Pianistas, palikęs klausytojus su Muzika

1980 metų F. Chopino konkurso laureatas Thai Son Dang Juliano Żebrowskio šaržas

Laimėdamas 1980-ųjų metų Fryderyko Chopino konkursą, vietnamietis Dang Thai Son vadinosi Thai Son Dang. Pamenu, kaip anuomet per Varšuvos radiją sekiau itin kaitrių varžybų apžvalgas. Labiausiai dėl Ivo Pogorelićiaus (tuometinė Jugoslavija) novatoriškų, kūrybingų, pašėlusiai įtaigių interpretacijų. Buvo apmaudu, kai jis į finalą nepateko. Vertinimo komisijos narė Martha Argerich (1965-aisiais pati šį konkursą laimėjusi ir akimirksniu įsirikiavusi į ryškiausių pasaulio pianistų gretas) pabaigos rezultatų protokolo nepasirašė.

Po konkurso I. Pogorelićius surengė Chopino kūrinių rečitalį, į kurį pro Filharmonijos rūmus apgulusią minią sunkiai veržėsi net bilietus turintys klausytojai. Pacituosiu to koncerto recenzijos pradžią (Józef Kański, „Ruch muzyczny“, 1980, Nr. 25): „Dešimtojo konkurso nugalėtojas Thai Son Dang savo aiškiu, lakiu, švytinčiu ir neišsakomai subtiliu skambinimu klausytojams sugebėjo priminti, kad Chopiną amžininkai vadindavo „fortepijono Arieliu“, o Pogorelićiaus tikslas, regis, yra priartinti toje muzikoje slypinčius gilius šešėlius, paslaptingos grėsmės nuojautas, o protarpiais – ir atvirą tragizmą“.

O štai J. Kańskio įspūdžiai iš to paties konkurso laureatų koncerto: „Nežmoniškai pervargęs, bet laimingas dvidešimt dvejų metų vietnamietis Thai Son Dang, perpildytos salės entuziastingai sutiktas, savo pasirodymą turėjo pratęsti. Ketvirtas jo bisas – Rachmaninovo „Polka“. Žarstydamas sąmojį, pianistas džiugiai pakilo iki virtuozinio spindesio, verto paties Rachmaninovo arba Horowitzo.“ („Ruch muzyczny“, 1980, Nr. 24)

Vasario 7-ąją Nacionalinėje filharmonijoje klausėmės dabar jau ir kanadiečiu save įvardijančio Dang Thai Son rečitalio. Pilnutėlis parteris, bet balkono durų atrakinti neprireikė. Kada liausimės paistę apie mūsų publikos išprusimą, jautrumą, ypatingą nuovoką? Juk kai pasižiūri į labiausiai skaitomų knygų sąrašėlius ir juos palygini su kai kurių „garsenybių“ koncertais, tose Parnasui ganėtinai tolimose sferose aptinki giminingų paralelių.

Pirmoje dalyje – Piotro Čaikovskio dvylikos pjesių ciklas „Metų laikai“. Gal ne vienam su koncerto programa susipažinusiam vilniečiui „ypatinga nuovoka“ pakuždėjo, kad stebuklo iš tų tarsi atmintinai pažįstamų miniatiūrų tikėtis neverta. Kiti, regis, priešingai – atėjo į susitikimą su jaunystės bičiuliais. Ar bus pasikeitę, senstelėję? Kaip begyvuoja naujos realybės apsuptyje?

Sausis – „Prie židinio“. Santūriai, oriai skambanti „romanso fortepijonui“ melodija. Jauku. Staiga – miražas. Žvaigždėmis sumirgantys vos girdimi arpeggio, subtiliausių atspalvių lydimas vaizduotės skrydis. Grįždamas prie rusenančios liepsnelės jau nutuoki turįs pasirengti kažkam, ko dar nebuvai patyręs. Vasario „Užgavėnės“. Čaikovskiški baleto vaizdai ar tyra juos įkvėpusi idėja? Diskretus, temperamentą per tobulą eleganciją išreiškiantis orkestras. Stiprėja miražo trauka, pasaka tampančio laiko burtai.

Kovas. Tam mėnesiui skirta „Vieversio giesmė“ plaukte iš kažkur atplaukia – tyliai, lėtai, sukauptai. Prieblandos muzika, krintančių snaigių noktiurnas. Rytų dvasios discipliną, baltą popierių liečiančio jautraus teptuko paslaptis pianistas patiki „Steinway“ fortepijonui. Atsisakoma visko, kas padėvėta. O atnaujinta paprastučio teksto vizija mums pakužda – tai nesensta. Būtų šventvagiška po tokio noktiurno balandžio „Snieguolei“ palikti paauglių rankutėmis išmaigytą žvalumą. Blyški šiaurės saulė žaidžia virpančiais žiedlapiais, pakvimpa pamažėle atšylančia žeme. Šia gaiva tebealsuodamas, įžengia gegužis, lydimas baltųjų naktų švytėjimo. Jo šiaurietišką noktiurną tęsia birželio „Barkarolė“, į savo melodiją įtraukdama tų platumų poeziją (kad šitaip tokią jungtį pajaustų po anuo dangumi gimę ir išaugę dainininkai). Magiška įtaiga priartina Šiaurės Venecijos atspindžius.

Dang Thai Son M. Raškovskio nuotr.

Liepa ir rugpjūtis – „Pjovėjo daina“ ir „Javapjūtė“. Zenitą siekiančios saulės kaitra besidžiaugiančio „gamtos vaiko“ būties pilnatvė, pakiliai stabtelėjęs laikas. Bet tuoj nerimastingai nubudęs rugpjūtis primena, kokia iliuzinė ši pajauta. O juk šiaip „Javapjūtė“ – grakštus, divertismentinis baleto intarpas. Tą pianistas irgi puikiai suvokia. Vėl negali atsistebėti užuominomis kuriama orkestruote – su jokia kita jos nesupainiosi. Piotras Iljičius. Būtent.

Spektaklį tęsia rugsėjo „Medžioklė“. Karališkai iškilminga, į kurią gal panašūs norėtų būti „vaikštinėjantys“ baletų epizodai. Bet čia – tokios situacijos idealas, toli pranokstantis mantijas, reveransus, gestikuliavimą. Beje, „Medžioklę“ įpratome girdėti kažką genančią, šuoliuojančią, blyksinčią. Virtuoziškai tuštoką. Dang Thai Sono vizijoje ji neatsiejama nuo miško didybės, rimties, aristokratiško dialogo su gamta. Įsidėmėtinai mąslaus, parengiančio viso ciklo lyrinės ekspresijos apoteozę. Ja tampa spalio „Rudens daina“. Smuiko ir violončelės duetas, fortepijonui paliekantis kuklesnę vietą. Tačiau ar nėra tai ir viena iš „stanislavskiškai persikūnyti“ gebančio instrumento triumfo akimirkų? Jo galimybių verto režisieriaus magijos apraiška? Tikinčio, kad tragišką „Dainos“ gelmę be sentimentalumo ir egzaltacijos atvers būtent toks persikūnijimo stebuklas.

Lapkričio „Trikinkė“ tarytum primena žemiškus džiaugsmus. Neskubri dainelė, žvangučiai, neaprėpiamos tolumos. Skrydis į vakaro žaras? Užburto miesto link, kur į vaiduoklišką saloną atklysta prisiminimai apie valsą? Paskutinė fortepijono poeto kuriama „pjesiukės“ transformacija. Kur smagus „Atkalėdis“? Tokio nėra. Poetas, švelniai keldamas muziką į tobulo grožio aukštumas, girdi kitką. Apie ką jis mums kalba pamėkliškam valsui (o su juo ir visam ciklui) tolstant, atsisveikinant, pranykstant?

Antroje rečitalio dalyje – keturios Fryderyko Chopino baladės. Jų slėpiningos mintys, netiesmukas programiškumas, dramatizmo ir lyrikos sąveikos gal ypač traukė jaunąjį I. Pogorelićių savitai interpretuoti šiuos opusus. Pianisto siekiai buvo išgirsti, o karštųjų šalininkų reakcijai nestigo romantinės patetikos. Įtraukė ji ir mane. Klausydamasis Dang Thai Sono negalėjau nepastebėti, kokios skirtingos šių dviejų pianistų nuostatos novatoriškai interpretuojant kūrinius. Europietis muziką atvirai pripildo savo impulsyvaus artistiškumo, o Azijos sūnus, lyg uola nekrusteldamas, panyra tekstuose, jų turinyje. Siekia savo tarsi vulkano ugnim pripildyti sudėtingos formos romantines dramas, o jos „pačios žinos“, kaip ir kas čia turi įvykti. Dang Thai Sonas yra tam parengęs tobulas pianisto technikos priemones ir absoliučią nuojautą, ko iš interpretatoriaus reikia vienos ar kitos baladės tekstui. Tad ir vėl (pirmąją rečitalio dalį prisimenant) išgirstame muzikos esmę sutelkiančias ištartis. Baladėse pianistas gyvu ir labai paveikiu pasakojimo pulsu jungia kontrastus, kaip savastį perteikia Adomo Mickevičiaus poezijos dvasią. Ji sietina, kaip dažnokai įprasta, ne tik su pirmosiomis dvejomis baladėmis. Trečiosios pabaiga Didžiojo Adomo vertu gestu išsiveržia į šviesą, o Ketvirtosios baigtis kraupiai tragiška. Klausytojas nebepastebi, kokia ji techniškai nelengva, jo nestebina pašėlęs tempas. Nes juk dar koncerto pradžioj pianistas nutolo, išnyko, palikdamas mus su Muzika.