Amžinas pavasaris

Vasario 11 d. į Vilniaus Rotušę gausiai rinkosi įvairių kartų publika: žvalūs aštuoniasdešimtmečiai, jauni tėčiai ir mamos, jaunuoliai aptrintais džinsais ir „skiauterėtomis“ šukuosenomis. Kai kurie nešė gėles iškilmingai, o jaunikaičiai didžiules puokštes bandė slėpti vienas už kito. Į salę įžengė pulkas jaunų muzikantų – Vilniaus Žirmūnų gimnazijos ir E. Pliaterytės pagrindinės mokyklos pučiamųjų instrumentų orkestras „Septima“. U. Koppel „Moksleivių maršu“ prasidėjo Lietuvos muzikų sąjungos surengta popietė su respublikinių, tarptautinių festivalių laureatu, jaunimo pučiamųjų orkestrų vadovu ir dirigentu, nusipelniusiu pedagogu Vytautu Skripkausku. Energingam, žvaliam „Septimos“ vadovui – aštuoniasdešimt metų! Žaismingai vakarą vedė dirigento kolega, nepailstantis kontrabosininkas Zigmas Žukas ir Žirmūnų gimnazijos pedagogė Raimonda Medeišienė.

Švarko užkaboriuose „rasta“ lūpine armonikėle, išilgine fleita, fortepijonu akompanuojant... Z. Žukui, V. Skripkauskas nuoširdžiai priminė savo gyvenimo saulėtekį. Gimęs Klaipėdoje, ten ir pradėjo mokytis. Prieškario metais Šeštasis Margirio pėstininkų pulkas, vedinas orkestro, žygiuodavo gatvėmis, o basakojai berniūkščiai lėkdavo įkandin imituodami būgną ar trimitą. Stiprėjo meilė garsu kuriamam pasauliui. Mokyklose klaipėdiečiai, sekdami vokiškomis tradicijomis, jau prieš aštuonis dešimtmečius kasdien muzikuodavo išilginėmis fleitomis.

Nuo 1945-ųjų V. Skripkauskas gyveno Panevėžyje, mokėsi Ekonominėje vidurinėje mokykloje. Aštuoniolikmetis pradėjo mokytis muzikos mokykloje groti fortepijonu, klarnetu. Galimybes pažinti muziką atskleidė pedagogai: pianistė Sofija Petkūnienė, Panevėžio muzikinio gyvenimo siela Mykolas Karka, kompozitorius Antanas Belazaras. Mažas pažangesnių mokinių orkestrėlis, kurį buvo subūręs A. Belazaras, žingsniuodavo groti Velykų Prisikėlimo muzikos į bažnytėlę; siaurame teatro balkone įsitaisę muzikantai kurdavo „gyvą“ muziką spektaklių metu. Sąlytis su Panevėžio teatru pokario metais turėjo didžiulės reikšmės formuojantis rimtam požiūriui į meną, į pareigą, į kuriantį žmogų.

Jubiliatą sveikinę bendramoksliai, kolegos, buvę ir esami auklėtiniai apžvelgė jo gyvenimo kelią. Gaila, kad nei Kultūros, nei Švietimo ir mokslo ministerijos administratoriai nesiteikia pagerbti iškilių menininkų. Vienas iš sveikintojų pavadino šį muziką „gyvuoju kultūros metraščiu“. 1948–1953 m. V. Skripkauskas studijavo Lietuvos konservatorijoje. Dar spėjo pažinti legendinę asmenybę, jį mokiusį klarnetininką Mykolą Ženstavičių. Darbštus, smalsus, vos saulei tekant, jis jau grodavo klarnetu, o paskui bėgte į paskaitas, futbolo treniruotes su meistrų komandos „Spartakas“ žaidėjais ar Lietuvos fechtuotojų rinktinės nariais. Kelerius metus grojo birbyne Dainų ir šokių liaudies ansamblyje, o 1953–1993 m. – LNOBT orkestre. Vadovavo pūtikų skyriui Vilniaus J. Tallat-Kelpšos mokykloje, M.K. Čiurlionio menų mokykloje. Jo ugdytiniai – ryškūs muzikai, jaunimo orkestrų vadovai Romas Taločka, Petras Mateika, Romualdas Pašiūnas ir kiti.

Nuostabiausia, kad jau keturiasdešimt metų V. Skripkauskas dirba su paprastos vidurinės mokyklos vaikais. Gal bendravimas su augančia karta jam ir dovanoja amžiną jaunystę? Su žara jis jau mokykloje. Pasilabina, į vaikus pažiūri, gerą žodį pasako. Anot moksleivių, mokytojas žavi savo veržlumu, optimizmu, didžiule pagarba ne tik kitiems mokytojams, tėvams, bet ir jiems. Todėl daug mokinių noriai grįžta į mokyklos orkestrą, įvairių konkursų, peržiūrų laureatą, vadinamą „Septima“. Šio kolektyvo muzikavimas įrašytas kasetėse, vinilinėse, kompaktinėse plokštelėse. Nuotraukose, vaizdajuostėse – koncertų Čekijoje, Suomijoje, Švedijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Austrijoje ir kitose šalyse akimirkos. Apdovanojimai, apdovanojimai...

Skambant J. Strausso, W. Schneiderio, R. Wyss, H. Lehmano, V. Skripkausko ir kitų autorių kūriniams, Rotušės salės gale „skiauterėti“ vyrukai netvėrė džiaugsmu plodami, spragsėdami pirštais, skanduodami.

V. Skripkauskas užaugino sekėjų. Su jo orkestrantais pedagoginę praktiką atlieka Muzikos akademijos pūtikai. Ruošia pamainą Lietuvai? Išaugo R. Puošiūno ir kiti jaunimo orkestrai. Mokytojas, parašęs analitinių metodinių straipsnių, šmaikščiais pasakojimais moka perduoti turiningo gyvenimo patirtis.

„Septima“ stebino salėje susirinkusius muzikantus, pūtikus, orkestrų vadovus puikiu derėjimu, minkštu skambesiu, paslankia dinamika, o vadovas – santūriu ir viską orkestrui gebančiu pasakyti mostu. Kaip solistai pasirodė Simas Kaupinis, Živilė Miežytė, Vitalija Šaltytė, Adas Meškėnas, Jūratė Kevličiūtė. Gražiai įsikomponavo Marijampolės kultūros centro choreografinės grupės „Vilga“ (vadovė Virginija Sagulina), su kuria orkestras senokai bendrauja, pasirodymas. Šventė buvo visiems susirinkusiems, o muzikos mokyklų pūtikai stebėjosi: „Žiūrėk, kokį orkestrą galima paruošti. Kodėl pas mus tokio nėra?“

Palydėtas nuoširdžios gyvenimo draugės, ilgametės puikios teatro arfininkės Palmiros, nenustygstantis vietoje V. Skripkauskas rytoj vėl skubės: į repeticiją, spektaklį, koncertą...