Apie kultūrą su politikais

Nuotrauka iš „Menų spaustuvės“ archyvo

Savivaldybių rinkimų agitacinės kampanijos įkarštyje nevyriausybinės kultūros organizacijos ir jų asociacijos bei nepriklausomi kultūros veikėjai Vilniuje politikams pateikė netikėtą iššūkį – pakvietė pasikalbėti apie kultūros politiką. Diskusijų iniciatoriai – Scenos meno kūrėjų asociacija ir jos narės „Menų spaustuvė“, „Meno fortas“ bei Oskaro Koršunovo teatras, „Skalvijos“ kino centras, Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) Lietuvos sekcija, Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga ir nepriklausomi kultūros praktikai.

Į vasario 6 ir 13 d. „Meno forte“ vykusias diskusijas buvo pakviesti dvylikos partijų atstovai. Savo žmones partijos delegavo pagal supratimą ir galimybes tokiu atsakingu metu (t.y. ne pačiu geriausiu metu kultūros sektoriaus problemoms analizuoti), vienos siųsdamos partiečius „prie meno“, o kitos – savo politinius lyderius. Vis dėlto būtų nesąžininga nepaminėti, kad į kvietimą sureagavo ir susitikimuose sudalyvavo net dešimt partijų. Į pirmąjį susitikimą atvyko Juozas Kirdeikis (Darbo partija), Virginija Apanavičienė (Valstiečių liaudininkų sąjunga), Romualdas Ozolas (Lietuvos centro partija), Birutė Kurgonienė (LSDP), Vytas Karsokas (Naujoji sąjunga). Antroje diskusijoje su kultūrininkais kalbėjosi Petras Auštrevičius (Liberalų sąjūdis), Arvydas Šaltenis (Liberalų ir centro sąjunga), Kęstutis Masiulis (Konservatorių partija), Dalia Urbanavičienė (Tautininkų partija), Antonas Rodčenko (Lenkų liaudies partija).

Šia iniciatyva kultūrininkai siekė atkreipti politikų dėmesį į beviltiškai įšalusias kultūros sektoriaus bėdas, užmegzti dialogą tarp politikos ir kultūros atstovų, taip bandant paskatinti ilgai lauktus esminius pokyčius kultūros sistemoje, kuri yra kol kas mažiausiai reformuota valstybės reguliavimo sritis. Sudėtinė akcijos dalis buvo rinkimuose dalyvaujančių partijų programų kultūrinių dalių skaitymas. Tam jos išrinktos ir iki šiol prieinamos tinklalapyje www.menufaktura.lt. Susitikimų metu tikėtasi išgirsti ne tik ką partijos žada, bet ir kokiu būdu jos ketina įgyvendinti numatytus pokyčius, kaip jos numato išjudinti iki šiol beveik maksimaliai reformoms atsparų sektorių.

Kad ir kaip norėtųsi konstatuoti ką kita, tenka pripažinti, kad įvykusios diskusijos nepatenkino jų iniciatorių lūkesčių. Tai susiję su keliomis problemomis. Pirmiausia, nė viena partija nepristatė išsamios, nuoseklios programos ir tuo labiau – mechanizmų, kuriais jie ruošiasi įgyvendinti numatytus pokyčius. Politikai apsiribojo išsamesniu ar lakoniškesniu rinkiniu iš visiems seniai žinomų idėjų sąrašo: didinti finansavimą kultūrai, plėtoti, tvarkyti infrastruktūrą, remti neprivilegijuotų grupių (jaunimo, pensininkų) kultūrinius poreikius, formuoti kryptingą politiką, daugiau dėmesio skirti kultūriniam ugdymui, atidžiau formuoti viešąsias miesto erdves, tobulinti projektinio finansavimo sistemą.

Diskusijos metu vyravo principas „ko paklausi, to negausi“. Nepaaiškėjo, kokį politikai mato savo vaidmenį kultūroje, kuo skiriasi kairioji ir dešinioji kultūros politikos, kada pagaliau bus reformuota sovietinė kultūros institucijų sistema ir t.t.

Šiuo metu, kai Europos Sąjunga jau yra atlikusi tyrimą apie kultūros ekonominį poveikį, o daugelis Europos miestų mato kultūrą kaip vieną svarbiausių plėtros veiksnių ir kuria kūrybinių miestų vizijas, dauguma diskusijoje dalyvavusių politikų mato kultūrą kaip saugotiną, konservuotiną reiškinį. Todėl dauguma politikų nekalba apie kultūrą kaip galinčią ne tik imti, bet ir duoti (simboliniu, socialiniu, ekonominiu ir kitais aspektais). O paklausti, kaip mato kultūrą rinkos ekonomikos kontekste, tie, kurie nepuolė ginti kultūros skaistybės nuo purvinų ekonominių sąlygų, geriausiu atveju teigė, kad sudarys konkurencines sąlygas kultūros veikėjams ar formuos meno kūrinių rinką.

Gerbiamieji politikai, čia tenka pasakyti, kad tokios idėjos jau yra kultūrinio gyvenimo savastis, šiandien laikas kalbėti apie modelius, mechanizmus, kaip (o ne kad reikia) tobulinti konkurencinę sistemą, apriboti politikų įtaką joje, kaip didinti Lietuvos meno konkurencingumą tarptautinėse rinkose, kaip sudaryti kuo palankesnes sąlygas verslioms kultūrinėms veikloms plėtotis ir kaip nuspręsti, kokias nekonkurencingas kultūros sektoriaus sritis ir kokiais būdais rems valstybė.

Pabaigai norėčiau pasakyti, kad aukščiau surašyti kultūrininkės, o ne neutralios stebėtojos įspūdžiai. Tad jausčiausi kur kas ramiau, jei šalia šio teksto būtų pateikta ir įvykusių diskusijų refleksija politiko akimis. Norėtųsi tikėtis, kad partijų atstovams nepasirodė, kad viskas įvyko gerai. Kad ši patirtis paskatins juos daugiau dėmesio skirti kultūros sektoriaus klausimams, nuodugniai tyrinėti situaciją, net ir po rinkimų viešai diskutuoti su kultūrine bendruomene, formuoti nuoseklią kultūros politiką ir jos įgyvendinimo mechanizmus.