Eurovizija ir gėdos stulpas

Ne vienoje Europos šalyje turbūt jau nerimstama: kaip šiemet pasirodysime Eurovizijoje? Ką čia dar sugalvoti, kad laimėtume? Manau, ir lietuviai suka galvas, kadangi po praėjusių metų toliau jau nelabai yra kur, lyg kokiam Michaelui Jacksonui, pabuvusiam scenoje Kristumi. Jau iškart po praėjusio konkurso siūliau lietuviams kitą kartą tiesiog susprogdinti visą Eurovizijos sceną. Ot išgarsėtume! Tuo tarpu čia manoma, kad Anglija visuomet pralaimi ir artimiausioje ateityje neturi šansų laimėti aukštesnę nei priešpaskutinę vietą ne dėl prastų dainų ir neįspūdingų atlikėjų, o dėl dalyvavimo Irako kare, ir svarstoma, kaip išvengti eilinio „nul points“. Žinomas vyresnio amžiaus dainininkas Morrissey pernai taip pakomentavo Anglijos pralaimėjimą: „Tai siaubinga, bet aš ir nesistebiu. O kodėl gi manęs nepakvietė?“ Taigi šiemet jį ir pakvietė. Viena iš paskutinio jo albumo dainų vadinasi pozityviai: „Gyvenimas – kiaulinykas“. Tačiau muzikos kritikas Dorian Lynskey („The Guardian“, 2007 01 07) siūlo tokią strategiją šių metų konkursui: nauja Morrissey daina turi vadintis „Kodėl, na kodėl Anglija visuomet mane nuvilia?“ ir joje turi būti pasmerkiami karas Irake, karališkosios šeimos pagedimas, smunkantis britų situacinės komedijos lygis, buvęs „Smiths“ būgnininkas ir Jade Goody.

Kas ta Jade Goody? – paklausite jūs.

Jeigu šiais laikais būtų grąžintas gėdos stulpas arba koks nors elektroninis jo ekvivalentas, tai jau nebebūtų jokia bausmė. Greičiau gal net atvirkščiai. Nemažai žmonių manytų, kad būti išstatytam prie tokio stulpo yra visai netgi cool, tuo tarpu išgėdintasis kaip mat taptų garsenybe, jo/jos veidas papuoštų blizgančių žurnalų viršelius, o „vidus“ – tų žurnalų puslapius. Panašiai atsitiko ir su tokia paprasta mergina, vardu Jade Goody, – ji išgarsėjo dėl savo netolerantiškumo ir išskirtinio bukumo, plačiai pademonstruoto per televiziją vienoje „realybės šou“ laidoje. Žiūrovai ir spauda tada, prieš ketverius metus, apmėtė ją virtualiais supuvusiais pomidorais, viešai išvadino bjauria kekše, stora kiaule, visuomenės priešu nr. 1, nekenčiamiausia moterimi Britanijoje ir monstre. Dėl ko ji, atrodo, visai nesijaudina, o didžiuojasi, kad jos visi nekenčia taip pat kaip Bin Ladeno. Jos bendras išsilavinimas ir intelektas toks, kad Eločka Ščiukina iš „Dvylikos kėdžių“ tikrai galėtų jai suteikti vertingų žinių. O jeigu jos sunkiame kelyje pasitaiko žodis iš dviejų ar, neduok Dieve, daugiau skiemenų, ji jau nebežino, kaip jį ištarti, o dažnai ir ką jis reiškia ar kaip jį vartoti. Išgirdusi, pavyzdžiui, žodį „dilema“, ji pasakytų: „Kas ta dimela?“ Ji mano, kad Rio de Žaneiras – tai garsus futbolininkas, Saddamas Husseinas – boksininkas, o stručių uodegose yra tikros akys.

Tačiau kaip tik dėl šių savybių ji kažkokiu stebuklingu būdu tapo „žvaigžde“. Jai buvo suteikta galimybė „parašyti“ ir išleisti autobiografiją (kietais viršeliais, sumaniu pavadinimu: „Mano autobiografija“), kurioje, be kitų gyvenimo universitetų, ji giriasi vagystėmis, alkoholio ir narkotikų vartojimu bei vaikų tvirkinimu, praktikuotais jos šeimoje. Ji taip pat „sukūrė“ savo kvepalus, kuriuos neva „perka geriau, negu Britney Spears“, dalyvavo daugybėje TV laidų ir fotografavosi daugybėje reklamų bei visiems įmanomiems blizgantiems žurnalams, ir tokiu būdu užsidirbo bene 4 milijonus svarų sterlingų. Be to, kaip garsenybėms ir pridera, ji dalyvauja ir „labdaringoje veikloje“, pavyzdžiui, nusprendė surinkti pinigų labdarai, bėgdama maratoną. Deja, neturėdama jokio supratimo, kokio ilgio yra maratono distancija (26 mylios), nubėgo tik 6 mylias, tada šiek tiek nustebo, kad dar ne galas, ir likusį atstumą nukulniavo pėsčiomis. Vėliau milijonams žiūrovų per TV teisinosi, kad, girdi, iš kur ji gali žinoti, kas yra ta mylia, o ir kam jai to reikia, ji ir be to gerai gyvena.

Štai ir aš apie ją rašau – vadinasi, ir toliau ją garsinu. Galėčiau ir nerašyti, bet ji jau tapo šiandienės „garsenybių be jokios pateisinamos priežasties“ kultūros fenomenu, beveik bendriniu žodžiu.