Angelo palytėtas

2007 m. vasario 13 d. mirė architektas Henrikas Šilgalis. Mirė Architektas – aistringai, beatodairiškai, scholastiškai mylėjęs architektūrą, patį kūrybos procesą. Nuolat nepatenkintas jau, atrodo, tobulais rezultatais, keisdavo juos taip dažnai ir atkakliai, kad ne visada suspėdavai atrinkti racionaliausius sprendinius. Kiek jų liko nepanaudotų?

Vilnietis, teatralų vaikas, jaunystėje – TSRS jaunių krepšinio čempionas, radikaliai atsisakė visų interesų – jis gyveno architektūra ir degė sava vidine kūrybine ugnimi.

Ryškus individualistas, kūrybinis lyderis ir idėjų generatorius sunkiai adaptuodavosi kolektyvinėje kūryboje, neretai ir dėl savo begalinio darbštumo. Šiuo pavyzdžiu buvo galima užsikrėsti, bet dar dažniau pabėgti. Buvo gėda dėl savo drungno tingumo ir kitų interesų turėjimo.

Išvardyti jo suprojektuotus ir realizuotus objektus įmanoma, nors jų yra ganėtinai daug, tačiau aišku, kad jų galėjo ir turėjo būti gausybė. Tam reikėjo kitokios valstybės istorijos raidos, tam reikėjo atsidavusio vadybininko – bičiulio.

Visur, kur matydavo, jo nuomone, netobulus sprendimus, įkyriai „lįsdavo“ su savo pasiūlymais, tarp kurių buvo ir Trijų kryžių atstatymas, ir nuostabiai atitikęs skulptūros „Rytas“ estetiką Lazdynuose postamentas, ir postamentas kunigaikščiui Gediminui.

Keliasdešimt individualių gyvenamųjų namų, keli stambūs kultūros centrai, bažnyčia Elektrėnuose ir pagaliau pradėtas kurti ir statyti milžiniškas rekreacinis ir komercinis centras Šventojoje. Atrodė, kad pagaliau Henrikas realizuos jo talentą atitinkantį objektą, po kurio net ir būnant tokiam nevisuomeniškam, nemokančiam savęs reklamuoti, būtų atseikėtas nesumeluotas garbės kraitis.

Ilsėkis ramybėje, Žmogau, Kūrėjau, tiek daug davęs Lietuvai ir Tave supusiems žmonėms. Tu atidirbai už daugelį iš mūsų.

Leonardas Vaitys