Meandrai erdvėje

Kazys Varnelis. „Konstrukcija“. 1963-1967 m.

Devyniasdešimties metų jubiliejų švenčiančio Kazio Varnelio namuose tarp gausybės Lietuvai padovanotų jo paveikslų ir senosios dailės kūrinių kompaktišką grupę sudaro paties savininko sukurtos skulptūros. Priešpriešų dialogu paremtoje ekspozicijoje iš mėlynai, juodai, baltai dažytų devyniasdešimties laipsnių kampu sujungtų medinių strypų sudarytos aiškių, geometrizuotų pavidalų struktūros dinamiškai sukasi ir raibuliuoja renesansinių madonų, rokokinės keramikos, japoniškų sumi-e, iliuziškai virpančių drobių fone. Visuomenei menininkas labiausiai žinomas opmeno, minimalizmo ir potapybinės abstrakcijos terminais apibrėžiamos tapybos darbais, tuo tarpu jo skulptūrinė kūryba nesulaukė net ir didesnio profesionalų dėmesio. K. Varnelio žodžiais, trimate skulptūra jis bandė tęsti tai, ko ieškojo plokščiuose paviršiuose. Erdvinėse struktūrose pateikta labiau išgryninta, kondensuota versija, todėl aptariant darbų visumą nutylėti šį aspektą – vadinasi, atskleisti nepilną visos kūrybos vaizdą. Ir atvirkščiai – skulptūras galima laikyti savotišku „šifro raktu“ kitų menininko darbų visumai suvokti.

1963–1964 m. gyvendamas Čikagoje, K. Varnelis galutinai apsisprendė baigti savo, kaip bažnyčioms užsakymus vykdančio dailininko, karjerą ir atsidėti vien „grynajam“ menui. Šį poelgį paskatino ne tik pagerėjusi materialinė padėtis, bet ir vidinis, pretenzingų, modernaus meno „keistumų“ nepripažinusių užsakovų sukeltas nepasitenkinimas, suvokimas, kad laikas eina, o kaip menininkas jis dar nesugebėjo iki galo savęs realizuoti. Daugiau nei dešimtmetį, iš pradžių darbuodamasis vienoje italų firmoje, paskui – individualiai, K. Varnelis gamino bažnytinę įrangą – altorius, liturginius indus, vitražus. Nuolatiniai kompromiso ieškojimai tarp pirkėjų primygtinai reikalautos tradicinės raiškos ir dar Lietuvoje atrastų modernaus meno principų (kurie keliaujant tolyn į vakarus radikalėjo nuo modernaus neoklasicizmo, art deco iki konstruktyvizmo ir geometrinės abstrakcijos) ilgainiui atvedė į aklavietę. Teko pasirinkti. Gal todėl pirmieji „laisvai“, „sau“ sukurti K. Varnelio darbai pasižymi visiško bekompromisiškumo doze. Ypatingas laisvumas būdingas lygiagrečiai su tapyba kurtai skulptūrai. Šią aplinkybę lėmė tai, kad skulptūrinių objektų, priešingai paveikslams, autorius niekada nerodė parodose. Beje, erdvinių konstrukcijų kūrimo nesuprato ir kai kurie konservatyvesni kolegos. K. Varnelis prisimena, kaip vienas galerijos savininkas atvirai juokėsi klausdamas: „Kokias kabyklas tu čia meistrauji?“. Tiesa, išeivijos spaudoje retkarčiais sušmėžuodavo vienos kitos skulptūros reprodukcija, bet atrodo, kad ji ten pakliūdavo atsitiktinai, lyg tarp kitko. Net ir lakoniški pavadinimai tekonstatuodavo: skulptūra be pavadinimo arba figūra erdvėje.

Intensyviausias skulptūrinės kūrybos periodas datuojamas būtent 7-ojo dešimtmečio viduriu, kadangi vėliau didesnio dėmesio susilaukė tapyba. Tiesa, po to buvo sukurta keletas skulptūrų, tačiau formaliu požiūriu į figūratyvumą vėl atsigręžę objektai skyrėsi nuo „brandžiojo“ laikotarpio kūrinių ir gvildeno jau visai kitas problemas bei temas. Ankstyvuoju laikotarpiu tarpinę padėtį tarp tapybos ir trimačių objektų sudarė vieni pirmųjų skulptūrinių kūrinių – balti bareljefai. Jų atsiradimą paskatino užsakymas lietuviškam Čikagos (lietuvių vadintam „Mackevičiaus“) bankui. Pastato fasadą menininkas dekoravo iš atskirų cementinių reljefinių detalių sudaryta frizine juosta. Vėliau panoro tuos pačius motyvus pakartoti mažesniame formate. Ryškių spalvų ir radikalių kontrastų nevarginama žiūrovo akis lakoniškuose, asketiškuose, geometrizuotų formų paviršiuose pradėjo įžvelgti šviesos bei šešėlių žaidimus, nebe paties darbo viduje, o už jo ribų (erdvėje tarp akies ir viršutinės pjaustinio dalies) paliktus ženklus. „Mackevičiaus“ bareljefus galima vertinti kaip trumpalaikį K. Varnelio kūrybinių paieškų etapą. Jam pats autorius nesuteikė ypatingo dėmesio, vėliau minėti objektai buvo sunaikinti. Didžiausia šio epizodo reikšmė buvo ta, kad jis tapo tramplinu tolesnei veiklai, t.y. erdviniams objektams.

Kazys Varnelis. „Konstrukcija“. 1963-1967 m.

Dvimatėse plokštumose dėmesį fokusuodamas į konstruktyvizmo apologetų akiratyje jau seniai buvusias proto kontroliuojamas vaizduotės konstrukcijas ir per jas išreiškiamą realybę, trimatėse struktūrose K. Varnelis susidomėjo erdvės percepcijos, jos kaitos problematika. Abiem veiklos formoms būdingą selektyviai analitinį, atsitiktinumui nepasiduodantį pobūdį lėmė dar Kauno meno mokykloje, Stasio Ušinsko studijoje įgyta patirtis. Iš savo mokytojo studentas perėmė sinkretinę modernaus neoklasicizmo, art deco, konstruktyvizmo paveiktą, racionaliais pradais meninės kūrybos aktą grindžiančią pasaulėžiūrą. Ne paskutinėje vietoje buvo tai, kad S. Ušinsko studijoje K. Varnelis išmoko vitražo pagrindų. Šiai technikai būdingas visumos konstravimo iš atskirų, autonomiškų segmentų principas išliko aktualus ir tolesnėje kūryboje. Grįžtant į 7-ojo dešimtmečio vidurį, galima atkreipti dėmesį, kad tapyboje vaizdas dar konstruotas manipuliuojant stiklo gabalus primenančiomis spalvinėmis plokštumomis, o erdviniuose kūriniuose pasiliko tik tai, kas būtų artima įstiklintą langą į visumą sujungiančioms švininėms siūlėms. Po kelerių metų panašūs principai įdiegti ir tapyboje. Žiūrovo akis nukreipiama ne į paveikslų plokštumas skaidančias veidrodžio šukes ar išgaubtas metalines detales primenančius segmentus, bet į jų kraštus, aštrias kaip skustuvas briaunas. Detales į visumą jungiantys karkasai atlieka gotikinėms nerviūroms analogišką ontologinę funkciją. Viduramžiškai architektūrai K. Varnelio skulptūros artimos išilgintomis proporcijomis, vertikalumo tendencijomis, lakonišku, cistersų grizailėms artimų spalvų naudojimu. Būdami materialūs savo medžiaginėmis savybėmis ir funkcionalūs savo paskirtimi kiautai sufleruoja apie nekūniškumą. Čia svarbiausia medinių skeletų rėminama erdvė.

Lakoniškos išraiškos priemonės skulptūrinius objektus suartina su kitų tuo pačiu metu, 7-ojo dešimtmečio pradžioje, į JAV meno areną įsiveržusių minimalizmo apologetų, pirmiausia Solo leWitto, darbais. Kaip juokauja pats K. Varnelis, jį su šiuo menininku susiejo tai, kad parduotuvėse laisvai ir neribotais kiekiais buvo galima nusipirkti medinių kvadratinio pjūvio tašų. „O iš jų galima pridaryti daugybę erdvinių konstrukcijų.“ Į leWitto objektus K. Varnelio konstrukcijos panašios dėl paradoksalaus erdvės uždarymo ir atidarymo vienu metu dualizmo bei struktūrinimo poreikio. Heinricho Wölfflino meno raidos dėsningumų kategorijų kontekste abiejų autorių kūrybą galima lyginti pasitelkus „renesanso“ ir „baroko“ metaforas. Galima sakyti, kad leWittas racionalus ir griežtas, o K. Varnelis – tapybiškas ir impulsyvus. Pirminėje stadijoje lietuvių menininko skulptūros pasižymėjo ypatingu spalvingumu. „Jeigu naudojau spalvą, tai ji turėjo būti „tikra“ – tikrai mėlyna, geltona ar raudona. Kad kiekvienas, pažvelgęs į paviršių, nesuabejotų daikto spalvine prigimtimi.“ Tik vėliau, pradėjus formuotis didesniam giminingų segmentų ansambliui, menininkas atskirus vienetus unifikavo nupurkšdamas klasicistiškai achromatinio dažo sluoksniu. Medinio karkaso rėminamas tūris atrodo toks tirštas ir begalinis (lyg kisielius ar Paukščių takas), kad jo negalima apibūdinti kitaip nei „gilumo“ epitetu. Ir nors išoriškai K. Varnelio struktūros su aiškiai išreikštomis horizontalėmis ir vertikalėmis atrodytų renesansiškai tektoniškos, jų perregimumas ir apžiūrėjimui rekomenduotinas nefrontalus žiūros taškas suponuoja mintį apie atviras formas. Kiekvieną objektą tarytum anatomiškai perpjautus šonkaulius ir suskaldytą krūtinės ląstą galima pamatyti iš įvairių taškų. Skirtingose žiūrėjimo pozicijose skulptūra atrodys kitaip. Šioje vietoje tiktų tai, ką Umberto Eco pasakė apie vieną Naumo Gabo kūrinį: „Jis leidžia tikėtis, kad galime išsyk įsivaizduoti visas perspektyvas, nors tai jokiu būdu neįmanoma“. K. Varnelio skulptūriniuose darbuose siekiama išgauti barokinį bendrumo jausmą, atskiros dalys padeda suprasti visumą. Vertikalūs strypai kelia horizontalius, kiekviena detalė pajungta bendram reikalui. Šiuo atveju naudojami, regis, racionaliai apskaičiuoti, orderinei sistemai tapatūs pavidalai, tačiau jie subordinuoti gana stichiško ir impulsyvaus judėjimo fenomeno sukūrimui.

Kazys Varnelis. „Konstrukcija“. 1963-1967 m.

Tad vienas svarbiausių trimačių K. Varnelio kompozicijų požymių – viską apimantis dinamizmas. Tik iš pirmo žvilgsnio skulptūros atrodo statiškos ir nejudrios. Iš tikrųjų jos net spengdamos sukasi aplink savo ašį, kyla viršun, šikšnosparniškais, netikėtai artikuliuotais judesiais juda pirmyn – atgal, kairėn – dešinėn. Judesį kuria ne tik išorinis jų lengvumas ir laibumas. Svarbiausias K. Varnelio erdvinių figūrų judėjimo variklis yra jų plano piešinyje užkoduotos archetipinės figūros. Moderniosios tapybos, lietuvių liaudies meno, Vakarų Europos viduramžių dailės įtakas vertinant kaip tarpininkus, ženklų ir ornamentų kilmę bei genealogiją reikėtų sieti su senųjų kultūrų palikimu. Zigzagai ir meandrai, spiralės ir labirintai, svastikos ir oktogonai atkeliavę iš priešistorinių laikų. Geometrizuoti simboliai dematerializuotu būdu išjudina kiautines struktūras, priverčia jas judėti sinchroniškai pasikartojančiais judesiais. Medinės ornamentuotos konstrukcijos yra tarytum neolitiniai skraidantys prietaisai, Dedalo gaminti mechanizmai, archajiški oro laivai. Magiško ritmo skatinami skulptūriniai strypai lyg paslaptingieji Baltazaro puotos pirštai ore braižo keistus ženklus, sunkiai ištariamas ir dar sunkiau suprantamas frazes (sochem, rarahu, uru, aol, amorue, gor, buru buru). Fundamentaliųjų ornamentų dėka skulptūros įgauna perpetuum mobile dvasios. Paskui jas vizualiniu būdu magines formules kartojantis žiūrovas ima suprasti, kad erdvinė vibracija nesustos, truks amžinai.