Nes iš tolo vis šypteli mūza

L. Levinsono nuotr.

Mielas Icchokai, imu į rankas Jūsų apsakymų knygą „Stotelė vidukelėj“ ir ketvirtame viršelyje skaitau: „Man, nuodėmingam žmogui, reikalingas ir skaitytojas, ir kritikas, ir draugas, bičiulis, kuris pagirtų ar papeiktų“. Gal apsirinku, tačiau girdžiu šiuose žodžiuose lyg ir tam tikrą nusiskundimą dėl rašytojo atskirties. Iš bibliotekų išimtos Jūsų knygos laukė kito susitikimo su skaitytojais Lietuvoje net kelis dešimtmečius. O ir „Stotelės vidukelėj“ novelės rašytos ne pernai ar užpernai. Spausdino jų ir „Metai“, ir „7 meno dienos“, kiti periodiniai leidiniai, tačiau skaitytojas tik dabar gali jas įvertinti kaip imponuojančią visumą, atveriančią kitus autoriaus patirties klodus. Žinoma, „Stotelės vidukelėj“ autoriaus su niekuo nesupainiosi. Atpažįsti reiklumą tiksliai parinktam žodžiui, nugludintą formą, išgyvenimo intensyvumą. Sykiu tai ir kitas Jūsų kūrybos laikas, kitos erdvės, realijos. O gal – vis tos pačios? Apie tai Jus ir norėčiau pakalbinti kaip skaitytojas ir bičiulis. O pradėsiu nuo tos numanomos atskirties. Štai net ir pokalbis mūsų – virtualus, nors mus skiria nebe toks neįveikiamas atstumas kaip anksčiau.

Mielas Linai, pirmiausia – atleisk, kad ilgai neatsakiau į tavo klausimą, pats žinai kodėl – vis ta sveikata.

Negaliu apsimesti jaunuoliu, net jei norėčiau, nes toks nebeesu, negaliu ir seniu pasivadinti, nes nesijaučiu toksai esąs.

Visgi neturėčiau pamiršti, kad peržengiau 70-ties slenkstį, o tai reiškia, kad yra į ką pažvelgti, atsigrįžus atgalios.

Tik bėda, – nebe pirmą sykį, – pokalbis, kalbantis akis į akį, pertraukiant ar papildant kits kitą, paprasčiausiai dalijantis mintimis, man visada patogus, malonus, ypač kai kalbiesi su geru draugu, o, va, šitaip, – rašyti atsakant į klausimus, – daug sunkiau.

Bet ką darysi, kai pats kažkur ten, už kiek tūkstančių mylių? Nė nežinau, o aš – čia, tiek pat nutolęs, ir dėl to atrodo, kad nutolę esame dvigubai daugiau, nors, kaip sakai, mus skiria nebe toks neįveikiamas atstumas kaip anksčiau.

Taip, nebe toks kaip kažkada.

Viskas reliatyvu, ar ne?

Atskirtis, atskyrimas, atsiskyrimas? Kas?

Atidalytas? Atsidalintas?

Atsidalinęs, dvasiškai atsiskyręs niekada nebuvau, nes nebūčiau to ištvėręs nei dvasia, nei kūnu.

Ar atskirtas buvau?

Taip.

Tarybų valdžia mane ne tik atskyrė, bet išbraukė, lyg nebūčiau niekada egzistavęs nei kaip žmogus, nei kaip rašytojas, išbraukė iš visur, kur tik galėjo, net iš bibliografijų.

Ir įdomiausia, kad tarybų valdžiai pavyko, pasisekė – ji sugebėjo išmesti mane iš gyvosios, tekančios, banguojančios lietuvių literatūros ir iš skaitytojo sąmonės ir pasąmonės, iš jo atminties. „Išbraukė“ ir iš jaunosios kartos sąmonės ir pasąmonės, atminties, kur nė nepabuvojau, nebespėjau pabūti, tokios galimybės neturėjau.

Negailestingai išbraukė iš literatūros, literatūrologijos, literatūros istorijos dirvų ir horizontų.

Žinoma, buvo ir kitokių bandymų – nedrąsių, ne visada sėkmingų, mane išsaugoti.

Skaičiau, va, Liongino Šepečio knygą „Neprarastoji karta“, kur jis apgailestauja, kad jam – CK sekretoriui ir Lietuviškos tarybinės enciklopedijos mokslinės tarybos nariui – nepavyko įtikinti „glavlitą“ palikti enciklopedijoje mano vardą. Gal norėjo jis tą vardą išsaugoti literatūros istoriografijoj, o gal prisiminė mane kaip KPI studentą su žalia kepuraite, kaip ir jis, bet – nepasisekė.

Žinau, kad skaitytojai saugojo mano knygas savo asmeniškose bibliotekose, nors gal ir nesugebėjo jomis sudominti jaunesniosios kartos, kuri manęs nebematė, nebeįsivaizdavo, kas aš ir koks aš.

Buvo ir tokių, kurie numojo ranka, nežinodami, kas tam Merui nutiko.

Vienas senas bičiulis man pasakojo, esą sykį besileisdamas nacionalinės bibliotekos laiptais žemyn išgirdo du jaunuolius, kalbančius apie mane.

– Ir kur tas Meras dingo, kad nei matyti, nei girdėti? – klausė vienas.

O kitas:

– Žinia, kur: rašytojas – nusigėrė ir nebėr.

Kai 1989 metais, dar prie tarybų valdžios, bet jau besibaigiančios, nusibaigiusios, mane Rašytojų sąjunga pakvietė į Lietuvą, lankiausi Kelmės vidurinėje mokykloje, savo mokykloje, ir literatūros mokytoja atnešė iš kažkur ant ištiestų rankų didžiulį albumą ir drebančiais pirštais nuplėšė baltą lapą, po kuriuo buvo mano nuotrauka, o visas albumas – pilnas iškarpų apie mano kūrybą.

Neatsimenu, kad dar kas būtų tada ar vėliau pasakęs ką panašaus į žodžius tos literatūros mokytojos:

– Portretą turėjom uždengti, kad švietimo skyriaus inspektoriai neatkreiptų dėmesio, bet albumą saugojom visą laiką.

O juk išbraukė mane ne tik Lietuvoj, bet visoj Sąjungoj ir visoj Rytų Europoj.

Tai buvo didžioji atskirtis, atskirtis, nusitęsusi, deja, ir vėliau, jau atėjus nepriklausomybei.

Dėl to, kad taip lengvai buvau ištrintas iš skaitytojo atminties, ir ašai kaltas esu, turiu prisipažinti, nes fizinė, geografinė, kalbinė ir mentalinė atskirtis bei naujos gyvenimo sąlygos ir buitis – viskas kartu – tarytum sustingdė, be galo sulėtino mano kūrybą, todėl jaunoji karta galėjo jos ir nepastebėti ar praeiti pro šalį be jokio dėmesio, kai vėl buvo skelbiama, bet taip retai, Lietuvoj.

Taip, reikalingas man ir skaitytojas, ir kritikas, ir draugas, bičiulis, kuris pagirtų ar papeiktų, o prieš tai reikalingas leidėjas, o iki leidėjo reikalingas kūrinys.

Emigracija ir atskirtis išmušė man iš po kojų pagrindą, atspirtį, tarytum praradau dvasinę ir kūrybinę pusiausvyrą, tarytum ore pakibau, tarytum kitas laikrodis mušė sekundes, minutes, valandas, dienas ir metus.

Bet vis tiek rašiau.

Nedaug, bet rašiau. Ir – žinai? – po pirmosios naujos novelės, čia parašytos, jaučiausi lyg pradedantis rašytojas, besidžiaugiantis savo pirmuoju kūrinėliu.

Juokinga, ar liūdna, ar keista, ar gal natūralu, nutolus, atskirtam beesant.

Būčiau visai sunykęs, ne tik „apnykęs“ kaip kad esu, jei ne nauji geri draugai ir bičiuliai išeivijoje, jų vardus kartoju ir kartosiu, nes jie kurstė mano kūrybos ugnelę, laukdami, ragindami, skelbdami ir aptardami visa, ką rašiau.

Bet vis tiek nebuvo man tvirtos atspirties, žemė tarytum siūbavo po kojomis, o buitis reikalavo laiko, pastangų, prakaito užsidirbti duonos kąsnį, palikdama kūrybai tik laiko nuotrupas, vadinasi – mažai laiko, faktiškai neleisdama man kurti tada, tuo momentu, kai šypteldavo mūza, kas buvo ir tebėra būtina mano kūrybos procesui, kas sudaro sąlygas man kurti.

Galvodamas ne tik apie save, bet ir apie kitus, sakyčiau, kad nereikia, neleistina rašytojui atsiplėšti ar būti atplėštam nuo gimtosios žemės su jos kalba, žmonėmis, oru – kvėpuojamu plaučiais ir dvasia, nes tada jis vysta, nyksta, ir tik vienetai išlieka ypatingomis sąlygomis savo begalinės dvasios stiprybės dėka – pažvelkim į išeiviją ir pamatysim.

O išliko ir kūrė tie vienetai išeivijoje ten, kur buvo lietuviškas mikropasaulis, kultūrinis mikroklimatas – buvo leidėjas, buvo kritikas, buvo skaitytojas, buvo kolegos, buvo draugai, ir visi jie – greta, čia pat – matomi, pakalbinami, kalbinantys.

Ir vis tiek – aktyviausi ir produktyviausi gal buvo poetai, o ne prozininkai, kuriems reikalinga tvirta žemė po kojomis.

Taip, kitas laikas, kitas laikrodis, kitos erdvės, realijos, bandant, kaip tari, atverti naujus patirties klodus.

Iš tiesų bandžiau ir bandau tame kitame laike, kitoje erdvėje vaizduoti naujas realijas, lyg ir atverti, atkasinėti kažką nauja, pagilėjus ir prasiplėtus pasaulėjautai, pasaulėvaizdžiui, bet tik sąlygiškai gal, o gilumoje – taip, – vis tos pačios jos, tegu ir kitoje aplinkoje ar su kitais veikėjais, nes juk mane visada domino žmogus, taigi tai buvo vis tos pačios kitaip besikartojančios erdvės, tegu ir kitoje geografinėje, tegu ir kitoje etninėje plotmėje.

Bet kartu negali nuneigti, kad jos buvo ir naujos, ir kitokios, ir keistos man pačiam, išgyventos ar išvargtos, ar nuostabą sukėlusios, taip, – naujos.

Taip, jos buvo kitokios, naujos gal ir stilistika, ir forma, ir pačiu literatūriniu rezultatu, nes man visada, manyčiau, turinys ir forma egzistavo drauge.

Na, ir seną-naują novelės žanrą gal šioje plotmėje įvaldžiau labiau, jau kritikai mane ne tik romanistu, bet ir novelistu vadina, dar ir kokį komplimentą mesteli.

Mano kūrybos pobūdis keitėsi, plėtojosi, nors nežinau – į gera ar į bloga, tik manyčiau, kad nusileidau nuo romano „Striptizas“ abstrakto, simbolio ir alegorijos kitu šlaitu, nei buvau ton viršūnėn pakilęs.

Kalbėdamas apie besikartojančias erdves, galėčiau lyg ir kaip pavyzdį paminėti romaną „Sara“.

Tai, atrodytų, visiškai izraelietiškas romanas.

Man pačiam 1973-iaisiais, vos prieš metus atsiradus Izraely, teko pergyventi Teismo dienos (Jom Kipur) karą. Dar dabar ausyse skamba sirenos kauksmas ryte sėdint pas bičiulius, atėjus pasimatyti su sena kelmiete, tėvų drauge, išvažiavusia į Palestiną tarpukariu.

Tai ji, senbuvė, pasakė: k a r a s.

Ir aš pasileidau tekinas namo, nesuprasdamas, kaip tai aš v ė l atsidūriau kare, kas dabar bus ir ką daryti.

Tai buvo sunkus ilgas karas, nors bombos nekrito ant galvos, kaip kad buvo vėliau, 1991 metais, kai Izraelį raketomis puolė Irakas, ir gana buvo neilgam nusileisti namo slėptuvėn, kai užkaukdavo sirena.

Bet kai užstumdavo masyvias slėptuvės duris, man užimdavo kvapą, lyg vėl, kaip prie vokiečių, mane būtų aklinai uždarę dėžėj po žeme.

Taip jaučiausi ir 1991 metų fiziškai ir dvasiškai slegiančio, varginančio, jėgas sekinančio karo metu, kai primityviai „slapstėmės“ namuose užsidėję dujokaukes, apklijavę vieno kambario langus, duris ir langų bei durų plyšius plastmasinėmis „paklodėmis“ ir plastmasinėmis juostomis, kad neprasisunktų iš sprogusių raketų pasklidusios dujos ar bakterijos, nes kiekviena iš jų galėjo nešti cheminį ar bakteriologinį ginklą.

Taip, tai buvo naujos realijos, nauji klodai ir nauji-seni pergyvenimai.

Ir man tai buvo lyg milžinų puolimas prieš nykštuką, prieš mažą šalį, kaip Lietuva, nors ir ne Lietuva tai buvo, prieš mažą tautą – kompleksas, ar ką?

Bet veiksmas vyko ne Lietuvoj, vyko Izraely, ir veikėjai buvo izraeliečiai, romane tai buvo viena Teismo dienos karo para, bet paskui tą mano knygą vienaip perskaitė izraeliečiai ir visai kitaip skaitytojai Lietuvoj, ir pastarieji suprato mane geriau, giliau, subtiliau, gal dėl to bendro mūsų komplekso.

O ką man reiškia mūzos šypsena, kurią paminėjau, tuoj paaiškinsiu.

„Stotelės vidukelėj“ siužetai susiję su įvairiomis geografinėmis platumomis, kartais tos vietos įvardijamos arba nuspėjamos, bet kartais tai tiesiog egzistencijos erdvė, o ir konkretus laikas tampa universaliu ar net mitiniu. Kad ir kokie įvairūs būtų siužetai, juos vienija vis tie patys arba labai panašūs autorių jaudinantys dalykai. Kai Algimanto Mackaus fondas Čikagoje 1995 m. daugumą šių novelių išleido atskira knyga, pavadinote ją „Apverstas pasaulis“, ir tai buvo tarsi visą rinktinę jungianti metafora. Lietuvoje išleisto papildyto leidinio pavadinimas kitas. Tad ką Jums reiškia ta vidukelė ar stabtelėjimas joje?

Esi teisus, kiekvieną mano kūrinį lemia, pažymi ir, – pirmiausia, – pagimdo autorių jaudinantys dalykai.

Kažin ar galėčiau ką nors „išprotauti“ kurdamas, jei tai manęs nejaudintų.

Toks kūrybos charakteris turi didelį privalumą – tikrumą, atvirumą, nuoširdumą, bet turi ir didžiulį trūkumą – amatininkiškumo, vadink tai profesionalumu, stoką.

Gal gimiau poetu? Tik, deja, netapau juo?

Rašytojo kūrybą, matyt, vaizdžiai tariant, žymi trys požymiai, – talentas, amatas ir „grafomanija“, ir kūrinį nusako, apibūdina tų trijų sudėtinių dalių santykis.

Net didžiausias talentas be amatininkiškumo ir menkiausių „grafomanijos“ požymių nepagimdys literatūrinio kūrinio, nes visa kūryba prasidės ir užsibaigs kūrėjo viduje, sąmonėje ir pasąmonėje, nejausdama jokio poreikio išsiveržti, tapti vieša, pamatoma, paskaitoma.

Poetas palaimintas tuo, kad gali kurti su mažiausia „grafomanijos“ doze.

O prozininkas – ne.

Ar tai derlingų prozininkų darbo sumenkinimas? Ne, jokiu būdu, priešingai.

Tai savęs apgailėjimas, kai tos būtinos „grafomanijos“ staiga pritrūksta.

O kai pasižiūri iš kitos pusės, – kartais, net ir labai dažnai, ranka nekyla rašyti pabūgusi, bijodama, kad staiga nelauktai neužplūstų, neužvaldytų tikros grafomanijos banga.

Vėl sustoji ir nieko nedarai, net sau nebekuri.

Toks, matyt, tokių kaip aš likimas.

Beje, mano, kaip rašytojo, trūkumas dar ir tas, kad švystelėjus sumanymui – mūzai šyptelėjus – turiu t u o j p a t imtis plunksnos ir pabėgti nuo visų ir iš visur, užsidaryti tik savo kūrinio pasaulyje, tik savo mintyse, lyg tikrai nieko aplinkui daugiau nebūtų ir manęs nebūtų niekam niekur.

Jei ne, jei neįmanoma tuoj pat atsiriboti ir sėsti prie stalo – sumanymas išblėsta ir dingsta, ir kūrinys, didelis ar mažas, novelė ar romanas, kaip koks meteoras švysteli ir išnyksta, jei nespėjai bent pirmųjų sakinių parašyti ir kūrybos žiburėliui dar neišblėsus sugrįžti prie jų.

Ir širdy – pekla, baisi pekla tada širdy.

Nes kūryba yra baisi skausmingai kankinanti liga, jei neįvyksta, o jei įvyksta – laimė, kuri gal irgi tos pačios ligos besveikstant simptomas.

Ne vienas ir ne du, ir ne trys, ir ne keturi romanai taip mirė neužgimę, o apsakymų – ne viena dešimtis.

Ar ta mano būklė gali keistis? Ar keisis? Gal priėjau tam tikrą vidukelę, nuo kurios galėsiu būti kūrybiškai aktyvesnis, nepasiduodamas fiziniams skausmams ir brandos amžiui, kai visas laikas tarytum tavo, kai nebereikia eiti į darbą užsidirbti duoną kasdieninę?

Gal stabtelėjau toje vidukelėje, apgalvodamas, pergalvodamas, ilsėdamasis, tikėdamasis daugiau jėgų parašyti tai, ko dar neparašiau ir ką norėčiau parašyti, nes yra dar nemažai, ko noriu?

O gal jau šaukštai po pietų? Gal atsikvėpus sustoti? Gal jau ir gana? Bene knygų skaičius viską lemia? Juk kai kas padaryta, parašyta, kad ir ne tiek daug, gal jau gana?

Gal pasnausti „ant laurų“ – pasidžiaugti senesniais kūriniais, ypač romanu „Lygiosios trunka akimirką“, kurs iki šiol randa leidėjų kitomis kalbomis kituose kraštuose.

Va, ne taip seniai išėjo turkiškai, angliškai, trys laidos dviejose leidyklose ispaniškai, ką tik pasirodė portugališkai, o netrukus bus išleistas ir itališkai.

O ir lietuviškai šis romanas vėl išleistas – „Baltos lankos“ pasistengė, ruošiasi leisti ir kitus mano ankstesnius kūrinius, ruošiasi kai ką leisti ir Rašytojų sąjungos leidykla.

Bet ne, tai tik šiaip šnekelės, žodžių žaidimas, koketavimas su pačiu savim ar su draugais.

Nevalia sustoti, argi galima įsileisti peklą širdin?

Ir neįsileidžiu, atidėjęs apsakymus rašau dabar apysaką. Tegu pamažu, tegu palengva, bet duodu dūšiai atsigauti, o dar ir prie romano, seniau pradėto, reiks sugrįžti, gal ir vieną kitą užmanytą novelę vėlėliau timptelsiu pabaigon.

Nes iš tolo vis šypteli mūza.

Šypteli ir išnyksta, vėl šypteli ir kužda kažką mirkteldama tai viena akim, tai kita.

O pasaulis buvo ir liko apverstas, niekas nepasikeitė, ir ta stotelė vidukelėj irgi liko tame apverstame pasaulyje, ką padarysi, mes jį vis norim pakeisti, o jis vis savaip, neklauso mūsų norų, svajonių, sapnų, taip ir lieka apverstas.

O tai juk ir yra ne tik buvusios, bet esamos ir būsimosios kūrybos trasa, tąsa į laimės akimirkas.

Koks paradoksas...

Tarp pasikartojančių Jūsų apsakymų motyvų ryškiai įsimena neišsipildymo tema. Ir tai ne vien jausmų neišsipildymas („Prie kiosko, pajūryje“, „Debesys krito ant miesto“, „Stotelė vidukelėj“), bet ir istorijos lūžių „apverstas“, suardytas gyvenimas „Sonatoje“ ar „Paskutinėje vakarienėje“. Drįsčiau sakyti, kad tai viena svarbiausių Jūsų kūrybos temų, pasaulėjautos dominantė.

Matai, dar neperskaitęs tavo trečiojo klausimo jau suspėjau kažką pasakyti apie neišsipildymą. Gal tikrai tai mano kūrybos ženklas, – ir į gera, ir į bloga, ir geram, ir blogam.

O gal dėl to, kad tikrai mano gyvenimą ženklino skaudūs ar sunkūs istorijos lūžiai, kuriuos nesąmoningai transformavau savo kūryboje.

O jeigu nedramatizuoti, gal su šypsenėle ir kartu su savo mūza akim mirktelėjęs pasakysiu: žinai, neįdomu man kitaip, nejaudina manęs, matyt, visa, kas per daug sklandu, perdėtai gražu, lygu ir nudailinta, ir užbaigta – nei žmonių poelgiuose, nei likimuose.

Kaip tu sakai – mano kūrybos, mano pasaulėjautos dominantė.

Gal ir neblogai, ar ne?

Tau, žinau, tikrai nepatiktų, jei būtų kitaip. Gal ir kitiems – ne.

Gal šis požymis ar kūrybos pobūdis, kūrėjo pasaulėjauta ir pritraukia tuos, kuriems mieli mano kūriniai.

Gyvenimas – ne pasaka, ir niekas gyvenime neišsipildo.

Tikrai neišsipildo. O jei ir taip – tai tik trumpam, akimirkai, kuri išnyksta, ištirpsta, pranyksta kaip sapnas.

Gal tai ir yra gyvenimo kartėlis ir kartu – gyvos akimirkos saldybė.

Laikas Jūsų apsakymuose dažnai suspaudžiamas iki akimirkos, kritinio taško, atgaivinančio atminty visa tai, kas gyvenime buvo svarbiausia. Tačiau tas aštrus realybės pojūtis – it adatos dūris į širdį – dažnai susilieja su sapno būsena („Dingęs be žinios“, „Pusė valandos nepažįstamuose namuose“). Įvykis ar visas gyvenimas prabėga tarsi susapnuotas. O sapno būsena priartėja prie nebūties. Novelės „Po liepomis“ lyrinis herojus „daug metų ėjo ir ėjo nesustodamas ta alėja“, kol parėjo atgal ir pajuto liepžiedžių kvapą. „Taip ir užmigo. O gal neužmigo visai. O gal visai užmigo.“ Tik tuomet nebegėlė galva mintimis, neberėžė akys atmintimi. „Paskutinės vakarienės“ pasakotoją po klinikinės mirties gaivinę daktarai niekada nesužinos, kad jis numirė būdamas vos aštuonerių metų. Atmintis, prisiminimų našta – ji visuomet tokia slegianti?

Atrodo, visai natūraliai priėjome prie tavo klausimo apie kritinį tašką – akimirką, kurioje susikoncentruoja viskas – atmintis ir praeitis, ši diena ir gal rytojus, nežinau, ir viskas kaip sapnas – yra ir nėra, realu ir nerealu, nes kas mes ir kur mes, ir kodėl mes, ir esame ar tik taip atrodo, gal kas žvelgdamas iš aukštybių ar iš kažkur tik šypsosi, kokie mes naivūs.

Bet mes sau bent tai akimirkai egzistuojame.

Ir ta k ū r y b o s akimirka yra laimė.

Ir toj akimirkoj viskas susikoncentruoja.

Tarytum Žemės rutulys susispaudžia žodžiais – paprastais, negausiais – į sunkų mažą rutulėlį.

Ir aš labai stengiuosi būti skalsus žodžių.

Nors žinau, kad tai ne visada dorybė.

Prisiminimų kelias driekiasi per kapines („Oazė“, „Juoda musikė gelsva nugarėle“), o iš kapinių Pažadėtoje žemėje neišvengiamai veda ten, kur „tų kapų nebeliko, viskas žolėm ir kerpėm apaugo, lyg niekada nieko nebūtų buvę“. Vis dėlto autorių ir jo personažus su ta žeme, kur nieko nebeliko, sieja kažkokie neišardomi saitai, skausmingas susidvejinimo jausmas, prarastų namų ilgesys. Stipriai juntamas kad ir kontrastingais gamtos, jos spalvų ir kvapų palyginimais. Vietoj kvapniai žydinčios liepos – apdulkėjęs eukaliptas, vietoj žalio lauko – smėlis, vietoj mėlyno ežero – sūri bekraštė jūra, į kurią vakarais leidžiasi ne saulė, o kažkoks rausvas Saturnas. Žinau, kokia graži, nepakartojamai įvairi Izraelio gamta, bet Jūsų kūryboje ji visiškai kitokia. Tas ilgesio, neišsipildymo jausmas labiausiai persmelkia novelėje, net ne novelėje, o poetinėje baladėje „Po liepomis“, kuri man viena gražiausių ir liūdniausių. Simbolinis sugrįžimas namo, jau užsidarius ratui. Ten toli, kur rasotos pievos, kur žibutės žalsvai baltame patale mėlynuoja, kur pajusi žemę visu kūnu.

Gali taip sakyti, kaip sakai: autorių ir jo personažus su ta žeme, kur nieko nebeliko, sieja kažkokie neišardomi saitai, skausmingas susidvejinimo jausmas, prarastų namų ilgesys.

Taip, – kaip kad namai – nauji namai, savi namai, savais netapę ir nebetapsią niekada, nors juose gyveni ir dar gyvensi, kiek gyvensi, bet tebegyvensi anuose senuose, kurie nebe tavo, bet savi.

Suprask šiuos žodžius perkeltine prasme, jei nori, o gali ir ne, juk galiu būti ir dviprasmiškas, sakydamas apie tą patį – ir taip, ir ne.

Bet tai ne tik prarastų namų ilgesys, norėtųsi, kad išplėstum šią sąvoką, nusileistum giliau ir pamatytum kažką daugiau, kas, manyčiau, šioje novelėje lyg ir yra, – taip, „Po liepomis“, – kurią tu meiliai pavadinai balade, turėtų būti, turėtų jaustis didžiulis, gilus, neaprėpiamas ilgesys, ilgesys visko, visko – to, kas buvo ir nebėra, to, kas gal dar bus, to, kas yra ir išnyks, kaip ir tu pats, kai ateis tas laikas – ilgesys jaunystės, meilės, šilumos, draugystės, gimtosios žemės kvapo, praėjusių dienų, moters odos švelnumo, draugo tvirtos letenos, draugų, kurių nebėra ir nebebus, kurie tiktai sapnuojasi, kaip ir tu kada nors gal kažkam sapnuosies, viso, kas prarasta ir dingo ir plėšia kūną ir dvasią savo nebuvimu, gyvenimo ilgesys – kiekvieno iš mūsų – žmogaus amžinas neatslūgstantis gyvenimo ilgesys.

Novelė „Kaip išaugo alyvmedis“ nukelia skaitytoją į visiškai kitą – Izraelio ir palestiniečių konflikto – tikrovę. Tačiau ta, kaip nurodoma paantraštėje, „Šių dienų legenda“, išaugusi tarsi iš biblinių motyvų, man stebėtinai siejasi su „Karčiu rūgštynių skoniu“, su karo ir pokario Lietuvos realybe. Nes ir šis nepaprastai tikras pasakojimas pakyla iki universalaus apibendrinimo apie amžiną gėrio kovą su blogiu, tampa lyg ir sakme, siužetu iš krikščionių šventųjų gyvenimų. Ta pati ir išeities situacija – žudikas teisuolio trobelėje, – toks pat ir etinis abiejų apsakymų patosas su panašiai skambančiu taip ir neatsakytu klausimu, išreiškiamu senojo Jakovo žodžiais: „Kodėl nenubaudi to, kuris užmušė, ir to, kuris dar užmuš? Kodėl, Visagali? Kas brangiau yra už gyvybę Tavo sukurtame pasaulyje?“

Taip, „Kaip išaugo alyvmedis“ nukelia skaitytoją į visiškai kitą tikrovę, tačiau tikrai siejasi su „Karčiu rūgštynių skoniu“, su karo ir pokario Lietuvos realybe, su šventaisiais ten ir čia, lyg suprantamais, bet ir nesuprantamais, kitokiais, nevienodais, bet siekiančiais to paties visur visa savo esybe.

Tik dvi sakmes – šitas, – ko gero, ir esu parašęs.

Ir čia ir ten aš šaukiu kartu su tuoju, kaip sakai, beveik bibliniu seniu Jakovu: „Kodėl, Visagali? Kas brangiau yra už gyvybę Tavo sukurtame pasaulyje?“

Juk išties, kas gali būti brangiau už gyvybę šiame trumpalaikiame pasaulyje?

Dar vienas man įstrigęs įvaizdis – audros nulaužtas medis be viršūnės, vis tiek keliantis aukštyn dvi šakas, lyg dvi rankas, ištiestas į dangų. Įžvelgiu jame ir Jūsų, Icchokai, dvasios būseną.

Taip, tu, matyt, teisus.

Tiesiogiai ir – netiesiogiai.

O jei netiesiogiai, iš tiesų, pakalbėkim apie rankas.

Štai ką turiu omeny.

Viena mano ranka tiesiasi į praeitį, antroji – į dabartį ir ateitį.

Ilga, ilgalaikė buvo tarybinė ranka, sunki, su mirtinais geležiniais gniaužtais, palikusi neišgydomų žaizdų, bet ne visagalė ir ne amžina.

Mano kūrybą saugojo lietuvių literatūroje, literatūrologijoje, literatūros istorijoje iškiliausi išeivijos žmonės, savo darbais toli aplenkę apimtimi ir lygiu tai, kas buvo skelbta tarybinėje spaudoje.

O dabar jinai sugrįžta į mokyklas, į universitetų auditorijas, į atsidavusių tyrinėtojų bičiuliškas rankas, kurios kelia ir neša ją, kaip tada, Kelmės vidurinėje mokykloje aną didžiulį albumą, nuo kurio nudrėkstas baltas lapas, dengęs autoriaus veidą.

Prieš juos visus ir jiems visiems žemai lenkiu galvą.

Klausimus pateikė Linas Vildžiūnas