Apdriskęs svajonių miestas

Buvusios kultūros sostinės vis labiau prasmenga praeityje – miestų pavadinimai užsimiršta mirus jų tinklalapiams, todėl vis sunkiau ir sunkiau atkurti, kas buvo. Tuo tarpu būsimose kultūros sostinėse gyvenimas virte verda, spauda nepavargsta nagrinėti „neišmanėlių“ organizatorių klaidų, ir atrodo, kad viskas prasidės ir pasibaigs n-taisiais Briuselyje numatytais metais. Tokia tikriausiai ir Vilniaus dabartis, todėl galbūt naudinga pasidairyti po miestus, įlipusius į tą pačią balą. Pavyzdžiui, Liverpulis – jį patogiausia šnipinėti, nes mūšiai dėl 2008-ųjų čia vyksta pažįstama anglų kalba. O ir pati Anglija (ar visa Didžioji Britanija) dabar lietuviams – be galo aktuali šalis.

Truputis istorijos: kaip Liverpulis buvo išrinktas

2003 m. jis laimėjo prieš Birmingemą, Bristolį, Kardifą, Niukaslį/Geitshedą ir Oksfordą. Britanijos miestai varžėsi aršiai, o rungtynių favoritas Niukaslis/Geitshedas piktai sureagavo į konkurento pergalę, internetą užtvindęs apmaudu ir paniekinama kritika, ypač kai Liverpuliui kas nors nepasiseka. Vis dėlto nelaimėję miestai metams taps „kultūros centrais“ – tai britų titulas, neturintis reikšmės ES, bet leisiantis jiems centro metodais paveržti turistų dėmesį iš Liverpulio.

Paskelbus rezultatus, liverpuliečiai džiūgavo – tai karūnuos mirusio jūrų uosto renesansą. XX a. pabaigoje Liverpulis – miestas, iš kurio visi plaukdavo į Ameriką ir kuriame gimė „Beatles“ – įkūnijo visas įmanomas vietos ir nacionalinės valdžios daromas blogybes. Jį nuniokojo pramonės ir uosto žlugimas, su tuo susijusi bedarbystė ir skurdas – anot stebėtojų, didžiausias Vakarų Europoje. Laikraščiai nuolat rašo apie jau griūvančius ir degančius naujus gyvenamuosius namus, sunkiai besiverčiančias šeimas, narkotikų prekeivių karus ir t.t. Liverpulio tarybos narys Davidas Henshaw sako: „Neseniai pati mintis, kad Liverpulis gali varžytis dėl Europos kultūros sostinės titulo, būtų buvusi juokinga. Tai rodo, kad per labai trumpą laiką mes nuėjome labai toli.“

Per pastaruosius dešimt metų miestas smarkiai pasikeitė, nes pradėjo plaukti Europos ir Britanijos pinigai (valdžia stengiasi labiau finansuoti provincijų kultūros institucijas, kad atsvertų Londoną). Čia daug galerijų ir muziejų, ypač garsios „Walker“ galerija ir „Tate Liverpool“, kur saugoma didžiausia Britanijoje modernaus meno kolekcija po Londono. Beje, šiais metais svarstoma galimybė Turnerio premijos parodą pirmą kartą per jos 24 metų istoriją iš Londono perkelti į Liverpulį, taip siekiant atremti kaltinimus, kad ši paroda, kaip ir premija, esą tereikalinga mažam Londono elitui.

Didžiuliai srautai lankytojų (aštuoniuose Liverpulio muziejuose apsilanko milijonas žmonių per metus) rodo, kad čia apetitas kultūrai gerokai išaugęs. Be to, miesto galerijos dažnai surengia aukšto lygio parodas, kurios paskui keliauja į Londoną, o jei nekeliauja, Londono kritikai siunta, kad negali jų pamatyti. Liverpulyje esama puikios architektūros – visi mini Šv. Jurgio salę, „Kepenų“ pastatą (Liver Building) ir Alberto doką (Albert Dock). Skelbiama, kad tapimas kultūros sostine padės paspartinti atnaujinimą ir pritraukti didžiules investicijas, bus sukurta 14 000 darbo vietų, o 1,7 mln. turistų papildys miesto biudžetą 1 milijardu svarų. Tiesa, analitikai vėliau ištyrė, kad iš tikrųjų darbo vietų ir pelno bus kur kas mažiau – gal tik 10 proc. to, kas žadėta pateikiant paraiškas tapti Europos kultūros sostine. Tačiau miestas tikisi pakartoti „Glazgo efektą“ ir pakeisti savo įvaizdį: iš liūdno šiaurės miesto virsti europietišku linksmuoliu.

Tačiau ne galerijos, ne teatrai ir ne architektūra kuria Liverpulio aurą. Purvinas uosto gyvenimas, jo kvapai, naktimis siautėjantis jaunimas ir grubokas grožis – būtent tai yra tas „kažkas“, dėl ko liverpuliečiai jaučiasi esą išskirtiniai. Pavyzdžiui, yra toks senas liverpuliečių anekdotas: „Londoniečių paklausė, kuris miestas Britanijoje yra antrasis, ir jie atsakė, kad Birmingemas; glazgiečių paklausė to paties, ir jie atsakė – Glazgas. Kai paklausė Mančesterio gyventojų, jie atsakė – Mančesteris. Kai paklausė liverpuliečių, kas yra antrasis miestas, tie atsakė – Londonas.“

Bėgimas su kliūtimis

Tačiau kas, liverpuliečių manymu, yra kultūros sostinė? Profesionalaus meno festivalis, metus trunkantis Edinburgas? Visuotinis pasišokimas? Ar galimybė parodyti pasauliui, kad Liverpulis, tiesa, kiek vėliau nei kiti britų miestai, pradėjo ekonomiškai atsigauti? Skaitinėjant laikraščius, atrodo, kad pirmiausia – festivalis. Liverpulis žada įspūdingą atidarymo ir uždarymo ceremoniją, daugiamilijonines investicijas į aikštes, atviras erdves, skulptūrą ir meną viešose erdvėse. Tačiau į klausimus taip ir neatsakyta, išsivadėjus euforijai ir prabėgus trejiems metams, konkrečių ambicingų projektų vis atsisakoma, o žadėtų renginių – nė ženklo. Pavyzdžiui, žurnalistų manymu, jau seniai reikėjo sutarti dėl sero Paulo McCartney – tikriausiai paties žymiausio liverpuliečio – koncerto, bet jis nenumatytas. Likus pusantrų metų iki 2008-ųjų, atsisakyta Filharmonijos orkestro muzikos direktoriaus Gerardo Schwarzo paslaugų, ir orkestras liko be dirigento. Ir taip toliau.

Liverpulio vandenyno pakrantės rajonas yra UNESCO pasaulio paveldo objektas. Kaip pastebėjo vienas „The Guardian“ žurnalistas, „čia plevėsuoja vėliavos, skelbiančios, kad Liverpulis 2008 m. bus Europos kultūros sostinė, bet įsižiūrėjus galima pastebėti, kad tos vėliavos apdriskusios ir nešvarios. Dešinėje – tuščias „Porsche“ automobilių salonas. Jis turėjo būti nugriautas, taip sukuriant erdvę „Debesiui“ – švytinčiam dešimties aukštų pastatui, kurį šiai erdvei suprojektavo kontroversiškas architektas Willas Alsopas.“ „Debesis“ turėjo stovėti tarp kitų trijų svarbių pastatų (tai „Kepenys“, Liverpulio uostas ir Cunardo pastatai), vadinamų „Trimis gracijomis“, ir tapti ketvirtąja. Tačiau projektas sukėlė diskusijas, nes niekas, regis, nežinojo, kas bus „Debesies“ viduje, o miestiečiai jį pašaipiai pavadino mėsainiu. Todėl šio projekto jau atsisakyta, aiškinant, kad jo kaina per metus išaugo nuo 228 iki 324 mln. svarų. Tad jam skirti pinigai jau nukeliavo kitiems, ne tokiems įspūdingiems projektams (vis dėlto „Debesis“ galbūt „nuplauks“ į kitą upės pusę, į Birkenhedą, ir taps tos vietovės atgaivinimo simboliu). Taigi, anot žurnalistų, liūdnos vėliavos žymi žlugusias ambicijas.

Ir pačioje kultūros sostinės metų organizatorių komandoje netrūksta problemų – praėjusią vasarą iš jos pasitraukė iš Australijos prisikviesta festivalio meno direktorė, kabareto dainininkė Robyn Archer ir, kaip skelbė laikraščių antraštės, „Liverpulio pasiruošimai Europos kultūros sostinės metams 2008 virto chaosu“. Tačiau ir anksčiau dėl tos direktorės žurnalistai pyko, nes ji jiems nesugebėjo paaiškinti, ar ketina rengti tarptautinį menų festivalį, ar metus truksiančią bendruomenės fiestą (pasaulio gaisrininkų žaidynės, Europos mėgėjų bokso čempionatas, atviras golfo čempionatas ir t.t.). Vis niekaip negalėdama iš Australijos atvykti į Liverpulį, ji visiems liepė palaukti rudens, bet pati jo nesulaukusi atsistatydino. Apsvarstę įvairias atsistatydinimo priežastis, žurnalistai nusprendė, kad Archer „nesuprato ypatingo Liverpulio charakterio. (...) Dideli meno renginiai yra pilietinės tapatybės išraiška, ir geriausia, kai jiems vadovauja žmonės, suprantantys vietos politiką ir aistras.“ Ši argumentacija sustiprinama retoriniu klausimu, į kurį visi anglai iš anksto žino atsakymą: „Ar ką tik savo kailiu nepatyrėme, kaip kvaila buvo pavesti švedui vadovauti anglų futbolo komandai?“

Tačiau iš chaoso randasi nauja pradžia: Karališkojoje Liverpulio filharmonijoje dirba jaunas energingas rusų dirigentas, atgyja teatrai, į galerijas plūsta minios. O vienas reportažas apie kultūros sostinės nesėkmes užbaigiamas taip: „Liverpulis nori, kad 2008 metai būtų labai sėkmingi. To norime ir mes, per daug rašantys apie blogas naujienas.“

Todėl laikas pavaikštinėti po gatves ir pasižiūrėti, kaip daugybė kranų kuria naują Liverpulį: 390 mln. svarų sterlingų kainuojanti arena ir konferencijų centras, didžiulė (92 mln. svarų) Paradise gatvės atnaujinimo programa, kruizinių laivų terminalas. „Lengviau pamatyti kranus, nei kultūros programas“, – daro išvadą žurnalistas.

Na ir šiaip visokios smulkmenos

Rugpjūtį paskelbta, kad Liverpulis ieško tokio taksi vairuotojo, kuris įjungdamas skaitiklį gali pasakyti: „Vieną dieną ant galinės sėdynės vežiau Tracey Emin ir jos lovą“. Ji ar jis turi būti girdėjęs ne tik apie George’ą Harrisoną, bet ir apie Harrisoną Birtwistle’ą. („Seras Arrisonas? Jis ne vietinis, vaikeli. Pabandyk važiuoti Akringtono keliu.“) Taigi miestas paskelbė ieškantis dešimties vairuotojų, galinčių sužavėti miesto svečius kultūrinėmis žiniomis. Jie turės kalbėti apie Liverpulio teatrus, galerijas, koncertų sales ir miesto meninį paveldą. „Štai „Walker“ galerija, kur Paulas McCartney ateidavo pasižiūrėti prerafaelitų. Štai filharmonija. Žinote tą Maxą Bruchą, vyruką, parašiusį tą koncertą smuikui? Jis čia buvo pagrindinis dirigentas.“ Vairuotojai turi gaudytis tokiuose įvykiuose kaip Liverpulio bienalė. Bet jie taip pat turės sugebėti nutylėti apie nesėkmingą miesto mėginimą pastatyti ketvirtąją graciją – „Debesį“. Dešimties laimėjusių taksistų automobiliai bus išpuošti akį traukiančia kultūros sostinės reklama. Taksistais taip susirūpinta todėl, kad būtent čia svečiai susidaro pirmąjį įspūdį apie miestą.

Juokingiausia, kad visiems skambinant varpais apie Liverpulio renesansą, kai kurie apgailestauja, kad šitaip nusiprausęs, išsilyginęs ir išsikvėpinęs miestas praras dalį savo dygliuoto žavesio. Vienas Liverpulio leidinio „ShowMercy“ steigėjų Joe Bramhallas sako: „Jis gerokai švaresnis nei anksčiau, bet prieš kelerius metus tai ir buvo Liverpulio žavesys – apšepę rajonai buvo jo kultūros dalis. Dabar kyla pavojus, kad ji bus „išplauta“. Mes šaipomės iš suodžių ir viso to šūdo, bet tai lėtai nyksta. Mes bijome, kad jis taps toks pats, kaip ir visi kiti miestai – pilnas madingų barų, bet neturintis identiteto.“

Parengė Agnė Narušytė