Ilgesingoji poema

Vasario 6-oji. Vakaras Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Muzika užliejo erdvę: su vaiskiais susispietusių žmonių šešėliais technizuotoje prieblandoje,videoprojekcijoje matomais užrašais, rėkiančių automobilių signalais ir nuo didelių langų stiklų krintančiais šviesos atšvaitais. Profesorius Eugenijus Ignatonis pristatė ir skambino Aleksandro Skriabino kūrinius fortepijonui. Marius Ignatonis prietemon iš videoprojektoriaus klausantiesiems priartino kompozitoriaus siluetą.

Suskamba pluoštas miniatiūrų, sukurtų toli nuo Rusijos gyvenusio kūrėjo: konkrečias būsenas, nuotaikas išreiškiančios poemos, preliudai, pjesės. Trumpos, kartais net šešiolikos taktų, kaip antai „Įmantrioji poema“, salėje klausančiojo suvokta lyg atodūsis. Jaudinusios polėkiu, trapia emocija ar lakoniškos formos ir koncentruotos minties deriniu, tokios kaip „Mįslė“. Ir staiga – tarsi iš finalinių stambių kūrinių verpetu įsimetusi valso motorika ar gracingos arabeskos maivymasis. Lyriniu atspalviu dvelkė išlygintų triolių judėjimai, nostalgija – chromatinės sekos, lyg lėtai išsivyniojantys melodijų kaspinai...

Tai vis kelias į džiugią Šviesą, į visagalę Saulę, trumpais motyvais ir faktūromis miniatiūrose priartinęs klausančiuosius prie Septintosios sonatos, op. 64. Didingos kosminės platybės, kuriose atsiliepia pirmykščių ritualų atbalsiai ir varpo gausmas. Visa pianisto povyza, skambinimo maniera įkūnijo siekį ir atodūsiais, ir „per kraštus besiliejančio džiaugsmo“ fejerijomis apglėbti erdvę, kurioje kartu su juo viena mintimi alsavo salė.

Jonė Fridmanaitė