Dvi parodos ir vienos laidotuvės

Joano Morey performansas

Barselonoje, be visų modernaus meno muziejų, Antonio Tapies fondų ir šiuolaikinio meno centrų, veikia toks Santa Monikos meno centras. Jis ypatingas tuo, kad yra nemokamas. Gali pasirodyti labai lietuviška, tačiau mieste, gyvuojančiame daugiausia iš dosnių turistų pinigų, tai tikrai maloni staigmena. Kita centro ypatybė – rengiamos žymių tarptautinių menininkų parodos. Smalsumo priremta apsilankiau jungtiniame kelių parodų atidaryme sausio 15 dieną. Kaip tik tą dieną patekau į vieno iš menininkų, Joano Morey, „laidotuves“. Kai vienas po kito į centrą ėmė plūsti juodai apsirengę vyrai ir moterys, šiam reiškiniui sumąsčiau tik dvi galimas priežastis: a) čia taip rengtis madinga, b) kažką laidoja. Kaip paaiškėjo, antroji buvo teisinga. Joanas Morey surengė performansą, laidotuves „Postmortem“, žyminčias jo tam tikro karjeros etapo baigtį. Visa ankstesnė menininko veikla nagrinėjo mados ir meno sąsajas, veikimo mechanizmus ir jų santykius su visuomene. Tarpdiscipliniais projektais, tokiais kaip fiktyvios drabužių linijos STP („Soy Tu Puta“, „Esu tavo kekšė“) sukūrimu, fotografija, videomenu, performansais jis mėgino konstruoti visuomenės, nejaučiančios jokio koktumo dėl savo akivaizdžios apatijos, iškrypėliškumo ir nuolankumo, atspindį bei parodyti tai apgaubiantį nusivylimą.

„Postmortem“ susideda iš keturių televizorių, rodančių menininko gimimo ir „mirties“ datą bei uždaro „karsto“, kurio viduje ir vyko uždaras performansas. Eiliniai lankytojai galėjo jį stebėti iš viršutinių pastato aukštų (jeigu jiems pavyko prasigrūsti pro kitus eilinius piliečius), na, o kviestiniai juodai vilkintys žmonės po vieną buvo įleidžiami į „karsto“ vidų. Visa scena pamažu tapo panaši į Rembrandto „Anatomijos pamoką“, tačiau lavono nebuvimas gerokai nutolino šią asociaciją. Įleidinėjant žmones vieną po kito, vidutinio amžiaus blondinė murmėjo sau po nosim tekstą kataloniškai, o mažaūgiai vaikinukai ilgaauliais blizgančiais batais lakstė su mikrofonais ir kameromis. Šią teatrališką procesiją papildė pusnuogė manekenė, kuri smailiais aukštakulniais bei sadomazochistiniu prietaisu užkimšta burna virpančiomis kojomis nešiojo svečiams šampaną. Visas Joano Morey kūrinys turėtų keistis ir pildytis per visą parodos veikimo laiką, tris mėnesius – dekonstrukcijos metodu jis pamažu atidengs mechanizmus, šaltinius, strategijas bei įtakas, veikusias visą menininko kūrybą. Tačiau tą sausio 15 dieną visas šis procesas užsitęsė tiek ilgai, kad net laidotuvių svečiai ėmė šnabždėtis tarpusavy ir akivaizdžiai muistytis.

Pasitraukusi nuo minios atsidūriau ties Tomo Saraceno utopiniu kūriniu „Ant vandens“. Šis jaunas menininkas, gimęs Argentinoje, vėliau buvęs Olafuro Eliassono mokiniu (gana akivaizdu jo kūriniuose), jau daug metų dirba ties alternatyviomis gyvenimo erdvėmis, pavyzdžiui, „Oro uosto miestas“, „Skraidantys sodai“ ir pan. Jis remiasi žymaus architekto, teoretiko Buckminsterio Fullerio nubrėžtomis gairėmis, analizuojančiomis besvorę architektūrą, paremtą geodezikais matematiškai trumpiausiu atstumu tarp taškų erdvėje, kuriuos sudaro tam tikri trikampiai: kuo daugiau tokių elementų, tuo lengvesnė konstrukcija. Tačiau kaip šio pseudomokslininko teorija niekuomet nebuvo įgyvendinta, taip ir T. Saraceno kūriniai nuolat balansuoja ties utopijos ir mokslinės fantastikos riba. Jis nuolat rutulioja tam tikrų struktūrų, panašių į debesis, realizavimo idėją, siekdamas sukurti papildomą erdvę egzistavimui nei tik šios žemės paviršius. Santa Monikos centre jis eksponuoja „Ant vandens“, didžiulio savo „Skraidančių sodų“ projekto dalį, kur vandens telkiniai laikytųsi ore kaip lašas voro tinkle. Beje, šią idėją jis iliustravo mikroskopiškai išdidintu voratinklio vaizdu. Pačią struktūrą sudaro didžiulis plastikinis „baseinas“, sklidinas vandens. Toks milžiniškas lašas stipriai medijuoja visą erdvę ir žiūrovo santykį su aplinka, įliedamas nemažą dozę tik sapnuose juntamo savęs suvokimo.

Tuo metu, kaip po ilgos laidotuvių procesijos garbingi svečiai nelabai garbingai stumdėsi prie nemokamai dalijamų gėrimų ir užkandžių, pakilau į viršutinį centro aukštą, kuriame pagarbioje tyloje eksponuojamos Jacko Piersono raidžių skulptūros. Gimęs Plimute, Masačiusetse, JAV, jis nuolat grįžta prie „amerikietiškos svajonės“ idėjos ir ją lydinčių asmeniškų išgyvenimų, emocijų ir bendros amerikietiškos sąmonės ir pasąmonės niuansų. Centre eksponuojami keli žodžiai, susidedantys iš raidžių, atkeliavusių iš senovinių kino teatrų, parduotuvių, restoranų reklamų. Tokie žodžiai kaip „ROMANCE“, „ACTOR“, „ACTRESS“ ne tik apima daugybę vidinių prasmių: kiekviena taikliai parinkta raidė, turinti savo istoriją, prisideda prie bendros melancholiškos ir nusivylimo sklidinos nuotaikos. Pavyzdžiui, „ACTRESS“ sudaro ryškios, sintetinių rožinių bei žydrų atspalvių raidės, lyg senos koketės, išblukusiu žavesiu primenančios 6-ojo dešimtmečio Amerikos pakilimą, Holivudo svajonių fabriką ir fetišizuotas, bet tragiškas asmenybes. „ICARUS“, išsklaidytas ant salės grindų, taip pat liudija neįgyvendinamas, utopines svajones. Visa atmosfera panaši į filmo „Meilė ir neapykanta Las Vegase“, kuriame herojai ieškojo jau prarastos amerikietiškos svajonės didžiausiame jos paminkle, pramogų mieste vidury dykumos. Visi šie žodžiai yra neatskiriama paties Jacko Piersono gyvenimo dalis, jų nostalgiškos prasmės intymiai susipina su siekiu išreikšti asmenines emocines patirtis, tokias kaip troškimas, meilė, praradimas, obsesija ir stoka.

Melancholijos apimta vėl nusileidau į meno centro restoraną, kuriame juodai apsirengę, reikšmingi žmonės apgulę barą alkūnėmis kovojo dėl alaus. Man pasisekė, nes tuo metu nuslinkau iki pasakišką parmezaną kapojančių moterų ir gavau nemažą gabalą. Pirmasis apsilankymas parodos atidaryme Barselonoje tik dar kartą priminė, kad nemokamai dalijamos gėrybės švelniai sulygina meno žinovus ir eilinius lankytojus.