Tarp teatro ir reginio

Indrė Dirgėlaitė (Jurga) D. Kurulio nuotr.

Mūsų teatriniame gyvenime repertuarą tapo įprasta formuoti iš monospektaklių ar smulkių sceninių projektų. Kartais vos apdoroti skaitymai, mokykliniai eskizai žiūrovui parduodami kaip išbaigti meno kūriniai. Prieš porą dešimtmečių Lietuvoje tebuvo koks vienas spektaklis, pavyzdžiui, „Pamišėlio užrašai“, kuriame vaidino vienas aktorius, nes monospektaklio žanras laikytas „neįkandamu“. Šiandien šito gero apstu. Pirma, kurti monospektaklį pigu, antra – patogu. Nieko neatsiklausęs gali sau repetuoti, ką tik širdis geidžia. Šiandien tai – daugelio teatrų kasdienybė.

Kęstutis Jakštas, teatriniame pasaulyje žinomas kaip puikus aktorius, nusprendė ne „mažinti“ sceninį gyvenimą, bet teatrą kurti plačiose erdvėse. Dar 2003 m. Viačeslavo Ganelino ir Sigito Gedos „Velnio nuotaką“ jis pastatė Vingio parke. Praėjusį rudenį žiūrovai operą išvydo „Siemens“ arenoje, ji buvo pakartota ir šią Vasario 16-ąją. Vien ėjimas į šį milžinišką pastatą – pobjauris, nieko gera nežadantis jausmas. Tačiau režisieriaus K. Jakšto intencijos ir jų sceniniai pavidalai pranoko lūkesčius ir privertė nors ir simboliškai prisiliesti prie plačiajai publikai skiriamo miuziklo kaip reiškinio.

Pastaruoju metu nuolat vaidmenis kurdamas Eimunto Nekrošiaus spektakliuose, K. Jakštas tapo savotišku šio režisieriaus idėjų tęsėju gerąja prasme. Jis plėtoja tai, kuo žiūrovai žavėjosi eidami į Kalnų parką žiūrėti „Meilės ir mirties Veronoje“. Saugodamas aukštą teatrinę kultūrą, K. Jakštas leidžia sugrįžti į tuos laikus, kai V. Ganelinas buvo šiuolaikinės populiariosios muzikos vedlys ir kai ja „mito“ visa lietuvių tauta. Antra vertus, literatūriniai sentimentai visų kartų žmonėms – patys šilčiausi, geidžiamiausi, todėl eiti į „seną iškaseną“ – irgi savotiška akcija.

„Siemens“ arenoje vaidintoje „Velnio nuotakoje“, kaip ir galima buvo tikėtis, buvo visko: ir motociklų, ir žirgų, ir kaskadininkų, ir, aišku, dainininkų bei aktorių. Bet čia ir atsiskleidė neribotos teatro galimybės: režisierius taip sujungė gyvuosius ir negyvuosius „efektus“, kad jie didžiulėje erdvėje sugebėjo sukurti įtaigų teatrinį reginį.

Kaip ir privalu, muzikinį kūrinį gali režisuoti tik žmogus, turintis muzikinę klausą. Kęstučio Jakšto muzikiniai sugebėjimai išryškėjo jau pirmosiose spektaklio scenose, kai žirgų pasirodymo metu jis įgarsino jų kanopų šokį, ir žiūrovai galėjo ne vien regėti, bet ir klausytis paralelinės „muzikos“. Režisierius ne tik sujungė pačius keisčiausius vaizdinius segmentus, bet kiekvienam dramaturginiam sprendimui rado įtaigius ir talpius plastinius atitikmenis. Baltaragio ir Pinčiuko rankų sukirtimas sudarant sandorį čia pat buvo palydėtas dviejų šaltų ugnelių „bombikėmis“; daugiau vaidinančiam ir tarsi pagreitinančiam dramaturginę veiksmo raidą Marijaus Mikutavičiaus Pinčiukui sukurta atskira pakyla. Net dainininkams čia atseikėta po lygiai: solinių partijų atlikimo metu galima regėti foninę choreografiją.

Povilas Meškėla ne vien puikiai persikūnijo į Baltaragį, bet sugebėjo išlaikyti atlikėjo rimtį, profesionaliausiai valdydamas savo balsą, ypač įtaigų antrojo veiksmo kulminacinėse arijose. Indrės Dirgėlaitės Jurga, Neringos Čereškevičienės Uršulė, Česlovo Gabalio Girdvainis, Editos Bagdonaitės Marcelė – individualūs atlikėjai; jų balsai skambėjo gražiai, bet kartais pritrūkdavo įsiliejimo į bendrą kūrinio partitūrą. Andriaus Kaniavos Raupys ar Giedriaus Arbačiausko Anupras, kaip ir Mikutavičiaus Pinčiukas, atstovavo plastiškajam kūrinio laukui, artistiškumu judino „dainininkišką“ nepaslankumą. Keistuolių teatro, „Atviro rato“ ar nepriklausomi aktoriai jau ne pirmą kartą atlieka foninius „energetinius“ vaidmenis įvairiuose muzikiniuose projektuose. Šį kartą stebino jų dermė, sugebėjimas nugalėti chaosą.

Scenografinis sprendimas – asketiškas. Marius Nekrošius, išnaudodamas bendrą pastato konstrukciją, ir scenoje pastatė Pragaro bei Rojaus vartus. Foninėse keliaaukštėse arkadose judantys žmonės atrodė kaip malūnai; inkilas, tarsi atkeliavęs iš Donelaičio „Metų“, tinklas ar kitos detalės – čia viskas pritiko, nes viską sujungė įspūdingai kintanti šviesa, kurios partitūra greičiausiai taip pat priklausė scenografo ir režisieriaus rankoms.

Kostiumų dailininkė Jolanta Talaikytė nekūrė įspūdingų teatrinių kostiumų, o, regis, dramą labiau sužmogino, išskirdama personažus viena ar kita ryškesne detale, kostiumo spalva. Žinoma, ryškiausias tapo Pinčiukas ir visa velniškoji svita. Veikėjų ansamblyje dominavo balta spalva, ji intensyviai besikeičiant šviesai kūrė poetiškus atspindžius. Rankose laikomi balti strypai – sparnai kulminacinėse scenose padėjo sukurti įtaigius malūno sparnų įvaizdžius, o pats sukimosi ir judėjimo įspūdis virto vienu vėjo sūkuriu, emociškai sustiprinusiu Jurgos amžinosios meilės ariją.

Reginį pagyvino virš žiūrovų galvų skraidantys kaskadininkai, pirmosiose eilėse sėdinčius žiūrovus gąsdinantys motociklininkai, subtili pirotechnika. Visko, rodos, labai daug, bet riba neperžengta, paisant žanro, stiliaus ir bendro teatrinio skonio, vadinamo scenine kultūra, dėsnių.