Liūdni ir drąsūs kino riteriai

Penelope Cruz vaidina filme „Sugrįžimas“

Penelope Cruz sako, kad vaidmuo Pedro Almodovaro filme „Sugrįžimas“ (LNK, kovo 1 d. 22.40) jai buvo kaip įšventinimas į riterius, nes savo herojės Raimundos dėka pasijuto visaverte aktore. „Sugrįžimas“ – filmas, persmelktas Almodovaro susižavėjimo moterimis. Jis žavisi tuo, kaip jos mąsto, kaip myli, kaip komplikuoja savo gyvenimą. Tai suteikia daug peno aktorėms, kurios filme kuria ypatingą ansamblį. Kartu šis filmas – moterų ir šeimos pagerbimas, nes Almodovarui šeima – tai nuostabių ir drąsių moterų susivienijimas pačia plačiausia prasme. Vyrai „Sugrįžimo“ pasaulyje yra visokio blogio priežastis, jie kartu ir nereikalingi, ir kenksmingi. Cruz sako: „Laimingo pasaulio be vyrų vizija yra viso filmo raktas. Almodovaras pasakoja apie moterų šeimą, bet kartu ir apie žaizdas, kurias joms paliko vyrai“. Man tai ir filmas apie prisikėlimą naujam gyvenimui. Sukrėtimai – Raimundos dukra nužudo ją išprievartauti bandžiusį tėvą, sugrįžta mirusi motina (Carmen Maura) – priverčia Cruz heroję keistis, iš naujo pažvelgti į gyvenimą ir atrasti naujų jėgų. Tad kartu „Sugrįžimas“ yra ir himnas amžinai moters kovai už save ir artimuosius, neatsitiktinai filme jis stilizuoja neorealistinį italų kiną, o Cruz Raimunda verčia prisiminti Sophios Loren ir Annos Magnani vaidintas pasišventėles motinas. Almodovaras pasirenka melodramos konvenciją, kuri atvira visiems netikėtumams ir siužeto vingiams, bet ją pripildo pačių netikėčiausių prasmių ir pirmiausia specifiško humoro. Man „Sugrįžimas“ – vienas geriausių pastarųjų metų filmų dar ir todėl, kad sugrąžina tikrojo kino, verčiančio juoktis ir verkti, pojūtį.

Kitas ateinančios savaitės įvykis bus garsaus lenkų kūrėjo Krzysztofo Zanussi filmas „Persona non grata“ per LTV „Elito kiną“ (28 d. 23.10). Režisierius jį pristato taip: „Persona non grata“ – tai psichologinis filmas, kurio pagrindinis motyvas yra įtarinėjimo manija. Pagrindinis filmo herojus yra idealistas, kuris gražiausius savo gyvenimo metus atidavė kovai už laisvę ir dabar išgyvena nusivylimo saldybę. Tikrovė, kurioje jis gyvena, visiškai skiriasi nuo ankstesnių įsivaizdavimų. Jaunuoliai, kuriuos jis globoja, yra toli nuo jo idealų. Gyvenimas tarp diplomatų kasdien verčia jį susidurti su melu. Slopinami jausmai jaunai merginai susipina su įtarimais, kad mylima mirusi žmona buvo jam neištikima.“ Be abejo, vienas pagrindinių filmo pliusų yra puiki vaidyba – pagrindinius vaidmenis filme sukūrė Zbigniewas Zapasiewiczius ir Nikita Michalkovas.

Mėgstamiausias lenkų režisierės Agnieszkos Holland aktorius Edas Harrisas ir pats bando jėgas režisūroje. 2000 m. jis sukūrė filmą „Polokas“ (TV3, 23 d. 1.10), skirtą vienam svarbiausių XX a. dailininkų Jacksonui Pollockui. Ant 1949-ųjų rugpjūtį pasirodžiusio žurnalo „Life“ viršelio puikavosi klausimas: „Ar Jacksonas Pollockas yra didžiausias gyvas amerikiečių tapytojas?“ Dailininkui skirtą straipsnį puošė dabar jau visiems žinoma nuotrauka: Pollockas stovi prie vienos iš savo dinamiškų drobių provokuojamai sukryžiavęs ant krūtinės rankas, apsivilkęs juodu švarku ir žydrais džinsais. Gerai meno pasaulyje žinomas Pollockas tada tapo populiaria asmenybe – pirmąja amerikiečių žiniasklaidos „meno žvaigžde“, o jo radikalus stilius pakeitė tapybos raidą. Tačiau menininko ir tada neapleido kančia, kuri greičiausiai ir suformavo jo drastišką stilių. Jis nuolat abejojo savimi, savo jėgomis, nuolat buvo priverstas rinktis tarp poreikio išreikšti save ir noro atsiskirti nuo pasaulio. Jis pats buvo savo nuopuolio kaltininkas – pats sunaikino santuoką, būsimą karjerą ir vieną ramią 1956-ųjų vasaros naktį – savo gyvybę. Edas Harrisas yra ne tik filmo režisierius bei prodiuseris, jis pats kuria ir pagrindinį vaidmenį. Filmas yra žvilgsnis į ypatingą žmogų, kurį kažkas tiksliai apibūdino kaip „menininką, saugantį paslaptį, žinomą žmogų, kurio nepažinojo niekas“.

Dar vienas itin svarbus šios savaitės filmas – Peterio Weiro 2003 m. sukurtas „Komandoras: tolimoji pasaulio pusė“ (TV3, 25 d. 21.30), tik bijau, kad net ir pats didžiausias televizoriaus ekranas neperteiks vizualaus šio filmo įspūdžio. Tai pas mus, manau, visiškai nežinomo, bet pasaulyje itin populiaraus Patricko O’Briano knygų ciklo ekranizacija. Veiksmas nukelia į Napoleono karų laikus. Britų laivas, kuriam vadovauja komandoras Džekas Obris (Russell Crow), yra atakuojamas daug stipresnio priešo. Nors jo laivas yra pažeistas ir daug komandos narių sužeista, komandoras ryžtasi pasivyti priešo laivą, nes jam svarbiausia yra geras vardas. Jei komandorui pavyks nugalėti, jis pasieks šlovę, jei ne – jo ir komandos laukia liūdna ateitis. Todėl kelionė bus įspūdinga – per du vandenynus (nuo Brazilijos krantų iki Horno iškyšulio ir vėl tolyn prie Antarktidos sniegynų, o iš ten – iki Galapagų salų...) iki pat pasaulio krašto ir atgal.

Neapsigaukime – tai ne didis nuotykių ir veiksmo filmas, kaip kad dažniausiai rašo recenzentai, nors Weiras sukuria įspūdingus jūros mūšių epizodus, tiksliai rekonstruoja menkiausias epochos detales ir meistriškai augina įtampą. „Komandoras...“ greičiau yra prieštara visiems panašaus pobūdžio reginiams, nes čia svarbiausia, kaip rodomi įvairūs mikroįvykiai, kaip poetiškai pateikiama jūra, kokie intelektualūs ginčai apie žmogaus prigimtį vyksta tarp kapitono ir laivo gydytojo, o kartu ir mokslininko, tyrinėtojo Maturino. Nepaisant visų įspūdingų vaizdų, tai greičiau filmas-refleksija apie žmogų ir kultūrą, nes labiausiai stulbina būtent ta materialioji to meto kultūra, kuria stengiasi apsisupti filmo herojai – muzikavimas, knygos, filosofiniai pokalbiai, pagaliau net rafinuoti porceliano indai. Šie akcentai dar labiau paryškina Weiro refleksiją apie neįspėjamą pasaulio, gamtos, žmogaus mįslę. Režisierius rodo komandoro laivą „Surprise“ kaip geležinių taisyklių valdomą sumažintą pasaulio modelį. Gal netikėčiausia išvada bus ta, kad tas pasaulis per pastaruosius kelis šimtus metų iš esmės nepasikeitė. Nepasikeitė ir žmonės. Na, nebent tapo šiek tiek tolerantiškesni.

Apie tai prabyla ir žavi 2004 m. Michaelio Lembecko komedija „Koni ir Karla“ (LNK, 24 d. 21 val.). Filmo herojės nuo pat vaikystės svajojo apie estradinę karjerą, nors žiūrovai į jas reagavo gana šaltai. Po to, kai Koni ir Karla (Toni Colette) tapo savo šefo nužudymo liudininkėmis, jos priverstos bėgti į Los Andželą. Ten abi randa darbą kaip transvestitai (drag queens), sulaukia populiarumo, bet, žinoma, ir problemų. Viena filmo scenarijaus autorių ir Koni vaidmens atlikėja Nia Vardalos („Mano storos graikiškos vestuvės“) sako, kad paradoksalu, bet filmo herojės, bendraudamos su idealizuota moteriškumo versija, kurią įkūnija drag queens, ima pačios giliau suvokti savo moteriškumą.

Senojo kino gerbėjams LTV2 pirmadienį (26 d. 22.10) pateiks dėmesio vertą staigmeną – Jeano-Pierre’o Melville’io 1959 m. sukurtą filmą „Du vyrai Manhetene“. Visais film noir juodumo atspalviais nudažytas filmas pasakoja apie prancūzų žurnalistą, kuris, padedamas alkoholiko fotografo, bando įminti prancūzų diplomato dingimo paslaptį. Jie aptinka tris nuotraukas, kuriose diplomatas yra nufotografuotas su trimis skirtingomis moterimis. Du vyrai nori rasti tas tris moteris... Vieną dviejų vyriškių Moro suvaidino pats režisierius – dėvintis skrybėlę ir lietpaltį, rūkantis cigarą, pridengęs veidą juodais akiniais jo herojus yra tikras juodojo kino personažas. Manau, kad būtent tokį Melville’į ir garbino prancūzų naujosios bangos kūrėjai, paskelbę režisierių vienu savo dvasinių tėvų. Toks jis pasirodo ir Jeano-Luco Godard’o filme „Iki paskutinio atodūsio“ – ženklas, nuoroda, simbolis visiems, išpažįstantiems tą pačią kino religiją.

Jūsų – Jonas Ūbis