Akimirka amžinybėje

Arvydas Malcys M. Raškovskio nuotr.

Vasario 17-oji – įvykių raizginys. Filharmonija skelbia autorinį Arvydo Malcio koncertą – simfoninės muzikos vakarą, rengiamą „savo“ – Lietuvos nacionaliniame simfoniniame orkestre daugelį metų violončele griežiančio – kompozitoriaus 50-mečiui. Operos teatras nuo pat ryto šurmuliuoja, švęsdamas Europos operos dieną. Per radiją ir internete – daugelį sujaudinusi žinia apie Jurgos Ivanauskaitės mirtį...

Gyvenimas – tai įvykių, nuotaikų, žmonių, interesų, švenčių, netekčių ir atradimų virtinė. Autorinį A. Malcio koncertą pradeda jo naujausias opusas „Raizginys“ („Plexus“), dedikuotas kūrinio premjerą tą vakarą griežusiam Lietuvos kameriniam orkestrui. Teisingai pasakė koncerto vedėjas Viktoras Gerulaitis: „Ak, tie Arvydo Malcio kūrinių pavadinimai...“. Iš tiesų, beveik visų jo opusų pavadinimai metaforiški, tačiau ne dekoratyvūs. Jie atskleidžia kompozitoriaus požiūrį į gyvenimą, save, kūrybą. Dažnai tas požiūris skausmingas ir dramatiškas – koncerte išgirdome „Perskeltą tylą“ kameriniam orkestrui, kuri nuo beveik feldmaniškai „fetišistinio“ (turiu minty Johno Adamso pavartotą Mortono Feldmano muzikos apibūdinimą) delsimo ties vienu motyvu, jo glostymo pereina į beveik apsėstą judėjimą, motoriką, aštresnius kampus. Gal ir nereikėtų stebėtis, kad tas judėjimas ne tik šiame kūrinyje neretai pakrypsta sutartiniškos ritmikos pusėn. A. Malcys – savo žemės vaikas. Ir savo laikmečio, kuriame skambėjo ir tebeskamba ne tik I. Stravinskio, D. Šostakovičiaus, B. Kutavičiaus, V. Barkausko, A. Malcio mokytojo V. Laurušo muzika, bet ir grupės „Queen“ dainos, A. Lloydo Webberio, K. Antanėlio roko operos. Tą daugialypę patirtį demonstruoja „Raizginio“ pradžia: violončelių ir kontrabosų rečitatyvas gali mintyse sukelti sąsajų tiek su L. van Beethoveno IX simfonijos finalo pradžia, tiek su bosinių gitarų įžangomis kokioje nors „simforoko“ kompozicijoje.

Malcio „draivą“ geriausiai girdime jo kūrinyje „Paukščių takas“, kuris, jei neklystu, yra jo puikaus septeto „Nepaklusniųjų žemė“ variacija kameriniam orkestrui. (Čia vėl atkreipsiu dėmesį į pavadinimą, kurį pasiskolino ne tik vasaros festivalis pajūryje, bet ir ansamblis „Nepaklusnieji“.)

Neįprastas „Paukščių tako“ metras – iš septynių – suteikia džiazinio svingo, tačiau tokio metro kilmė toli gražu nėra džiazinė. Norėdamas parašyti mocartiško giedrumo kūrinį ir kartu suasmenininti tą savotišką dedikaciją, A. Malcys, pasak V. Gerulaičio, suskaičiavo, kad vardus – Amadeus ir Arvydas – sudaro tas pats raidžių skaičius septyni. Numerologinių sąsajų yra ir daugiau; tepridursiu, kad šis kūrinys, matyt, skirtas „lengvojo“ modernizmo gerbėjams, vertinantiems pozityvią muzikos energiją ir skoningą konsonansiškumą. (Nors man kamerinė kūrinio versija atrodo žavesnė.)

Vakaro koncerto programa išties buvo gausi, kiekvienoje dalyje skambėjo po tris kūrinius – po du orkestrinius (be minėtų – dar ir „Akimirka amžinybėje“) ir po vieną Koncertą. Būtent pastarieji ir tapo vakaro puošmenomis. Žinoma, čia negalima paneigti žaviųjų solisčių vaidmens. Koncertą fleitai ir orkestrui „Vox clamantis in deserto“ grojo rudenį Kaijos Saariaho opusų atlikimu festivalyje „Gaida“ visus sužavėjusi Camilla Hoitenga, o Koncertą fortepijonui – Guoda Gedvilaitė. Tai, kad kompozitorius „režisuodamas“ vakaro programą buvo jautrus atlikėjų charizmatiškumui, nurodo paties A. Malcio atlikėjišką patirtį, jo dėmesį būtent interpretacijos ir atlikėjo asmenybės patrauklumo svarbai pristatant muziką.

„Gaidoje“ pagarsėjusių raudonų Camillos Hoitengos kojinių publika neišvydo, tačiau šį kartą akademiško įvaizdžio pilka suknelė puikiai tiko „filharmoninio formato“ muzikai; kitaip tariant, išvydome tą pačią fleitininkės vidinę laisvę ir pagarbą atliekamai muzikai, išgirdome išgaunamo garso, tembrų subtilumą ir puikią techniką.

Vis dėlto įdomiausias pasirodė Koncertas fortepijonui. Jį anonsavus, mintyse nežinia kodėl iškilo dvi asociacijos – W.A. Mozarto koncertai ir Michaelo Nymano Koncertas. Guodai Gedvilaitei palietus klavišus, prisiminiau praleidusi dar vieną šiuo atveju svarbią grandį – S. Prokofjevo koncertus. Motorika, lengva užuomina į neoklasicizmą, vėlgi šiek tiek džiazinio dvelksmo. 2005 m. parašytas ir pirmam atlikėjui Sergejui Okruško dedikuotas A. Malcio Koncertas yra laimėjęs I premiją Juozo Karoso konkurse. Ne veltui. Kūrinyje galima atsekti vienokių ar kitokių įtakų bei aliuzijų – antroje dalyje „filmų muzikos“ tipo lyrika pažadina ne tiesiogines asociacijas su minėtu M. Nymano kūriniu, bet su „postomoderniu“, „posttonaliu“ šiuolaikinio koncerto fortepijonui modeliu. A. Malcio Koncerto įdomu klausyti, jis efektingas. Žinoma, svarbu ir tai, kad grotas jis buvo labai nuoširdžiai – tarsi G. Gedvilaitė prie fortepijono pati improvizuotų. Kai kūrinys „suauga“ su atlikėju, rezultatas visuomet būna geras.

Lietuvos kamerinis orkestras, vedamas turbūt daugiausiai šiuo metu šiuolaikinę muziką Lietuvoje diriguojančio Roberto Šerveniko batutos, garbingai atliko savo taurų darbą.

„Amžinos yra žmogaus pastangos užvaldyti tuštumą, erdvę. Žmogus stengiasi prisiliesti prie daiktų, reiškinių kaip garsas prie tylos“. Šie paties A. Malcio žodžiai tikriausiai ir yra jo kūrybos siekinys. To jam ir norisi palinkėti.