Paskutinė Jurgos kelionė

Jurgai sunkiai sergant, vis vien tviskėjo viltis. Trapi. Gležna. Ir kartu – nepažeidžiama. Ji liko tokia ir Jurgai išėjus. Stebuklo viltis, neįveikta mirties.

Keistas ir naivus dalykas yra žmogaus tikėjimas, bet ar gali kas nors kitas atsilaikyti prieš logišką ir racionalią mirtį, sudedančią mūsų gyvenimo rankraštyje visus skyrybos ir jungties ženklus?..

Rašydama šiuos žodžius, nesistengsiu prilygti „Lietuvos ryto“ sakiniams apie Jurgą. Apie jos gyvenimą, draugus ir bičiulius, kūrybą ir kovą. Nenoriu rašyti laikraštinės publicistikos naudodama jos raiškos priemones. Todėl šį in memoriam rašyti nelengva. Nes reikia paliudyti ne garbinimą, žavėjimąsi, populiarumą, o tai, kas išlieka sudegus gyvenimo rankraščiui – kūrybiškumą. Raiškos alkį. Asmenybės unikalumą, privertusį vienus žavėtis, o kitus galbūt nekęsti ir pavydėti. Stiprios, neeilinės asmenybės – o Jurga tokia ir buvo – visuomet susilaukia prieštaringų vertinimų. Ir nors aš, prisipažinsiu, nesu fanatiška Jurgos kūrybos gerbėja ir nesižaviu Rytų religijomis ir kultūromis, mielai pritarsiu vienam Jurgos bičiuliui, sakiusiam, kad nepaisant „asmeninio įžeidimo“ (tokią reakciją neretai sukeldavo jos kūryba) Jurgos knygų nebuvo įmanoma nepastebėti. Neskaityti. O kad perskaičius sukildavo tas „asmeninio įžeidimo“ jausmas – galbūt taip būdavo patikrinama mūsų vertybių hierarchija, tikėjimo ir meilės samprata. Ir gebėjimas suprasti bei atleisti. O polemikos, ginčo žiežirbos, susikirtus kūrybingoms natūroms, yra kur kas svarbesnis dalykas nei adoracija.

Jurga visados buvo tarp dviejų ugnių: kritikų vertinimų ir publikos simpatijų. Ir reikėtų be jokių išsisukinėjimų pripažinti, kad pastarųjų jai netrūko, ir mes, rašantieji, galėjome arba pavydėti, arba dar labiau stengtis. Jurgos kūryba vertė klausti, provokavo, jos kūriniai niekada nepraplaukdavo pro šalį kaip tylūs „normalios“ literatūros laiveliai. Kur jau ten... Jeigu literatūrai tiktų jūriniai terminiai, būtų galima sakyti, kad Jurgos knygos skaitytoją pasiimdavo abordažu. Skamba gal kiek ir piratiškai, bet šiame brutaliame pasaulyje tai atrodo kaip savotiško švelnumo gestas.

Ir nors Jurga daugelio mūsų atminty liko kaip narsus karys, be baimės ir jausmų maišaties pasitikęs mirtį, kas būtų pasikeitę, jeigu ją būtų aplankiusi abejonė, silpnumas, liūdesys, klausimas: kodėl visa tai atsitiko?.. Ar nuo to ją mylintiems ji būtų tapusi mažiau brangi?.. O Dievui – mažiau reikalinga?..

Artimųjų meilė ir globa, kūrybos ir gyvenimo pilnatvė, apsupusi ją paskutiniais gyvenimo metais, liudija, kad gailestingumas ir malonė egzistuoja. Malonė egzistuoja ir pamirštiems, apleistiems, neįvertintiems. Ji neskirsto mūsų į kastas.

Tai, kad Jurga su skaitytojais atsisveikino būtent poezijos knyga, – sakyčiau, kūrybinio išsipildymo ženklas. Galbūt netgi pranašiškas akcentas. Nes Dievas pasaulį sukūrė poetinio žodžio galia, kuria savinaikos graužiamas pasaulis seniai nebetiki.

Šv. Pranciškus Asyžietis sakė, kad mūsų kūnas – tai celė joje gyvenančiai dvasiai. Ir mirtis tėra sesuo, kuri atidaro celės duris. Ramios Tau kelionės, Jurga, į Amžinuosius namus.

Renata Šerelytė