Idėjų belaisviai ir kitokie didvyriai

„Padirbinėtojas“

Festivalinę sėkmę dažnai galima nuspėti iš aplodismentų, kurie skamba pasibaigus filmui. Kai rašau šias eilutes, Berlinalė jau yra įpusėjusi, bet audringų aplodismentų po konkurso peržiūrų dar neteko išgirsti. Net atidarymo filmas – Olivier Dahano „Žvirblelis“ („La Mome“ / „La vie en rose“) sukėlė gana prieštaringą žurnalistų reakciją: vieni paplojo, kiti pabaubė. Aš buvau tarp pastarųjų, nes jauno prancūzų režisieriaus pastangos „pritaikyti“ Edith Piaf gyvenimą MTV kartai padvelkė bulvarinės žiniasklaidos pamėgtu „repertuaru“: alkoholis, narkotikai, vyrai, moterys,.. na, o kūryba lyg tarp kitko, tik priedas prie audringo menininko gyvenimo atributų. Pasakojimas prasideda 1959 m., kai Piaf gastroliavo JAV, baigiasi paskutinėmis jos gyvenimo minutėmis, o šiuos „rėmus“ pripildo prisiminimų blyksniai: motinos palikta mergaitė atsiduria pas močiutę – viešnamio „mamą“, čia ją motiniška meile apgaubia jautrios prostitutės, po to seka vaizdingos klajonės su tėvu – cirkininku ir alkoholiku, paskui vėl grįžtama į vėlesnius laikus ir pan. Kokį nors pasakojimo nuoseklumą įžvelgti būtų sunku, motyvų, kodėl pasakojama tik Piaf meilės boksininkui Marceliui Cerdanui istorija, per spaudos konferenciją režisierius neatskleidė. Paklaustas, koks filmo pranešimas, režisierius atsakė, kad filmas jo neturi. Esą jis to ir siekė: sukurti filmą be pagrindinės minties. Pagalvojau, kad gal todėl jam buvo taip sunku susikaupti ties viena ar dviem. Be abejo, filmą ant savo gležnų pečių bando išlaikyti bene ryškiausia savo kartos prancūzų žvaigždutė Marion Cotillard, kurios pastangų režisierius net nebando suvaldyti. Aktorė tiesiog mėgaujasi imituodama negrakščią Piaf eiseną, sukumpusią figūrą, prastas manieras. Tarsi etiudą ji suvaidina visai paliegusią, senute pavirtusią dainininkę – nesigailėdama nei grimo, nei tiesiog karikatūriškų spalvų. Gal todėl aptariant filmą nuolat skamba ta pati mintis – prieš mirtį Piaf atrodė 25 metais senesnė, nei buvo iš tikrųjų. Kita vertus, šis fragmentiškas, dažnai į atvirą kičą nuslystantis filmas – tikra dovanėlė miesčionims, įsitikinusiems, kad menininkas visada yra viena didelė vaikštanti nuodėmė ar iškrypimas.

Sveika, istorija

Kad pastaraisiais metais vėl suklestėjęs biografinio filmo žanras nėra toks lengvas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, įrodė ir naujausias pripažinto meistro Bille’s Augusto kūrinys „Sudie, Bafana“ („Goodbye Bafana“). Filmo pagrindas – Nelsoną Mandelą ne vieną dešimtmetį kalėjime prižiūrėjusio policininko Gregory prisiminimai. Režisieriaus sumanymas įdomus: parodyti, kaip keitėsi baltosios Pietų Afrikos visuomenės požiūris į legendinį išsivadavimo judėjimo kankinį ir apskritai į apartheidą tarsi iš vidaus – garsiausios apartheido aukos prižiūrėtojo akimis. 1968 m., kai Gregory (Joseph Fiennes) pirmąkart pamato Mandelą, šis jam yra pavojingas teroristas, 1990 m., kai Mandela oficialiai paleidžiamas iš įkalinimo vietos (labiau primenančios turtingą rezidenciją nei kalėjimą), – pagarbos vertas kovotojas už laisvę ir lygybę. Tačiau šį sumanymą galima įgyvendinti tik tada, kai abu dramos dalyviai yra žmonės iš kūno ir kraujo, o ne vaikščiojančios schemos: Gregory – ištikimo vyro ir mylinčio tėvo, garbingo piliečio, Mandela – gyvos dievybės. Juolab kad ir idėjų kovos tarp jų nematyti, susitikimai reti, o policininko abejonės pateikiamos per pokalbius su mylinčia žmona kirpėja (Diane Kruger), kuri iš pradžių siekia, kad vyras darytų karjerą, o paskui ima palaikyti jo požiūrį į garsųjį kalinį. Todėl filmas primena vadovėlį, populiariai dėstantį gerai žinomus istorijos faktus, bet kartu jau, matyt, pasenusį, nes Augustas, regis, visiškai neabejoja, kad su Mandela ir Pietų Afrikos baltųjų, ir juodųjų laukia šviesi ateitis. Dramatiška šios šalies tikrovė jo nedomina, ji paliekama už filmo ribų.

Požiūrio į istoriją klausimas Berlinalės filmuose grįžta gana dažnai. Iki šiol didžiausius aplodismentus girdėjau po vengrės Krisztinos Goda filmo „Laisvė, meilė“ („Szabadsįg, szerelem“ / „Children of Glory“), parodyto programoje „Berlinale Special“. Tai – Vengrijos sukilimo 50-mečiui skirtas filmas. Savo šalyje jis sulaukė didžiulės sėkmės. Pasak režisierės, jį jau pasižiūrėjo per pusę milijono žiūrovų. Man „Laisvė, meilė“ buvo savotiškas atsakymas į klausimą, kaip pasauliui, bet kartu ir saviesiems jauniesiems žiūrovams, nelabai besidomintiems istorija, pasakoti apie svarbiausius, lemtingus įvykius. Tokį klausimą teks spręsti ir kūrėjams, sumaniusiems papasakoti apie 1990-ųjų sausio įvykius Lietuvoje ar pokario rezistenciją, ką jau kalbėti apie gana iliuzinę idėją sukurti istorinį vaidybinį filmą Lietuvos paminėjimo tūkstantmečiui.

Svarbiausi 1956-ųjų Vengrijos revoliucijos įvykiai filme „Laisvė, meilė“ perteikiami pasakojant dviejų personažų – studentės aktyvistės Viki ir Vengrijos vandensvydžio rinktinės žaidėjo Kocio – tragiškos meilės istoriją. Scenaristas Joe Ezterhazi (beje, jis ir „Esminio instinkto“ scenarijaus autorius, o naująjį filmą prodiusavo šio prodiuseris Andrew Wajna) sumaniai įterpia visus būtinus istorinius akcentus – saugumo savivalę, visuomenės pakilimą, sukilimą numalšinusios sovietų armijos žiaurumus, istorines aplinkybes ir net pačių įvykių dalyvių abejones, nusivylimą pasaulio abejingumu ir JAV prezidento Eisenhauerio pažadais įvesti kariuomenę. Tai daroma palyginti neprikišamai, kartu parodant ir sukilimo mastą – tūkstančių žmonių pilną aikštę priešais Parlamento rūmus, tankus Budapešto gatvėse, visuotinį sukilėlių palaikymą, daugybę nužudytųjų. Pasakojimas emocionalus, jauni herojai – gražūs ir drąsūs, jų meilės istorija tragiška, kartu – jie ištikimi laisvės idėjoms. Tai traukia jaunus žiūrovus. Vyresnieji turėtų būti patenkinti tuo, kaip parodytas sovietų armijos žiaurumas ir kitos istorinės aplinkybės. Filmas turi ir dar vieną faktinį pagrindą – jį įrėmina dvejos vandensvydžio rungtynės tarp Vengrijos ir Sovietų Sąjungos komandų. Maskvoje vengrai pralaimi, nes teisėjas yra šališkas, Melburno olimpiadoje jie laimi tą dieną, kai revoliucionieriai yra metodiškai naikinami Budapešto gatvėse. Sportininkai ne tik laimi olimpiadą, jų pergalė pasaulyje suvokiama ir kaip laisvės idėjų triumfas. Nepaisant viso tragizmo ir patoso, filme yra ir komiškų detalių. Pavyzdžiui, iš Maskvos grįžtančius sportininkus tikrina vengrų muitininkai. Kai muitininkas įtariai paklausia, kodėl vienas kamuolys sunkesnis (į jį sportininkai sukišo Maskvoje nusipirktus auksinius daiktus), sulaukia atsakymo: „Kamuolys sunkesnis, nes jis rusų gamybos. Jų kamuoliai (balls) visada didesni.“

„Laisvė, meilė“

Geros idėjos kartojasi

Panašios idėjos dažnai tvyro ore, todėl nenustebino brazilų režisieriaus Cao Hamburgerio konkursinio filmo „Metai, kai mano tėvai buvo išvykę atostogauti“ („O ano em que meus pais saķram de férias“) siužetas. Autobiografiško filmo veiksmas nukelia į 1976-uosius, kai Brazilija laimėjo pasaulio futbolo čempionate. Filmo herojų dešimtmetį berniuką tėvai atveža į San Paulą ir palieka prie senelio namų durų. Berniukui liepiama visiems sakyti, kad tėvai išvyko atostogauti ir sugrįš iki prasidedant futbolo čempionatui. Iš tikrųjų jie yra komunistai ir slapstosi nuo diktatūros teroro. Tačiau berniukas taip ir nesulaukia senelio, mirusio iškart po tėvų skambučio. Vaiką imasi globoti senelio kaimynas – pagyvenęs žydas iš Lenkijos Šlomo. Filmas panardina į savaip egzotišką atmosferą, nes senelis gyvena San Paulo žydų kvartale, kur dar gyvi štetlio papročiai, o visas problemas sprendžia rabinas. Filmo herojus susiduria su neįprastu pasauliu ir mokosi jame gyventi, būti savas, priimti kitokias taisykles. Taigi tai ir filmas apie brendimą, žengimą į kitą pasaulį, prisitaikymą. Jis gana tradiciškas, kaip tradiciškas ir filme atkuriamas žydų pasaulis.

Dar viena menkai žinoma istorijos briauna atsiveria austrų režisieriaus Stefano Ruzowitzky filme „Padirbinėtojas“ („Die Fälscher“). Režisierius pasakoja tikrais faktais grįstą istoriją apie tai, kaip Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Zaksenhauzeno koncentracijos stovykloje buvo įkurtas specialus kalinių žydų padalinys, padirbinėjęs dokumentus, dideliais kiekiais gaminęs tobulus amerikiečių dolerių ir anglų svarų banknotus. Jų darbo tikslas buvo ne tik finansiškai paremti žlungantį Trečiąjį reichą, bet ir griauti sąjungininkų ekonomiką.

Pagrindinis filmo personažas – garsus prieškario Berlyno padirbinėtojas, iš Rusijos kilęs žydas Salis. Jis yra labai talentingas dailininkas, bet nenori aukotis menui. Jam reikalingi tik pinigai, už kuriuos esą galima nusipirkti viską. Tačiau 1939-aisiais Salis atsiduria Mauthauzene. Čia jis siekia tik vieno – išgyventi. Patekęs į Zaksenhauzeną Salis taip pat daro viską, kad išgyventų, bet susiduria su savo ypatingojo skyriaus kolegų pasmerkimu. Kai kurie iš jų mano, kad reikia sabotuoti dolerių padirbinėjimą, nes antraip jie prisideda prie Reicho pergalės. Salis bando laviruoti tarp draugų ir priešų, nes tikisi, kad jo padirbiniai gali išgelbėti jauno talentingo dailininko iš Odesos, sergančio tuberkulioze, gyvybę. Salis sudaro savotišką sandėrį su komendantu: doleriai už vaistus. Bet vaikinas nušaunamas, Salis suvokia, kad yra bejėgis prieš prievartos mašiną. Filme parodyta ne viena tokia situacija, kai Salis yra priverstas kovoti ir su savimi, ir su savo likimo draugais, įrodinėti jiems, kad svarbiausia – ne vertybės ar moralė, o elementarus išlikimas. Žiūrovas nuolat verčiamas ne pasyviai stebėti istoriją, bet ir polemizuoti arba pritarti Saliui. Režisierius neskuba teisti savo herojų, jis rodo, kaip kiekviena situacija verčia net oportunistą Salį rinktis, tyrinėja žmogiškumo ekstremaliose situacijose ribas. Ironiška detalė – už gerą darbą konclagerio komendantas padovanoja „savo žydams“ net stalo tenisą, bet už sienos kiti kaliniai šaudomi taip pat metodiškai ir negailestingai.

Jokių spragintų kukurūzų

Man patinka griežtas skelbimas, kabantis vieno didžiulio kino teatro, kur vyksta festivalio peržiūros, bare: „Festivalio metu neparduodame jokių spragintų kukurūzų“. Viskam yra ribos. Net ir pataikavimui žiūrovams. Politika, idėjos, aktyvus susitapatinimas su kiekvienu skriaudžiamu, kitu, kitokiu, svetimu – vienas ryškiausių Berlyno kino festivalio bruožų. Todėl ir šiemet gausu filmų, kurie pretenduoja į meškiuko Tedžio prizą geriausiam homoseksualinės tematikos filmui, atveria šių dienų pasaulio ir globalizmo piktžaizdes. Kartais tų filmų autoriai tai daro taip prikišamai, kad net pasijunti kaip mokinukas, kuriam liepta išklausyti ir išmokti politinio korektiškumo pamokas. Kai nusibosta būti tokiu mokinuku, galima pasislėpti senojo kino užuovėjoje. Nors šiemet festivalio retrospektyvos skirtos aktualioms temoms: „Dirbančios merginos“ („Working Girls“) – moterų emancipacijai, „Vyrai ir žmonos“ („Husbands and Wives“) – lyčių santykiams, „Likimas ir aistra“ („Fate and Passion“) – tiesiog jausmams, būtent skambant gyvai muzikai ir ekrane švytint Glorios Swanson, Gretos Garbo, Marion Davies, Astos Nielsen ir kitų 2-iojo bei 3-iojo dešimtmečių kino deivių veidams supranti, kad filmas atgimsta kiekvienąkart, kai jį žiūri. Bet tam, kad filmas atgimtų, nepakanka teisingų idėjų ir gerų ketinimų, reikia nors kruopelytės tikrojo talento. Abejoju, ar visi nauji 2007-ųjų Berlinalės filmai atgims po kokių šimto metų, bet dalis – tikrai.

Berlynas, vasario 11 d.