Dailė

Valanda iki skrydžio

Neringos Žukauskaitės tarpdisciplininis projektas „Vartuose“

Laima Kreivytė

iliustracija
Neringa Žukauskaitė. „Valanda iki skrydžio“. 2006 m.
V. Ilčiuko nuotr.

Neringa Žukauskaitė geriau žinoma kaip grafikė, nors šiandien toks apibūdinimas mažai ką reiškia. Lieka tik instinktas spausti formą į plokštumą ir derinti pozityvą su negatyvu – o tai daug arčiau fotografijos, nei gali pasirodyti. Tam tikra prasme grafikas mato „kiaurai“ – skrodžia daiktų paviršių nematomu skalpeliu, atskirdamas šviesą ir šešėlį. Todėl visai nenuostabu, kad daug keliaujanti menininkė „atpažino“ panašų daiktų preparavimo principą oro uoste, kur visareginti mašina išverčia lagaminų turinį į ekraną.

Trijose „Vartų“ galerijos salėse veikia Neringos Žukauskaitės naujų darbų paroda „Valanda iki skrydžio“. Tai tarpdisciplininis projektas apie keliaujančių žmonių privatumą. Oro uoste keleivių bagažą peršviečiančių aparatų „nuotraukos“ tampa tyrimo atskaitos tašku. Paroda labiau primena instaliaciją – ant baltos drobės atspaustos lagaminų „rentgenogramos“ specialiai sukabintos žemiau įprastos akių linijos, nesilaikant vienodo atstumo. Taip žvelgiame į atsitiktine tvarka sukritusius keliautojų krepšius, slenkančius ratu bagažo juosta. Ne tik darbai, bet ir parodos pavadinimas bei kvietimas kuria kelionės laukimo nuotaiką. Užrašas „Valanda iki skrydžio“ primena skelbimą oro uosto švieslentėje, o kvietimas į parodą sumaketuotas kaip lėktuvo bilietas. Atidarymo metu tranzitinę atmosferą dar labiau sustiprino Liudo Mockūno atliekama muzikinė kompozicija, kurioje panaudoti ir oro uosto garsai.

Garso takelis – sudėtinė šio projekto dalis. Jis transformuoja kelionės garsus panašiai kaip Neringos darbai – keliautojų daiktus. Skirtingų formų ir talpos lagaminuose slypi kitiems keleiviams nežinomas turinys, tačiau jį atidžiai analizuoja pareigūnai. Dabar ir mes tai matome: butelius ir drabužius, įtartinus laidelius ir dar įtartinesnius miltelius. Nuodugnus daiktų tyrimas, dažnai ir kratymas, pasako apie mus daugiau nei rentgeno nuotrauka.

Anonimiškam aparato nuskaitytam vaizdui Neringa grąžina asmeniškumą. Todėl nespalvotos daiktų detalės kai kur išsiuvinėjamos, taip suteikiant jiems dar daugiau materialumo. Rankdarbiai pasirinkti ne puošybai, o asmeniškumui išryškinti. Randame ir daugiau menininkės paliktų pėdsakų: ant pakabos pakabintos kelnės, radiaciją reiškiantis ženklelis, lagaminą supančiojusios vielos, birių medžiagų maišelis. Ir greiti keleivių eskizai ant mažų bloknoto lapelių, dažniausiai vaizduojantys figūros fragmentus. Piešiniai derinami su atspaudais, kuriuos padarė Kęstutis Grigaliūnas. Būtent jų panaudojimas atskleidžia daugialypę atspaudo prigimtį: pagal rastą pavyzdį jį pagamino vienas menininkas, ant baltų lapų jį spaudė anonimiškas žiūrovas, o dabar tas atspaudas atsidūrė kitos menininkės parodoje, pabrėždamas tranzitinį vaizdų pobūdį ir informacijos apykaitą.

Masės anonimiškumą praradęs bagažas Neringos įžvalgumo dėka tampa individualiais keleivių portretais. Nuskaityti, tariamai „vidų“ atveriantys lagaminų piešiniai ne šiaip išviešina krepšių turinį, bet paverčia keliautojų mantą meno kūriniais – sudaigstytais mobiliais dienoraščiais. Žiūrovas gali ne tik grožėtis, bet ir kaitalioti stebėjimo pozicijas: tapti griežtu pareigūnu ar pakeleivingu smalsuoliu, antropologu ar savamoksliu mistiku, buriančiu iš lagamino „vidurių“. Tuo pačiu metu galima stebėti išorę ir vidų, save ir kitus, šaltą preparuojantį kameros žvilgsnį ir laiką skaičiuojančius siuvinio dygsnius. Grafika, fotografija ir tekstilė persirengia viena kitos drabužiais, o mes sudalyvaujame išradingame kelionės karnavale.