Farmoje Mičigano valstijoje kviestis kultūrininkus iš Lietuvos – ne socrealistus ar akivaizdžius režimo tarnus, o nestandartinės mąstysenos ir jausenos atstovus.

Šitokiu būdu ten pasirodydavo tokie žmonės kaip Judita Vaičiūnaitė, Marcelijus Martinaitis, Jurga Ivanauskaitė, Laimonas Noreika, Regimantas Adomaitis, Vytautas Kubilius, Algimantas Bučys, Vytautas Merkys, Vytautas Martinkus ir taip toliau. Vienas kitas iš čia paminėtų ar nepaminėtų nebuvo Mockūno ar kitų santarininkų-šviesininkų specialiai pageidaujamas. Tokį atsiųsdavo oficialusis Vilnius pagal principą – išleisime du jūsų pasiūlytuosius, jeigu priimsite vieną mūsų siūlomą. Ko gero, Liūtas Mockūnas bus su savimi į kapus nusinešęs paslaptį, katrie iš jų buvo tie tarybinių veikėjų pripirštieji.

Galiu tvirtai pasakyti, kad tarp tų galimai „įtartinųjų“ – ne Algimantas Bučys, nes jo dalyvavimo Tabor Farmoje pageidavo Ilona Gražytė-Maziliauskienė, viena iš mūsiškių, kuri kartu su Liūtu Mockūnu, Vytautu Kavoliu, Violeta Kelertiene, Rimvydu Šilbajoriu ir keliais kitais derindavo kviečiamųjų į „Santaros-Šviesos“ sąskrydžius sąrašą. Deja, dauguma šių iškilių žmonių taip pat jau išėjo Anapilin.

Į „Santaros-Šviesos“ sąskrydžius ar kitus renginius, be mūsų oficialiai iš Lietuvos pakviestųjų, atvykdavo ir kitais keliais atvažiavę – jų taip pat susidarytų ilgas sąrašas. Visi jie, Liūto Mockūno ir bendraminčių padedami, apsirūpindavo Amerikoje išleistomis lietuviškomis ir angliškomis knygomis bei kitais spaudiniais ir su jais grįždavo į Lietuvą. Tai tos pačios knygnešystės sudėtinė dalis. Šiame darbe jį beveik 30 metų palaikė rūpestinga žmona Fransuaza Pranutė Puzyna Mockūnienė.

Liūtas ne tik knygas vežė, bet ir pats jas rašė bei rengė. Jis suredagavo tris prozininko, dramaturgo Antano Škėmos raštų tomus, literatūrologo Rimvydo Šilbajorio straipsnių rinkinį „Žodžiai ir prasmė“, sudarė „Egzodo literatūros atšvaitus“, istoriko Vinco Trumpos rinkinį „Lietuva XIX amžiuje“ ir parašė netgi naujausios Lietuvos istorijos studiją „Pavargęs herojus“ apie lietuvių rezistenciją ir išeivijos vaidmenį joje.

Tačiau ryškiausias jo darbas spaudos baruose buvo bendradarbiavimas kultūriniuose išeivijos žurnaluose, pavyzdžiui, „Margutyje“, kurį redagavo Algimantas Mackus, ir „Metmenyse“, kuriuos redagavo Vytautas Kavolis. Ir ne tik kultūriniuose, bet ir visuomeniniuose, kurių vieną, mėnraštį „Akiračiai“, jis kartu su Zenonu Rekašiumi apie du dešimtmečius pats be jokio atlygio ir redagavo. Mockūnų bute „Akiračiai“ buvo redaguojami, išsiuntinėjami ir prenumeratos tvarkomos – tai Pranės darbas. Liūtas daug prisidėjo ir prie to, kad „Akiračiai“ būtų perkelti į Lietuvą, o čia jų leidybai dėl biurokratizmo ir finansinių kliūčių einasi sunkiau.

Liūto meilė spausdintam žodžiui reiškėsi ne tik knygnešyste, ne tik rašymu, bet ir skaitymu. Tarp daugelio jo mėgstamų periodinių leidinių buvo ir dvisavaitinis „New York Review of Books“, kurį kai kas vadina „pirmuoju literatūriniu intelektualiniu žurnalu anglų kalba“. Leidinio išeities taškas tas, kad knygų aptarimas irgi yra literatūrinė kultūrinė veikla, ir tai Liūtui Mockūnui visiškai tiko. Jis šį leidinį prenumeravo ir Vilniuje gyvendamas, o perskaitęs keletą numerių juos atveždavo į Lietuvių išeivijos institutą Kaune. Tie numeriai, kaip ir „Metmenys“, „Kultūros barai“ ar „Naujasis Židinys-Aidai“, kuriuos, beje, labai vertino, greitai nesendavo, kupini gerų recenzijų ir išmąstytų straipsnių, – o jų skaitymas ir komentavimas buvo Liūtui Mockūnui tarsi dvasinio gyvenimo kasdienės duonos valgymas.

Mykolas Drunga

Tekstas skaitytas LR programoje „Klasika“