Iškilus kolekcininkas

Edmundo Laucevičiaus ekslibrisas

Šiemet sukako 100 metų nuo mokslininko, kultūros istoriko ir kolekcininko Edmundo Laucevičiaus (1906 07 31 – 1973 01 07) gimimo dienos. Kultūrai nusipelniusio žmogaus atminimui Lietuvos dailės muziejaus ir Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos iniciatyva Vilniaus paveikslų galerijoje gruodžio 13 d. buvo atidaryta jo kolekcijų paroda ir vyko kultūros vakaras. Į renginį susirinko muziejininkų, menininkų, kitų kultūros darbuotojų būrys. Tarp jų buvo nemažai žmonių, kurie su E. Laucevičiumi dar bendravo arba bent jį pažinojo. Jaunesnieji mokslininką ir kolekcininką dabar gali pažinti tik iš jo parašytų mokslinių veikalų ir paliktų rinkinių.

Vakarą pradėjęs muziejaus direktorius Romualdas Budrys susirinkusiuosius pakvietė pirmiausia apžiūrėti parodą, išeksponuotą antrame aukšte dviejose salėse, esančiose greta Baltosios. Paroda lankytoją supažindina su E. Laucevičiaus turėtos kolekcijos dalimi, iš kurios galima susidaryti nuomonę apie kolekcininko kultūros ir meno supratimą bei jo požiūrį į rinktus dalykus.

Lankytoją pasitinka išdidinta Edmundo Laucevičiaus fotografija, iš kurios žvelgia didinga, valinga asmenybė. Pirmoje salėje ant sienų iškabinti aliejumi, pastele, akvarele tapyti paveikslai: portretai ir peizažai, sukurti XVIII–XIX a. Vakarų Europos dailininkų, taip pat Radvilų ir Tiškevičių dvaruose dirbusių Konstantino Aleksandravičiaus ir Vilniaus meno mokyklos auklėtinio Henriko Žukausko kūriniai. (Iš viso muziejus saugo 90 E. Laucevičiaus turėtų vien tapybos darbų). Greta išeksponuota prancūziškojo neoklasicizmo stiliaus Vindzoro pilies vaizdai, knygos „History of Royal Rezidences“, išleistos 1819 m. Londone, iliustracijos. Horizontaliose vitrinose išdėstytos Edmundo Laucevičiaus fotografijos iš jo asmeninio albumo, o kitose – jo mokslo darbų rankraščiai ir išleistos knygos. Salėje eksponuojamas Karelijos beržo svetainės baldų komplektas.

Kitos salės sienos taip pat nukabinėtos XVIII–XIX a. vokiečių, prancūzų bei kitų šalių dailininkų sukurtais peizažais ir portretais. Čia yra vyrų portretų su įvairaus rango kariškių uniformomis ir įvairių asmenų portretų su laikmečio stiliui būdingais drabužiais. Eksponuojamos šešios XVIII–XIX a. vėduoklės, o greta XIX–XX a. biseriu bei aplikacija siuvinėti portretai ir peizažai. Horizontalioje vitrinoje išdėstyti XIX a. biseriu siuvinėtų užrašų knygelių viršeliai, piniginės, akinių dėklai, dėžutės, rankogaliai, paveikslėliai su medžioklės scenomis ir peizažais.

Viena horizontali vitrina užpildyta XVII–XX a. meniškai raižytais ekslibrisais. Tarp jų yra ekslibrisų su Tiškevičių, Potockių herbais, M. Brenšteino, J. Remerio, Broel-Platerio, Jurgio Radvilos ir kitų ekslibrisai. Kitoje vitrinoje eksponuojamos nežinomų Vakarų Europos dailininkų miniatiūros: italų dailininkų „Madona su kūdikiu“, „Šventoji šeimyna“ ir miniatiūriniai portretai. Gretimoje vitrinoje eksponuojami medaliai, monetos, stikliniai ir krištoliniai spaudai, miniatiūrinės dėžutės, tarp jų – XIX a. anglų dailininko miniatiūra „Edipas ir Antigonė“ bei kiti meniški dalykėliai.

Rodoma XIX a. virtuvinė spintelė su stiklinėmis durelėmis, kurios lentynose išdėstyti meniško stiklo, porceliano indai, dėžutės su istoriniais herbais, o tarp jų ir dvi Vilniaus universiteto auklėtinio, keramiko Ignoto Ceiciko (1779–1860) keraminės vazos su siužetiniais bareljefais ir skulptūrinėmis fantastinių būtybių ąsomis. Tai, be abejo, tik dalis mokslininko ir kolekcininko turėtų vertybių.

Parodą vaizdžiai papildo padidintos autentiškos E. Laucevičiaus buto nuotraukos, padarytos Romualdo Budrio iniciatyva po kolekcininko mirties. Fotografijose matomas E. Laucevičiaus butas-muziejus, kurio sienos nukabinėtos tapybos kūriniais, kambariai apstatyti autentiškais istoriniais meniškais baldais, pastatomais laikrodžiais. Ant židinio, baldų, spintose išdėstyti įvairiausi taikomojo meno objektai, lentynos prikrautos istorinių dokumentų bei knygų. Fotografijose užfiksuotas butas atkuria autentišką jame gyvenusio mokslininko aplinką ir sukuria atitinkamą nuotaiką.

Apžiūrėję parodą susirinkusieji buvo pakviesti į Baltąją salę prisiminti įdomią asmenybę, didelį eruditą, daug nuveikusį Lietuvos kultūrai Edmundą Laucevičių. Pirmasis kalbėjęs muziejaus direktorius R. Budrys, be kitų jo veiklos sričių, pavadino jį dar ir muziejininku. Taip, E. Laucevičius 1944–1945 metais dirbo Dailės muziejuje istorijos skyriaus vedėju. Žinoma, dirbęs muziejuje tik vienerius metus kažko nuveikti nespėjo, tačiau visą gyvenimą su muziejais glaudžiai bendravo kaip kolekcininkas ir kaip žinovas. Iš tikrųjų žiniomis jis lenkė daugumą muziejininkų (ką jau kalbėti apie mus, tuomet dar jaunus). R. Budrys prisiminė, kaip E. Laucevičius kaupė savo kolekcijas, eksponatų ieškodamas ne tik Lietuvoje. Ne kartą jam teko kartu su E. Laucevičium važiuoti į tuometinį Leningradą (Sankt Peterburgą), čia drauge vaikščioti ne tik po muziejus, bet ir pagal adresus pas senus inteligentus.

Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos direktorius Juozas Marcinkevičius taip pat pasakojo apie E. Laucevičių, daug nusipelniusį Lietuvos istorijai bei kultūrai, ir jųdviejų bendradarbiavimą leidžiant jo pirmąjį veikalą „Popierius Lietuvoje XV–VIII a.“ (Vilnius: „Mintis“, 1967). Su E. Laucevičium jiedu buvo pažįstami nuo 1964-ųjų. Tada E. Laucevičius pasiguodė sergąs nepagydoma liga ir labai norįs dar išvysti spausdintą savo darbą. Tuomet tokių veikalų leidimą turėjo „palaiminti“ Maskva. J. Marcinkevičius iš jam pažįstamo Maskvos bibliotekos direktoriaus išsirūpino knygos leidimui rekomendaciją. Ją gavęs, galėjo įtraukti į planus. Po trejų metų buvo išleistas kapitalinis dviejų dalių mokslinis veikalas. Leidinys didelio formato, atspausdintas ant gero popieriaus, gražiai išleistas (dailininkas – Vytautas Kalinauskas). Kultūros žmonėms buvo didelis džiaugsmas, bet pasipiktino Antanas Sniečkus: „Trūksta popieriaus vadovėliams, o čia leidžiama…?!“ J. Marcinkevičius sulaukė revizijos ir gavo papeikimą. Tačiau leidinys jau tuomet buvo labai gerai įvertintas užsienio mokslininkų, o svarbiausia – išliko ateinančioms kartoms.

Sovietmečiu tokios apimties mokslinio veikalo parašymas ir išleidimas buvo ypatingas dalykas. Pirmoje dalyje aprašyta popieriaus gamybos technika ir istorija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (vien pavadinimas galėjo užkliūti), išvardytos dirbtuvės, pateikti vandenženklių paaiškinimai, jų sąrašas, jų atvaizdų rodyklė, juose esančių vardų, pavardžių, inicialų ir vietovių pavadinimai, abėcėlinė, vandenženkliuose esančių metų, knygų, kuriose rasti vandenženkliai, asmenvardžių bei geografinių vardų rodyklės. Antrojoje dalyje – vandenženklių (filigranų) atlasas, jame yra 4276 (J. Kalinausko piešti) vandenženkliai. Tai nepaprasto kruopštumo darbas ir didžiulės mokslinės vertės veikalas.

Trečiuoju prisiminti E. Laucevičių pakviestas kultūrininkas Vytautas Jakelaitis pažadėjo dailės muziejui padovanoti Laucevičių giminės herbą. Jis sakė, kad E.Laucevičiaus kolekcijoje buvo keliolika tūkstančių eksponatų. V. Jakelaitis klausė, ar mes Lietuvoje pakankamai vertiname tuos, kurie sovietmečiu rūpinosi Lietuvos kultūra, – muziejininkus, restauratorius, kraštotyrininkus, kolekcininkus? Jis priminė, kad tuomet kultūrą labai rėmė finansų ministras R. Sikorskis. O E. Laucevičius, besistengęs kaupti su Lietuva susijusią medžiagą, buvo neeilinis kolekcininkas. Jo tyrinėjimai – didžiulis indėlis į kultūros istoriją. V. Jakelaitis kalbėjo trumpai, nes viską sakėsi surašęs į knygelę.

Taip, apie E. Laucevičiaus asmenį, jo nuveiktus darbus V. Jakelaitis labai išsamiai yra parašęs, mat pažinojo jį iš vaikystės, o nuo 1960-ųjų daug bendravo. (Vytautas Jakelaitis. „Edmundas Laucevičius. Ar pažįstam jį?“ „Tautodailė“, 1994). Autorius sako „knygelė“, nes ji nedidelio formato ir kukliai išleista, tačiau iš tiesų leidinys didelis, nes išsamus, gilaus, prasmingo turinio, parašytas labai patraukliai, gražia literatūrine kalba. Kas nėra skaitęs, siūlyčiau paskaityti, nes tikrai įdomu tiek jį pažinojusiems, tiek nepažinojusiems, aplankius jo rinkinių parodą ar šiaip besidomintiems Lietuvos kultūra.

Dabar labai trumpai priminsiu kai kuriuos E. Laucevičiaus biografijos ir kultūrinės veiklos faktus. Kilęs iš žemaičių bajorų, mokėsi ekonomikos Kauno universitete, Teisės fakultete, XX a. ketvirtame dešimtmetyje dirbo Užsienio reikalų ministerijoje, o nuo 1938-ųjų vasaros buvo Lietuvos pasiuntiniu Londone. Jau tada turėjo galimybes iš arti susipažinti su Europos kultūra ir pamatyti ne tik Londono, bet ir Paryžiaus, Berlyno, Prahos bei kitus muziejus, lankyti antikvariatus, senienų turgus. Matyti senoviniai istoriniai rinkiniai E. Laucevičiui davė daug akivaizdaus supratimo apie meną ir apie kolekcijų reikšmę. Londone susidomėjo istoriniu sidabru. Matė įvairias kolekcijas, lankėsi bibliotekose, tada ir pradėjo kaupti ir studijuoti taikomosios dailės eksponatus. Šį darbą E. Laucevičius tęsė visą gyvenimą ir tapo didžiausiu taikomosios dailės žinovu bei ekspertu Lietuvoje.

Sovietų okupacijai diplomatinį darbą nutraukus, E. Laucevičius apsigyveno Vilniuje ir jau karo metais pradėjo rinkti, tiesiog gelbėti galinčius žūti daiktus. Taip Lietuvos istorijos ir meno vertybių kolekcionavimas tapo E. Laucevičiaus meile ir aistra. Jis lankėsi ne tik pas senus vilniečius, kitus kolekcininkus ir ne tik Lietuvoje.

Kolekcininkai sovietmečiu nebuvo toleruojami, bet jie dirbo ir daug nusipelnė Lietuvos kultūrai. E. Laucevičius iš daugelio kolekcininkų išsiskyrė žiniomis ir daiktų vertės supratimu. Jis labiausiai vertino susijusią su Lietuva medžiagą ir suprato, kokią reikšmę ir vertę koks daiktas turi. E. Laucevičius buvo iškalbus, mokėjo įtikinėti ir derėtis.

Kaip minėjau, vienerius metus padirbėjęs Dailės muziejuje, toliau E. Laucevičius dirbo pedagoginį darbą įvairiose Vilniaus mokyklose, dėstė anglų kalbą, kurią puikiai mokėjo. Bene ilgiausiai (1953–1962 m.) dėstė Lietuvos konservatorijoje, iš čia, pablogėjus sveikatai, išėjo į pensiją. E. Laucevičius nesireklamuodamas nuolat atkakliai laisvalaikiu dirbo mokslinį darbą, tačiau tik tapęs pensininku galėjo vien jam atsidėti. Tada jis baigė parašyti minėtą darbą „Popierius Lietuvoje“, kartu rinko medžiagą dar apie knygų įrišimus ir auksakalius. Deja, kitų išleistų knygų autorius nesulaukė. Antrasis kapitalinis jo darbas, labai gražiai dailininko Rimanto Dichavičiaus apipavidalinta knyga – „XV–XVIII a. knygų įrišimai Lietuvos bibliotekose“ – Mokslų Akademijos centrinės bibliotekos ir „Mokslo“ leidyklos išleista 1976 metais. Tai irgi nepaprastai kruopštus darbas. Jame aprašyti 589 knygų įrišimai, išnagrinėta knygrišystės istorija, įrišimo technika, medžiagos, papuošimai. Knyga gausiai iliustruota. Trečioji knyga „Lietuvos auksakalystė XV–XIX a.“ (parengta R. Vitkauskienės) išleista tik 2001 metais. Apie taikomosios dailės dalykus E. Laucevičius yra parašęs ne vieną straipsnį periodikoje.

Iš E. Laucevičiaus kolekcijos ne vienas Lietuvos muziejus įvairiu laiku yra praturtinęs savo rinkinius: tai ir Trakų istorijos, ir Šiaulių „Aušros“ muziejai. Per keletą kartų monetų, medalių, taikomosios dailės įsigijo tuometinis Istorijos ir etnografijos (dabar Lietuvos nacionalinis) muziejus. Grafikos, porceliano, keramikos, skulptūrų pirko Lietuvos dailės muziejus.

Po Laucevičiaus mirties, jo valia, visas muziejinę vertę turintis jo palikimas (atlyginant giminėms) atiteko Lietuvos dailės muziejui. Tai aliejinė tapyba ant metalo, medžio, drobės, grafikos (litografijų, ekslibrisų) ir įvairūs taikomosios dailės kūriniai. Dalį iš E. Laucevičiaus kolekcijos įgytų eksponatų galima pamatyti parodoje.

E. Laucevičius įrodė, kiek daug gali padaryti vienas tikslą turintis ir jo atkakliai siekiantis Žmogus, Asmenybė. Ir, pasak Nojaus Feigelmano: „Žymus mokslininkas negali būti nežymi asmenybė“. (Iš 1994 m. MA bibliotekai rašyto N. Feigelmano laiško, kurį paskaitė J. Marcinkevičius).

Lietuvos kultūros patriarchas Edmundas Laucevičius nusipelnė ne tik parodos ir paminėjimo, bet ir didelės, gausiai iliustruotos jo surinktų eksponatų bei mokslo veikalų fotografijomis monografijos. Tekstas puikus ir esamos V. Jakelaičio knygelės. Tai būtų ilgalaikis paminklas to vertam, tikrai daug nusipelniusiam Lietuvos kultūrai Žmogui – Edmundui Laucevičiui. Jis nesiekė laipsnių, neužėmė postų, bet intensyviai dirbo ir kaip reta daug padarė, kad mes žinotume, jog Lietuva nebuvo laukinis kraštas, o turėjo seną ir aukštą kultūrą.