Dėžė 101

Dar vienas geras dalykas, kaip ir turi būti šiame neteisingame pasaulyje, ką tik nugarmėjo į praeitį. Liovėsi egzistuoti mano mylima BBC TV laida „Kambarys Nr. 101“, kurios lietuvišką variantą labai įtartinu ir nieko nesakančiu pavadinimu „Kyškis“ rodė ir kažkuris Lietuvos televizijos kanalas (nežinau, ar sėkmingai – tiesa, vieną laidą mačiau ir iškart pasisakiau prieš). „Kambarys Nr. 101“, beje, yra (buvo) citata iš George’o Orwello romano „1984“. „Kambarį Nr. 101“ vedė puikus komedinis aktorius Paulas Mertonas. Ši laida iš esmės buvo apie tai, kas ko labiausiai nekenčia. To nekenčiamo reiškinio ar daikto blogumą laidos svečias, koks nors žinomas žmogus, turėdavo įrodyti Mertonui, kad šis sutiktų išmesti jį į „istorijos šiukšlyną“ (į kambarį Nr. 101, kuris šioje laidoje buvo iš tiesų visai ne kambarys, o tokia didelė metalinė dėžė be dugno ir be užpakalinės sienelės, vietoje kurios sėdėdavo režisieriaus asistentas ir gaudydavo tą išmestą daiktą, kad nesukeltų triukšmo ir nesulūžtų, jei kartais reikės vėl jį ištraukti iš to „istorijos šiukšlyno“). Kai Paulas Mertonas po 15 metų nuoširdumo išmetė visą šitą laidą į tą dėžę, aš pajutau nenugalimą norą ją pagauti. Tiksliau, ne laidą, o pačią idėją.

Ir apskritai, visada norėjau pratęsti, nors ir kukliai, kai kurias geriausias Sei Šionagon „Priegalvio knygos“ tradicijas.

Žodžiu, kaip jau turbūt supratote, nuo šiol rašysiu apie tai, kas man nepatinka. Kaip pastebėjote, iki šiol rašiau, na, gal su keliom išimtim, apie tai, kas man labai patinka. Bet gana tų pagyrų.

Pavyzdžiui, labai nemėgstu, kai važiuojant autobusu kas nors įlipa ir atsisėda į sėdynę greta, nors aplink pilna laisvų vietų. Iš tiesų autobusas pustuštis, gal tik keli žmonės jame. O būna, kad ir nė vieno žmogaus be tavęs ir to ... autobuse nėra. Kaip tokį dalyką suprasti? O svarbiausia – ką daryti? Mėginti persėsti? Lyg ir nepatogu – nesinori žmogaus įžeisti, nes gali juk pagalvoti, kad nuo jo nelabai maloniai kvepia ar ką. Galima pavaizduoti, kad tau reikia artimiausioje stotelėje išlipti, o paskui staiga „persigalvoti“, „suprasti“, kad čia ne tavo stotelė, ir vėl įlipti, ir atsisėsti jau kitoje vietoje, kur aplink daugiau erdvės. Bet tokiu atveju gresia pavojus, kad autobusas, tau nespėjus įlipti atgal, ims ir nuvažiuos. Išeities kol kas nematau.

Ir dar man labai nepatinka savanoriai darbuotojai, t.y. tie, kurie atlieka kokį nors darbą be užmokesčio (Lietuvai tas negresia). A) Jie niekada nepraleidžia progos pabrėžti, kad dirba be užmokesčio, tuo leisdami tau suprasti, kad yra daug geresni už tave, ir versdami tave jaustis kaltai, kad gauni šiokią tokią algą. B) Jų darbas, nors teoriškai ir labai naudingas, iš tiesų yra niekinis. Kitaip tariant, nors dirba jie labai nuoširdžiai, nieko gero iš tikrųjų nepadaro. Žinoma, vaizduoja, kad kažką daro, ir netgi kažką labai svarbaus, o iš tiesų nepadaro beveik nieko, nes kam gi jiems persistengti už dyka? Tai dar būtų nieko, kiti juk ir už neblogą algą nieko gero nepadaro, bet ta moralinė kalvelė – štai kas labiausiai nervina.