Susiūtų lapų karuselė

Knygos meno gerbėjai vėl galėjo pasidžiaugti didele meninių knygos įrišimų paroda „Mažas didelis pasaulis“. Tai jau penktoji tarptautinė paroda (kuratorė Aušra Petroškienė) – šiemet joje dalyvavo daugiau kaip šimtas autorių iš 18 pasaulio šalių, daugiausia iš Prancūzijos, Lietuvos, Estijos. Šįkart organizatorių reikalavimai buvo susiję su knygos formatu – knygrišiai galėjo įrišti bet kurią knygą, tačiau įrišimo kraštinė neturėjo viršyti 15 cm. Būtent smulkūs kūriniai reikalauja daugiau pastangų, įgūdžių bei laiko. Be to, taip akcentuojamas ne tik meninis viršelio apipavidalinimas ar jo santykis su turiniu, bet ir specifinis šio amato paslapčių pasaulis. Sumaniai sukurtas ir parodos katalogas – tarsi nuplėštu kietviršiu ir „apnuoginta“ nugarėle bei atviromis siūlėmis iš karto ragina žiūrovą dirstelėti ten, kur yra įrišimo (knygos) centras, apie kurį sukasi ir lapai, ir knygrišio kasdienybė, bet kuris paprastai būna nematomas knygos vartotojui.

Kai kurios šioje parodoje matomos knygrišystės tendencijos išryškėjo ketvirtojoje knygrišystės parodoje (2003 m.) ir dabar yra plėtojamos toliau. Tai dėmesys ne knygos viršelio dekorui, o bendrai įrišimo konstrukcijai, todėl ekspozicijoje atsiveria istoriškai susiformavusi įrišimo būdų įvairovė; atsiranda daugiau sudėtinių ar autorinių įrišimų. Antra vertus, neslopsta dėmesys itin šiuolaikiškoms medžiagoms (pvz., polikarbonatas) bei neįprastiems jų deriniams su oda (pvz., plastikas ir oda, guma ir oda). Žinoma, tradicinių, įprastų įrišimų taip pat buvo labai daug. Santykis su tradicija parodoje yra labai įvairus, ir tradicijos klausimas, kai kalbama apie tokį seną amatą, visada yra aktualus. Vieni knygrišiai siūdami knygą tvirtai seka tradicija, kiti interpretuoja ar net sukuria naujus įrišimo metodus. Dekoruodami odinį viršelį vieni autoriai labiau atsižvelgia į knygos turinį, kiti – į knygos išleidimo laikmetį (ar vietą) ir jame vyravusias knygrišystės tendencijas, o dar kiti labiau susirūpinę paties įrišimo originalumu ar naujų medžiagų galimybėmis.

Labiausiai susižavėjimo verti prancūzų darbai. Ne tik viršelių meniškumas, bet ir nepriekaištinga atlikimo kokybė, įrišimų, apdailos technikų, medžiagų įvairovė, tikslumas bei prancūziškas rafinuotumas akivaizdžiai išskiria jų darbus iš kitų. Ir nieko keisto, juk ši šalis daugelį šimtmečių diktavo knygrišystės meno madas, o prancūzų meistrams prilygti siekė visos Europos knygrišiai. Ten ir dabar nemažai knygrišius ruošiančių mokyklų, o gilios amato tradicijos vis dar labai gyvybingos. Tą parodoje atskleidžia rankomis siūti (o ne klijuoti) knygų kaptalai ir kitos įrišimo detalės.

Kad lietuviai tokiose parodose kaip ši galėtų drąsiau konkuruoti su prancūzų ar estų meistrais, reikia ne tik stiprios knygrišių mokyklos, bet mažų mažiausiai puikiai pažinoti vietines šio amato šaknis. Deja, Lietuvos knygrišystės istorija, kuri galėtų apibrėžti vietinius amato ypatumus, mums žinoma tik fragmentiškai. O tokias žinias reikia surinkti po kruopelytę, susisteminti, pritaikyti praktiškai, t.y. šiandieniame knygrišybos mene, bei perduoti jaunajai kartai. Tam tikslui privalo susivienyti, glaudžiai bendradarbiauti ir aktyviai dalytis patirtimi, žiniomis, nuomonėmis ir pastebėjimais ne tik knygų restauratoriai ir odos dailininkai, baigę Talino dailės institutą, bet ir menotyrininkai, knygotyrininkai, knygų iliustruotojai, istorikai, net kalbininkai ir bibliotekininkai. Kad šiandien toks bendradarbiavimas per vangus ir trūksta tvirtesnio teorinio pagrindo, rodo ir nenusistovėję amato terminai bei sąvokos. Tad ir parodos kataloge esama šiokios tokios kebeknės ten, kur pateikiama informacija apie kūrinius – kai kur tiesiog nesuvienodinti duomenys (vienur nurodytos tik medžiagos, kitur tik technika), yra terminologijos netikslumų (tas pats reiškinys – metodas, technika – vadinami skirtingai, o kai kurie terminai galėtų būti išversti iš anglų kalbos, pvz., coptic – tiesiog „koptų įrišimas“ ir kt.). Taip pat kai kur neaišku, ar pateiktas pavadinimas yra įrišimo, t.y. knygrišio kūrinio, ar įrišto literatūros kūrinio.

Šiandien mūsų krašte šio amato tradicijos rusena tik knygų restauratorių ir meninės odininkystės kūrėjų rankose. Tačiau dar taip palyginti neseniai, XX a. I pusėje, visuose didesniuose Lietuvos miestuose knygrišystės amatininkų buvo nemažai, kadangi pramoninis įrišimas dar nebuvo taip įsigalėjęs ir daug knygų vis dar būdavo išleidžiama minkštais (laikinais) popieriniais viršeliais. Žinoma, tų amatininkų įrišimai dažniausiai būdavo paprasti ir kuklūs, tačiau užsakovui pageidaujant kartais tekdavo padaryti ir meniškesnį viršelį iš brangesnių medžiagų.

Parodoje „Mažas didelis pasaulis“ Lietuvos dalyvių, kurių buvo dvidešimt, darbuose pastebimos beveik visos tos pačios tendencijos, kaip ir užsienio kūrėjų. Tik su naujomis medžiagomis lietuviai elgiasi kiek atsargiau. Tačiau taip pat daugiau ar mažiau remiasi tradicija – vieni tvirtai jos laikydamiesi, kiti kiek interpretuodami – F. Saladžius, L. Burniekienė, R. Dūda, J. Armonavičiūtė, R. Toliušytė, L. Tarbūnaitė-Grabauskienė, ir kt. Įrišimo būdų įvairove domisi A. Petroškienė, M. Dūda, A. Mačiulienė ir kt. Pavyzdžiui, G. Aleknavičiūtė-Kuprevičienė japonų poezijai sąmoningai parenka japoniško įrišimo metodą. Konceptualumu pasižymi D.M. Šaulauskaitės, A. Mačiulienės, R. Mažuolytės-Mieliuvienės darbai. Labiausiai nuo tradicinio, įprasto įrišimo nutolę yra knygos-objektai, tačiau ši darbų grupė, kad ir nedidelė, nėra vienalytė. Pavyzdžiui, L. Rupšytės ir R. Andriulaitytės sukurtos knygos-objektai, nors ir yra skulptūrinės formos, turi susiūtus ar kitaip sutvirtintus lapus, yra padaryti iš įprastų knygrišystės medžiagų (oda, popierius), tad yra arčiau knygrišystės amato ir todėl negali būti gretinami su keramikiniais D. Jazgevičiūtės bei V. Juršienės objektais.

Apskritai darbų įvairovė neleidžia nuobodžiauti ar nusivilti. Tik, deja, jau kelerius metus lietuvių knygrišių gretos nepasipildo naujais vardais, bet galbūt tokios parodos kaip ši stumtels jaunąją kartą knygas ne tik pagarbiai skaityti ir saugoti, bet ir jas kurti.