Tęsiasi pianistų vakarai

Lukas ir Petras Geniušai

Vasario 15-osios vakaras Šv. Kotrynos bažnyčioje. Petro ir Luko Geniušų koncertas, pavadintas „Šventasis pavasaris“ vasarį. Pradžiai – Edvardo Griego „Norvegų šokiai“, op. 35. Jie panyra į akustinę bažnyčios specifiką, dosniai seikėjančią staigmenas ne tik pianistams, bet ir klausytojams. Pastarieji joje adaptuojasi, daugiau ar mažiau aukodami koncerto pradžią. Tas procesas vangokai tolsta ir įsiklausant į Maurice Ravelio ciklą „Motulė žąsis“, pajaučiant tų penkių „piešinių“ subtilumą. Tačiau vos prasidėjus Igorio Stravinskio „Šventajam pavasariui“ viskas kinta. Veikia kitokio pobūdžio intensyvumas, draminė įtampa. Aišku, ir kitokie kūrinio faktūros potėpiai. Jie bemat visus sutelkia ir jau nebepaleidžia. Į stravinskišką garsų šėlsmą patekusios senos lietuvių melodijos čia kitaip prabyla negu orkestro partitūroje. Viskas, sakytum, arčiau, labiau apčiuopiama. Kiekvienu tos dramos vingiu bei vingeliu šventai tikintys pianistai ir klausytojui kitokio pasirinkimo nebepalieka. Brutali jėga nestelbia niuansų – ji juos neįprastai pakilėja, ryškina. Partitūros ir šokio (merginų žingsniai, pėdoms stačiu kampu sustingus) netikėtumai 1913 metais vertė Paryžiaus publiką staugti. Gal kaip tik tose vietose, kur akordus P. Geniušas beveik stovėdamas kalte kalė? Keturioms pianistų rankoms brutaliai rafinuota „Le sacre du printemps“ garsų galybė padalyta taip, kad du virtuozai labiau negu orkestras parodo novatoriško kūrinio ištakas. Dueto techninės galimybės ir vidinė sutelktis raiškos kaitrą paskleidė po visą partitūrą. Pagoniško „Pavasario“ įvaizdžiai puikiai jungėsi su jaunatviškais gyvybingumo proveržiais, kurių nei tėvui, nei sūnui nepristigo.

Tradicinė sekmadienio popietė vasario 18 d. Taikomosios dailės muziejuje buvo skirta Sergejaus Okruško rečitaliui. Tai pianistas, savitai pajutęs praėjusio šimtmečio muzikos įvairovę, gebantis sudominti klausytoją mažiau pažįstamomis jos apraiškomis. 2006-ųjų vasarą Nidoje, Thomo Manno festivalyje, skambėjo preciziškai parengtas Stasio Šimkaus ciklas „Lietuvos siluetai“, kurį prisiminiau besiklausydamas į pianisto artistinę intuiciją neprabilusios W.A. Mozarto Sonatos B-dur, KV 570. Koncerto pradžia? Apšilimas? Ar negalėjo jo vietoje būti bent kelios pjesės iš dar reto klausytojo Vilniuje girdėtų „Lietuvos siluetų“? Arba kitokia muzika, kalbanti apie meniškai motyvuotas paskatas pianistui ją viešai atliekant. Jos norom nenorom būna subjektyvios, ir šis rečitalis tą akivaizdžiai patvirtino.

Sergejus Okruško M. Raškovskio nuotr.

Tokios dingstys nubudo interpretuojant Leošo Janįčeko ciklą „Migloje“ (1912 metai), o įsisiūbavo Vytauto Barkausko trijose „Legendose apie Čiurlionį“ (1972, 1988, 1993 metai), prabildamos jautriomis gilių vandenų aliuzijomis, taiklia koloristikos įvairove, ryškinančia tos muzikos vaizdingumą. Išgirdome mąslias šimtmečio pradžios ir jo vėlyvųjų dešimtmečių sąšaukas, patirdami ne tik kompozitoriaus, bet ir pianisto kūrybingumą.

Koncertą užbaigė Bélos Bartóko „Keturiolika bagatelių“, op. 6. Novatoriškas ciklas, tapęs tyliu nuo romantizmo tolstančių Europos muzikos srovių „lūžio momentu“. Kai 1908 m. vasarą kompozitorius jį parodė Ferrucio Busoniui, įžymusis muzikas susižavėjimą išsakė žodžiais: „Pagaliau kažkas tikrai nauja“. Jis parašė rekomendacinį laišką Leipcigo leidyklai „Breitkopf & Härtel“: „Tie kūriniai dabarties muzikoje yra vieni įdomiausių ir individualiausių, jų turinys neįprastas ir originalus, bet kitoks negu tai, kas paprastai vadinama originalumu“. Tačiau net šitokio autoriteto nuomonė garsaus leidėjo neįtikino. Po metų „Bagateles“ išleido vengrų leidykla, tačiau šis revoliucingas anų metų muzikos įvykis negreitai susilaukė užsienio atgarsių.

Mūsų pianistas ryškiai perteikė „Bagatelių“ naujoves, susijusias su visai kitokia (negu, sakykim, Debussy) pianistine faktūra, ritmika, garsų struktūrų pobūdžiu, jų iškalba. Aštrokas kompozitoriaus sąmojis šiandien mums nebeatrodo vyraujantis kūrinio bruožas – cikle esama akimirkų, kurias norisi vadinti poetinėmis. Joms neliko abejingas ir racionalusis Sergejus Okruško.

Norisi pasidžiaugti atsigaunančiais fortepijono muzikos koncertais – per porą savaičių vis kitose Vilniaus erdvėse išgirdome Eugenijų Ignatonį, Dang Thai Soną, Petrą ir Luką Geniušus ir Sergejų Okruško. Klausytojai, laimei, nuo tokio pobūdžio renginių dar galutinai neatprato.