Kintančios erdvės peizažai

Agnė Kulbytė. „Pravažiuojant“. 2006 m.

Jauniausios kartos tapytoja Agnė Kulbytė (g. 1979) – VDA aspirantė – vasario 6 d. apsigynė meno licenciato laipsnį. Galerijoje „Akademija“ veikė jos tapybos darbų paroda „Kintančios erdvės peizažai“.

Šiuolaikinei tapybos strategijai plėtoti Agnė pasirinko tradicinius žanrus – miesto peizažą ir interjerą, tai, anot tapytojos, yra egzistenciniai motyvai. Jie – savotiški rezervuarai, skirti autentiškai, subjektyviai suvoktai atminčiai, prisiminimams apie sklindančią šviesą ar spalvos niuansą, daikto kontūrą, vaizdo struktūrą. „Kai vaizdas „pakimba“ erdvėje tarp manęs ir žiūrovo, jis tarsi transformuojasi, vėl tampa „pirminis“. Noriu, kad jis išliktų daugiaaspektis, toliau formuotųsi kaip „gyvas“ reginys“, – teigia tapytoja.

Ankstyvuosiuose nedidelio formato peizažuose intriguoja motyvas – banalūs Karoliniškių daugiaaukščiai. Šiandien jie yra tuščias simbolis, turinio netekęs kevalas, o ir mažai kas prisimena, kad dar XX a. 8-ajame dešimtmetyje šis mikrorajonas buvo naujų socialinių ir ekonominių santykių simbolis. Degraduojančio peizažo struktūrose Agnė įžvelgia poeziją. Šiuose darbuose (taip pat ir natiurmortuose su lango ir palangės motyvais) pastebima akademinė struktūra, jiems būdinga storo dažo faktūra, matyti dėstytojų Leopoldo Surgailio, Henriko Čerapo tapybos įtaka, taip pat Giacometti natiurmortų struktūros. Motyvo pasirinkimas ir pasakojimas apie izoliuojančias erdves bei jų skleidžiamą tuštumą yra pagrindiniai aspektai, kuriuos Agnė pasitelks konceptualizuodama tapybos, kaip atminties, idėją.

Konceptualų pavidalą tapybos, kaip atminties, idėja įgavo 2006–2007 m. nutapytuose peizažuose ir interjeruose, kuriuose Agnė atsiribojo nuo dėstytojų įtakos ir surado būdą, kaip struktūrinti egzistencines būsenas, motyvuotai perteikti subjektyvias laiko ir erdvės dimensijas. Ji renkasi didelių formatų drobes, atsisako stambių faktūrų, ekspresyvesnio potėpio, detalių, eksploatuoja neišbaigtumo momentus. Miglotos erdvės paveiksluose kuria pasakojimo plyšius. Kartais Agnė eksploatuoja ir akcionistinę tapyseną; potėpis ir prisilietimas prie drobės prisideda prie subjektyvių laiko ir erdvės sekų fiksavimo. Paveikslų koloritas blyškus, išbalintas, jis taip pat gali būti siejamas su matytus vaizdus koreguojančios atminties procesais, kurie neišvengiamai dalyvauja prisimenant, drobėje atgaminant vieną ar kitą vaizdą. Pavyzdžiui, nemažo formato paveikslas vaizduoja blyškų interjerą – jo erdvė išgryninta, pavaizduotas kambarys beveik tuščias, išvalytas nuo daiktų pertekliaus (matyti lango niša ir užuomina į seną fotografiją). Paveikslo laikas tarsi įšaldytas, interjere tvyranti atmosfera nurodo į tuštumą, į situaciją po įvykio (apie žmogaus buvimą), situacija stipriai psichologizuojama. Tariamos grėsmės nuojautą šiam interjerui suteikia atsitiktinai į vaizdą įsiterpęs vertikalus neaptapytos drobės kraštas: vaizdas tampa nestabilus savo ribų atžvilgiu, tarsi prasilenkiantis ar praslenkantis drobės paviršiumi. Tai byloja ir apie paveikslo konstravimo dirbtinumą. (Agnė apgalvotai išnaudoja atsitiktinumus tapyboje: šiuo atveju drobės kraštas atsirado dėl techninės klaidos, t.y. paveikslui pagaminti per dideli porėmiai.)

Peizažuose, vaizduojančiuose pastatų fasadus, atvaizdai nėra iki galo aiškūs, jie kinta žiūrovo akyse ir siūlo keletą interpretacijų vienu metu. Pirmiausia į akis krenta nutapyto pavidalo (pvz., pastato fasadas su juodomis langų kiaurymėmis arba pastatas, primenantis grybą ir pan.) neapibrėžtumas: jis metoniminis, žiūrovui jo pavidalas taip ir lieka iki galo neaiškus, mįslingas, jo dydis neįvertinamas (tarsi drobės formatas ribotų vaizdinį), dėl savo nesuprantamumo jis atrodo grėsmingas – tarsi paveiksluose vaizduojama tokia kintanti erdvė, kuri neturi savo atskaitos taškų. Kituose paveiksluose egzistencinė neatpažįstamumo baimė pasirodo blyškių šviesų dėmių pavidalais – tai atspindžių atspindžiai, jų pirminis šaltinis per daugkartinius atsispindėjimo ir atspindėjimo procesus jau nebeatsekamas.

Nepasitikėjimas paveikslais ne tik juos suvokiant, bet ir tapant artina Agnę su tradicines reprezentacijas kvestionuojančiais jos kartos tapytojais – Konstantinu Gaitanži, Simona Ribikauskaite, Andriumi Zakarausku, Sandra Lukoševičiūte ir kitais.