Viena dviejų paroda

Jonas Čepas. „Padaryta“. 2005 m.

Vilniaus grafikos meno centro galerijoje veikia dviejų jaunų menininkų – Mato Dūdos ir Jono Čepo – personalinės parodos. Būdamos labai skirtingos, ekspozicijos vis dėlto išsyk prašyte prašosi kalbėti apie jas kaip apie vieną iš atskirų, bet derančių dalių sukonstruotą kūną.

Kad ir kaip būtų, racionalusis protas reikalauja minčių nuoseklumo, įmanomo tik išnarstant kiekvieną pradžioje minėtojo kūno dalį atskirai.

Matas Dūda pristato estampų ir asambliažų ciklą „Atpažįstami daiktai“. Juose menininkas paprastai, bet nebanaliai kalba kasdienybės kalba. Neaplenkia nė vieno savąjį aš konstruojančio elemento – juodai balti estampų kvadratai fiksuoja būsenas („Tamsus, neaiškus“, 2005, „Sausas“, 2006, „Prieblanda garaže“, 2005), šeimą („Du vaikų ofortai ir replės“, 2006, „Jonės seilinukas“, 2004, „Žaislai ir skudurėlis“, 2001), darbą („Mano sukapotas filcas“, 2000). Tai – menininko dienoraštis, rašytas gyva, laisvai bėgančia, bet gerai įskaitoma rašysena, be dailyraščio įmantrybių, su pastabomis paraštėse, retsykiais – su braukymais. Rašytas pagavus įkvėpimui apie tai, kas šiuo momentu svarbiausia, bet ne apie tai, kas visuotinai svarbu ir turėtų rūpėti. Mato paveikslai toliau nuo visuomeninio erzelio – juk toks iš tiesų ir turėtų būti grynasis menas. Juodos atspaudų ertmės – nelyginant tamsiosios laiko skylės, nuo realaus pasaulio apsaugoti vakuumai – autentiški, dirbtinai nepramanyti džiuginti žiūrovo akį. Estampai itin asmeniški – net ir tyrinėjami dešimčių svetimų akių porų jie didingai stūkso juosvuose pilkų ar balkšvų properšų išmargintuose pasaulėliuose, saugodami, kas taip paprastai nedalijama. Vis dėlto į paveikslo gylį viliojančios šviesos salos, formų paprastumas, juodo ir balto variacijos ir kažkas nematoma plika akimi sankcionuoja, anot Clyve’o Bello, ryškų significant form (angl. „reikšminga forma“) pojūtį – tikrąją estetiką (taigi – grožį, o jei grožį – vadinasi, meną)...

Parodoje pristatomi keturi Mato asambliažai forma ir turiniu pratęsia estampų ciklą. Kartu jie tęsia ir penktąją dešimtį skaičiuojančio lietuviškojo asambliažo tradiciją. Kaip ir reikia tikėtis, asmabliažai sudurstyti iš kasdienybės liekanų: senų automobilio registracijos numerių („Registruotas“, 2002), nenuspėjamų, kažkada patikimai tarnavusių metalinių prietaisų detalių („Pumpuojanti būtybė“, 2001, „Ilsisi ant skuduro ofortui valyti“, 2001). Ypatingu šiukšliškumu, destruktyvumu, atvirai bylojančiu apie antrąjį ar net trečiąjį daikto „gyvenimą“ pasižymintys Mato asambliažai vaizduoja žmogaus figūrą, taip tęsdami gan dažnai lietuvių asambliažuose aptinkamo figūratyvumo tradiciją.

Jono Čepo paroda „Nuolaužose bebūnąs“ laukia gretimoje salėje. Perėjus į ją iš dešiniosios (Mato Dūdos) salės, meninės jėgos (pačia geriausia prasme) ir intensyvumo lygis pakyla iki maksimumo. Netaisyklingų formų Jono medžio raižiniai ir piešiniai rangosi šiems darbams kontrastuojančiomis galerijos sienomis. Skaido sienų plokštumas į dar neskaidytas struktūras, pakibdami ant lubų, perklodami vienas kitą neigia per ankštą įprastos plokštumos perimetrą. Jono darbai fiziškai ir emociškai netelpa į griežtą erdvę, tarsi norėdami ištrūkti iš jiems nepatogaus būvio, nelygiomis, nerežisuotomis faktūromis, netaisyklingai nuplėštais kraštais neigia dirbtinos ekspozicinės precizijos „taisykles“.

Nors kūrinių paviršius akivaizdžiai nebyloja apie specifinį kūrybos procesą, tarkime, kaip G. Ueckerio vinimis iškalinėti paveikslai, Jono raižiniuose ir piešiniuose itin ryškus akcionizmo elementas. Nes girdi, kaip rėžia paviršių, nusklembia nereikalingus galus, užlieja ryškiu violetu ir kantriai kaip zen vienuolis po centimetrą įspaudžia žymę lape; po to spalvomis ateina iki tavęs harmoningas chaosas, kažkur nuvarva, įtrūksta – bet nieko tokio. Akcijos dalis: kaip piešiniai įkomponuojami į jų padiktuotą sienos lūžį; kaip be pauzių nelyginant grafitai nugula per sienos ilgį, neišsitenka apačioje; kaip kvėpuodami pritvenkia orą savimi, lyg tai ne jie trumpam, o mes pas juos atėjome; regėti, kaip jie keičiasi sulig kiekviena diena pasipildydami naujais – trijų savaičių Jono akcija. Ženklais užkoduotos kasdienybės formos, ne visuomet iššifruojami pavidalai ir jų užuominos, ypatingi spalviniai deriniai, išoriškai efektingų vaizdinių elementų ir dirbtino profesionalizmo nebuvimas darsyk lankantis dviejų parodoje lemia tikrąjį estetinį išgyvenimą.

Tai – tik kelios monumentalios vieno gyvenimo ištraukos, meniniu požiūriu itin reikšmingos jo serijos, sukurtos pagal vieną siužetą: „Temos požiūriu geistina eklektika, painiava, daugiaformiškumas. Tad kūnas purvu apsivėlęs, dervos varvekliais, metalo drožlėmis, stiklo skeveldromis. Galbūt šias atliekas-atmatas tiesmukai vaizduosiu, įgrūsdamas į žmogaus kūno minkštumą. Žvelgsiu, kaip kitas kūnas suraižomas, kaip jis kraujuoja, keičiasi, kokios skylės išmušamos odoje. Tad purvu apmėtysiu žmonių, gyvulių kūnus: šunis, pakartas varnas, nafta apkrekėjusias kiaules. Aplinka savaip šviečia kvapiu sąvartynu. Ir apskritai švaros neįmanomybė, nenoras sterilizuotis, tik veikti bėgant į tuštį, gaminant kreivas kaukoles-suvenyrus. Dar vieną įvairių medžiagų sukliją, kurią vadinu menu. Kaip buvimo ženklą. Užsitęsęs dada.

Sąvartyno atliekų aukštos sienos sutelkia jau bevirstančius lavonais kūnus. Teigiu suglamžytą kūną, įgriuvusioj taršoj besivoliojantį, gal tebevaikštantį. Išsekęs katastrofistinis dizainas. Nudaužtų unitazų kolonos, perkirpta metalinė „bačka“ – stogas ar buveinė... Užterštų žmonių koncentracija visa priimančiame purvo rezervuare.

Tad, manau, tikrovė grūda man į šonkaulius dygliuotą vielą, į panages – nulaužtas „britvas“, karbido gabalais nusėja šlaunis. Springstąs armatūra Jonas. Taigi vaizduosiu kūno sudaiktėjimą. Jei pats esu sugedęs protezas, tai ir vaizduosiu virpstais išdegintą plastiko butelį, vielom apraizgytą šunį. Man labai svarbi nereali lindynė, pakelėje rastų skardos, maišo, peršauto dangčio, nuplėšto suolo sąrama. Laikinos būvio paieškos.“ (J. Čepas)

Egzistuoja begalė skirtingų meninių pasakojimų. Kartais jų nereikia ieškoti, po to dirbtinai pumpuojant jiems vertę. Kartais jie savaime ir neginčytinai būna matomi. Kartais (džiugu) jie apsireiškia poromis.