Kinas

Filmai pragmatikams ir ne tik

2007-ųjų Berlinalės laureatai

Živilė Pipinytė

iliustracija
„Irina Palm“

Prieš kelias festivalio peržiūras išgirdau simptomiškus žodžius: kreipdamasis į filmo „Madrigalas“ žiūrovus, Kubos režisierius Fernando Perezas tarsi atsiprašydamas perspėjo, kad netrukus žiūrėsime labai sunkų, sudėtingą filmą. Panašiai kalbėjo ir vengrų debiutantas Arpadas Bogdanas, pristatydamas savo „Laimingą naują gyvenimą“ („Boldug uj elet“). Filmai tikrai nebuvo sudėtingi, jie tiesiog apsiėjo be tradiciškai rutuliojamo siužeto. Pirmojo, pasakojančio savo fantazijas popieriuje ir gyvenime realizuojančio menininko istoriją, kalba artima 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių poetiniam kinui, vengras stengiasi papasakoti apie iš vaikų namų išėjusio čigono bandymus rasti šaknis vien dokumentiškus imituojančiais vaizdais, beveik be žodžių. Tačiau, matyt, toks netradiciškas kino pasakojimas jau pernelyg sudėtingas pastaraisiais metais į kinus ateinantiems žiūrovams. Peržvelgus festivalio katalogą kartais ima atrodyti, kad pasirinkimą rodyti filmą lėmė ne jo meniniai privalumai ar originalumas, bet tema – Brazilijoje išnaudojamos nepilnametės prostitutės, Azijos gėjų dramos, benamių Berlyno motinų situacija ir t.t. Tarsi režisieriaus ambicijas lemtų tik noras parodyti kažką drastišką, socialiai ar kitaip angažuotą, pagaliau madingą. Visa tai gal ir nesukeltų pasipriešinimo, jei ne pabrėžtinai infantiliška pasaulio traktuotė, sklindanti iš tų net ir visai sumitusių kūrėjų filmų. Tai, kad dalis „Panoramos“ dokumentinių filmų programos šiemet buvo skirta filmams apie Yves’ą Saint-Laurent’ą, Karlą Lagerfeldą, Andy Warholą taip pat liudija pirmiausią festivalio duoklę masinei kultūrai. Vienas garsus kolega iš Rusijos gina festivalių organizatorius, esą jie turi būti pragmatiški, o ne idealistai. Bet kai triumfuoja pragmatizmas, kino vietą vis dažniau pradeda užimti įvairūs „įvykiai“, garsenybės, renginiai. Beje, prie tokių priskirčiau ir Berlinalėje vykusią kulinarinio kino retrospektyvą. Todėl jau nebestebina kiekvienąkart netikėti festivalio žiuri sprendimai. Jie priimami, matyt, remiantis ta pačia pragmatizmo logika – apdovanoti filmą, kuris neužklius niekam ir patiks visiems. Tikrojo kino garbę vis dar gina seni dinozaurai arba jauni idealistai. Tačiau būtent jie sugeba ne tik išsaugoti kino status quo, bet ir iš tikrųjų plėsti jo galimybių ribas. Prie tokių priskirčiau ir legendinio Jacques’o Rivette’o ekranizuotą Balzako romaną „Kunigaikštienė de Lanžė“. Filmas vadinasi „Nelieskite kirvio“ („Ne touchez pas la hache“). Režisierius ne tik perkelia į ekraną dramatišką restauracijos laikų meilės istoriją, bet ir imasi itin sunkaus uždavinio – perteikti vaizdais, filmo atmosfera rašytojo frazę, stilių, požiūrį į personažus, žodžiu, tą vaizdais tarsi ir neišreiškiamą žodžių alchemiją, kartu parodant ir visas epochos subtilybes – muziką, interjerus, kostiumus, manieras, šokius, indus.... Tai daroma neįtikėtinai subtiliai, jaučiant kiekvieno žodžio svorį ir prasmę. Paradoksas, bet ištikimybė autoriui visiškai nepaverčia filmo seniena. Pagrindinius vaidmenis kūrę Jeanne Balibar ir Guillome’as Depardieu, regis, puikiai suvokia savo herojų žiauraus meilės žaidimo universalumą.

Entuziastingai žurnalistų sutiktas Jiri Menzelio filmas „Aptarnavau anglų karalių“ („Obsluhoval jsem anglickego krale“) taip pat neatkreipė didžiosios žiuri dėmesio, jam savo prizą atidavė tik FIPRESCI žiuri. Ekranizuojant ir lietuviškai išleistą Bohumilo Hrabalo romaną, Menzeliui vis dėlto pristigo rivetiško maksimalizmo, jis tarsi išskaido sudedamąsias Hrabalo prozos dalis į atskirus elementus – ironiją, tragizmą, erotizmą, atlaidžią šypseną ir pan., kitaip nei kadaise, kad ir „Oskarą“ jam atnešusiuose „Griežtai saugomuose traukiniuose“. Tačiau nepaisant supaprastinimų, keliolika metų kino nekūrusiam režisieriui pavyko filosofiškas filmas apie mažo žmogaus likimą totalitarinių režimų epochoje. Filmo herojus Janas Ditė (bulgaras Ivanas Barnevas) nuo mažens svajoja tapti milijonieriumi. Tačiau kai tą norą pavyksta įgyvendinti, ateina liaudies valdžia ir viską atima, o pats Ditė penkiolikai metų atsiduria kalėjime. Vėliau jis ištremiamas į Sudetų kalnų kaimelį, kur įsikuria iškeldintų vokiečių sodyboje. Nei Hrabalas, nei Menzelis neidealizuoja savo herojaus: jis oportunistas – veda vokietę nacę (Julia Jentsch), kuri iš karo grįžta su iš žydų konfiskuotais pašto ženklais. Už juos Ditė ir įsigis išsvajotą viešbutį, kuriame dirbo prieš karą. Kai prasideda karas, herojus pasako įsimintiną frazę: „Čekai nekovoja“. Užtat Ditė turi puikią savybę – moka džiaugtis visais gyvenimo malonumais. Filmo pabaigoje gyvenimo gerokai pakedentas Ditė sako nieko nesigailįs. Tokia pozicija, be abejo, gali stebinti prie įvairiausių herojinių pasipriešinimo mitų įpratintus žiūrovus. Menzelis tais mitais akivaizdžiai abejoja ir tarp geriausio Prahos restorano kabinete mėgautis patiekalais nuo gražaus nuogos merginos kūno susirinkusių ponų pasodina ne tik savo mėgstamus aktorius, bet ir neseniai bendradarbiavimu su saugumu apkaltintą vengrų režisierių Istvaną Szabo, o šviesiausiu filmo epizodu paverčia linksmą prieškario orgiją su gražiomis panelėmis tarp žydinčių medžių ir gėlių.

Laureatai

Amerikiečių scenaristo ir režisieriaus Paulo Schraderio vadovaujama žiuri pirmenybę ir „Auksinį lokį“ atidavė kinų režisieriaus Wang Quan’an filmui „Tujos vestuvės“ („Tu Ya De Hub Shi“). Egzotiškuose, nepaprastai meistriškai nufilmuotuose vidinės Mongolijos peizažuose besirutuliojanti tvirtos moters drama primena ne vieną Kinijos kinematografininką išgarsinusią juostą. Stipri ir graži Tuja viena prižiūri avių bandą, kasdien keliolika kilometrų veža vandenį, turi du vaikus ir paralyžiuotą vyrą. Nepakeliamas krūvis ima kelti grėsmę ir jos sveikatai. Vyro sesuo pataria Tujai išsiskirti ir ištekėti už kito, kuris galės darbuotis kartu. Skyrybos įvyksta, ir pas Tują pradeda lankytis jaunikiai. Tuja visų atsisako, nes nė vienas nenori išpildyti moters reikalavimo, kad buvęs vyras liktų kartu. Kai dar iš vaikystės pažįstamam turtingam jaunikiui pavyksta įtikinti, kad vyrui bus gerai neįgaliųjų namuose, šis persipjauna venas. Tuja viską meta ir vėl grįžta į savo jurtą. Paraleliai rutuliojama ir Tujos bei vietinio nevykėlio jausmų istorija – šis taip myli savo netikusią žmoną, jog nepastebi, kad Tuja jam yra neabejinga. Filmui tarsi nieko ir neprikiši, jis profesionalus, gerai suvaidintas, korektiškas, istorija pakankamai universali, bet stinga šio to daugiau – net ne originalumo, gal noro suvokti gilesnius herojų motyvus, jų gyvenimo prasmę.

Tokio noro tikrai nepristigo „Sidabriniu lokiu“ – Didžiuoju prizu ir „Sidabriniu lokiu“ už vyro vaidmenį apdovanotame argentiniečio Arielio Rotterio filme „Kitas“ („El Otro“). Filmo herojus teisininkas Chuanas (Julio Chavez) vyksta vienos dienos komandiruotei į provincijos miestą. Autobuse šalia jo sėdėjęs žmogus miršta. Herojus viešbutyje pasako jo vardą. Paskui bus dar kitas viešbutis ir kitas vardas. Paskui – naktis klaidžiojant kažkur užmiestyje, kitas viešbutis ir dar kitas vardas, apsilankymas mirusiojo budynėse, pažintis su jauna moterimi ir meilės naktis, vėl viešbutis, kuriame jis užsiregistravo kaip gydytojas Moralesas. Budinčioji šaukiasi gydytojo pagalbos, nes miršta sena moteris. Herojui pavyksta ją atgaivinti. Po to jis grįžta namo – pas mylimą žmoną, seną rūpestingai globojamą tėvą. Grįžta vis dėlto kitas žmogus. Gal nugalėjęs garsiąją vidutinio amžiaus krizę, gal – egzistencinę mirties baimę, gal – baimę pačiam būti tėvu. Režisierius palieka daug vietos ir laiko žiūrovui interpretuoti personažo klajones po labirintą primenantį miestą, tačiau nepaisant milžiniškų pastangų vizualizuoti vidines herojaus dvejones filmas yra gana literatūriškas.

„Sidabriniu lokiu“ už geriausią režisūrą buvo apdovanotas Izraelio režisierius Josephas Cedaras, sukūręs filmą „Bofortas“ („Beaufort“). Į 2000-uosius nukeliantis niūrus, beveik ištisai tamsoje skendintis filmas pasakoja apie paskutines Izraelio kareivių dienas 1982 m. užimtame Libano forte. Po aštuoniolikos metų kariai palieka fortą ir tai leidžia režisieriui pasvarstyti apie karo apskritai, patriotizmo, aukos tėvynei prasmę.

„Sidabriniu lokiu“ geriausiai aktorei buvo apdovanota vokietė Nina Hoss, suvaidinusi pagrindinę Christiano Petzoldo filmo „Jela“ („Yella“) heroję. Vienas originaliausių šiuolaikinių vokiečių režisierių šiame filme metaforiškai prabyla apie vis dar egzistuojančius skirtumus tarp Rytų ir Vakarų Vokietijų siekių ir mentalitetų, simboliškai panardindamas heroję Jelą į Elbės vandenis ir rodydamas kitą, potencialų jos gyvenimą tarp finansų sferos ryklių. Tačiau tas naujas gyvenimas atrodo neįtikėtinai keistas, primenantis sapną, nelogiškas, šaltas. Taškus sudeda finaliniai kadrai, kur rodoma iš upės ištraukta nuskendusi Jela.

„Sidabriniu lokiu“ už meninį indėlį apdovanotas Roberto De Niro filmo „Patikimas piemuo“ aktorių ansamblis, už muziką – Davido Mackenzie filmas „Halamas Fo“ („Halam Foe“). Festivalio įkūrėjo Alfredo Bauerio prizas už ypatingas inovacijas atiteko ne vieną savo gerbėją naujausiu filmu nuvylusiam Park Chan-wookui už filmą „Esu kiborgas, bet tai gerai“ („Sai bo gu ji man gwen chan a“). Drastiškasis korėjietis pabandė sukurti linksmą komediją apie bepročių namus, bet kažkodėl iš viso to atsirado nuobodus ir didaktiškas filmas apie keistuolių vidinį grožį.

Megės delnai

Tačiau tikruoju šios Berlinalės triumfatoriumi tapo jokiais prizais neapdovanotas, bet didžiausių kritikų ovacijų ir žiūrovų pripažinimo sulaukęs belgų režisieriaus Samo Garbarskio filmas „Irina Palm“. Matyt, ne tik pagrindinė, bet ir kitos gausios žiuri išsigando tam tikro moralinio filmo dviprasmiškumo, mat pagrindinė jo herojė – našlė iš Anglijos provincijos miestelio Megė (Marianne Faithfull), – norėdama gelbėti mirtina liga sergantį savo vaikaitį, įsidarbina Londone, sekso salone. Kai bankas atsisako duoti paskolą, Megė pamato ant lango kabantį skelbimą, kad ieškoma patarnautoja. Ji mano, kad turės valyti patalpas ar virti kavą, bet ciniškas bosas Milošas (Miki Manojlovič) jai paaiškina, kad toks pareigų pavadinimas – eufemizmas. Magei reikės tenkinti vyrus. Beje, visas procesas apgalvotas taip, kad kiekviena pusė išsaugotų privatumą: vyriškis įmeta monetą, už sienos patogiai ant kėdutės įsitaisiusiai Megei užsidega raudona lemputė. Tada vyriškis įkiša savo organą į skylę sienoje, ir specialiu geliu suvilgiusi rankas Megė pradeda savo darbą.

Prieš pradedant filmuoti režisierius pažadėjo Faithfull, kad filme nebus nė vieno kadro su peniu. Jis išlaikė savo pažadą ir sumaniai išlaviravo tarp visų pavojų padaryti filmą pernelyg vulgarų ar pernelyg sentimentalų. Užtat filme daug humoro. Sumišęs ir siaubo kupinas instruktuojamos Megės žvilgsnis pro skylę tapo filmo emblema. Viena smagiausių scenų, kai Megė iš namų atsineša į naują darbovietę ir pakabina po raudona lempute sentimentalų paveikslėlį, šalia ant staliuko pastato dirbtinių gėlių puokštelę ir apsivelka tvarkingai sulankstytą valytojos chalatėlį. Darbas yra darbas, o žmogaus pastangos suteikti jaukumo savo darbo vietai liudija nesunaikinamą harmonijos troškimą. Pareigos jausmas ir standūs delnai atneša Megei didžiulį klientų pripažinimą ir egzotišką Irinos Palm slapyvardį – lentelę su šiuo vardu bosas iškilmingai prikala prie aklinos sienos, už kurios triūsia Megė. Kai kaimelis sužino, kuo Megė užsiima Londone, ji net randa jėgų pasityčioti iš draugių ir kaimynių hipokrizijos. Ji tarsi pabudo iš nykaus gyvenimo letargo.

Be abejo, „Irina Palm“ yra pasaka, paguoda įvairių „realybės šou“ vulgarumo, atvirumo ir neslepiamo žmogaus žeminimo nualintiems žiūrovams. Kažkuo jis primena kadaise populiarius „Striptizo erelius“, teigusius, kad žmogus jokiomis aplinkybėmis negali prarasti savo orumo, jei tik pats to nenori. Tai – filmas žmonėms ir apie žmones. Todėl visai nestebina jo laiminga pabaiga. Kitokios įsivaizduoti neįmanoma.

Berlynas – Vilnius