Neapčiuopiama sėkmės formulė

Liverpulis – Europos kultūros sostinė 2008

Ilgai ir nuodugniai tyrinėję Europos kultūros sostinių patirtį, „Palmers/RAE Associates“, žinoma, turėjo padaryti išvadas ir ką nors pasiūlyti ateičiai. Tiktai kaip nustatyti sėkmę? Ypač jei daugiausia remiesi pačių organizatorių prisiminimais ir vertinimais? Juk dauguma linkę viską įsivaizduoti geriau, nei buvo, arba atvirkščiai, visur regėti netobulybes ir nesėkmes.

Vertinimo ir kontrolės problemos

Rezultatų vertinimas neišvengiamai susijęs su stebėsena. Nors daugelis miestų pamėgino kontroliuoti, kaip vykdoma kultūros metų programa, dažniausiai tai atliko patys organizatoriai ar jiems pavaldžios organizacijos. Tik labai nedaug kur pamėginta pasikviesti išorinius „prižiūrėtojus“ (Briuselyje, Briugėje ir Tesalonikuose). Tačiau nėra jokių bendrų kontrolės metodų, todėl visi mėgina verstis, kaip išmano. Pavyzdžiui, Grace programuotojai sukūrė specialias skaičiuokles, kurių duomenys derinti su finansų skyriaus buhalterija. Helsinkyje suformuota projektų ataskaitų duomenų bazė – ten įtraukti net ir nerealizuoti projektai (kad gautų galutinį finansavimą, visi projektai turėjo pateikti ataskaitą apie įgyvendinimo eigą). Pagaliau visur trūko aiškumo, kaip tai daryti ir kas už tai atsakingas – organizatoriai paprastai turi tiek daug darbo, kad kontrolė atidėliojama iki begalybės.

Šiek tiek daugiau dėmesio skiriama vertinimui, tačiau ir jis paprastai nėra nepriklausomas. Dauguma miestų pabaigoje įvertina kultūros sostinės programą, taip pat atliekamos kiekybinės ir kokybinės apklausos. Bet dažniausia tai tiesiog būna publikacija metų gale, parašyta pačių organizatorių ir panašesnė į metų dokumentaciją, nei į tikrą vertinimą. Kai kur kultūros programa ir biudžetas analizuojami, išsakomos ir fiksuojamos nuomonės apie renginius (Stokholme, Bergene, Roterdame), o kai kurie miestai pasitelkė ir išorinius konsultantus (Briuselis). Keturiuose miestuose – Tesalonikuose, Briugėje, Liuksemburge ir Helsinkyje – praėjus metams atliktas visiškai nepriklausomas tyrimas. Daugelyje miestų mėginta išsiaiškinti gyventojų nuomonę. Pavyzdžiui, 2000 m. Reikjavike 80 proc. apklaustųjų buvo patenkinti kultūros metais, Helsinkyje – 64 proc., o Bergene 42 proc. apklaustųjų teigė dalyvavę daugiau kultūros renginių nei ankstesniais metais. Šiaip ar taip kultūros sostinės renginių organizatoriai paprastai ne itin domisi vertinimu, dažnai todėl, kad tiesiog vengia suerzinti politikus.

Ką daryti, kad kultūros sostinės metai nenueitų vėjais

Dabar dar sunku nustatyti ilgalaikį kultūros metų poveikį, nes trys ketvirtadaliai tirtų sostinių tuo metu buvo tik ketverių metų amžiaus ar net mažiau. Tačiau jau per tuos trejus ketverius metus šis tas paaiškėja.

Pasak respondentų, išlieka du dalykai. Pirmasis – tai fizinis, apčiuopiamas ir išmatuojamas palikimas: pastatai ir infrastruktūra, darbo vietos ir turizmas, renginiai ir organizacijos, kartais net žmonės. Antrasis – tai „neapčiuopiamas“ palikimas, kurį sunku išmatuoti: įvaizdžio pagerėjimas, padidėjęs pasitikėjimas savimi ir įgyta patirtis. Natūralu, kad lengviau kalbėti apie fizinį palikimą, todėl jis paprastai ir matuojamas. Bet to nepakanka. Turint omenyje, kiek daug investuojama į kultūros sostines, ilgalaikis poveikis turėtų būti labai svarbus. Kai kurie miestai, miestiečių ir žiniasklaidos kritikuoti kultūros metais, vėliau pajuto ilgalaikių rezultatų naudą. Pavyzdžiui, Tesalonikuose infrastruktūros projektai nebuvo baigti laiku, bet po šešerių metų visuomenė pajuto, kad atsirado naujos kultūros įstaigos ir pagerėjo atmosfera rekonstruotuose rajonuose. Tačiau daugybėje miestų jaučiama, kad visos galimybės nebuvo išnaudotos, dažnai tiesiog todėl, kad Europos kultūros sostinės titulas nebuvo bendros miesto plėtros strategijos dalis.

Kita vertus, nesunkiai matomi ir apskaičiuojami infrastruktūriniai pagerinimai gali lemti ir „neapčiuopiamus“ rezultatus. Pavyzdžiui, naujuose kultūrai skirtuose pastatuose veikia naujos institucijos ir organizacijos, nuolat tobulinančios kultūros „programinę įrangą“. Prie to prisideda įgyta patirtis, pavyzdžiui, Reikjaviko kultūros renginių organizatoriai daug dirbo ir eksperimentavo su įvairiais sektoriais, ir dabar tai veikia kultūros projektus. Taip paįvairėja kultūros renginių pasiūla, o menininkams atsiranda naujų galimybių, ką jau kalbėti apie naujas darbo vietas ir pozityvų poveikį vietos statybų pramonei.

Kitas svarbus kultūros gyvenimą veikiantis palikimas – tai įvairūs kontaktai ir naujai susiformavę partnerystės tinklai, pavyzdžiui, Roterdamo kultūros antreprenerių grupė „R2002“, Avinjone susikūręs modernaus šokio organizacijų tinklas „Trans Dance Europe“ ar Kompostelos Santjago universitete užsimezgę akademiniai kontaktai. Kultūros metais kartais susiformuoja naujos institucinės struktūros, kurios veikia ir toliau, pavyzdžiui, „Sinfonietta Cracovia“ kamerinis orkestras ar BRAK – elektroninės ir roko muzikos centras. Daugelyje miestų kultūros metais pradėti festivaliai rengiami ir toliau: „Kunstfest“ Bergene, tarptautinis gatvės teatrų festivalis Salamankoje, tarpdisciplininis jaunimo festivalis „Motel Mozaique“ Roterdame, Bolonijos meno ir naujųjų medijų festivalis, šokio festivalis Briugėje, „See at the Sea“ kino festivalis Stokholme, Helsinkio teatrų festivalis „Baltic Circle“ ir t.t. Kai kuriuos projektus pratęsė ne tas pats, o kitas miestas, pavyzdžiui, 1996 m. Kopenhagos „Memento Acropolį“ 1998 m. perėmė Stokholmas. Arba net kai projektai ir nebetęsiami, išlieka kultūros sostinės dėmesys kokioms nors socialinėms grupėms, pavyzdžiui, Roterdame ir toliau skatinami benamių ryšiai su kultūra. O kartais svarbu net ne projektai, bet kultūros metais iškelti fundamentalūs klausimai, kuriais tebediskutuojama, pavyzdžiui, Briuselio kultūrinio identiteto problema ir strategijos, kurios padėtų šiame mieste sušvelninti prancūziškos ir flamandiškos kultūros poliškumą, kūrimas.

Dažnai patobulėja dar iki kultūros metų egzistavusių organizacijų veikla, pavyzdžiui, Briuselyje „Groot Beschriff“ literatūros festivalis suintensyvino tarptautinę programą ir po dvejų metų įsteigė naują festivalį „Literature Rendez-Vous“. Vis dėlto neaišku, kiek tokie renginiai išsilaiko – senesnių kultūros sostinių patirtis rodo, kad daugelis jų ilgainiui išblėsta. Tęsiami renginiai patiria finansinių problemų, nes savivaldybės, meno fondai ar kitos finansavimo institucijos retai geba aprėpti daugybę kultūros metų iniciatyvų. Kai kuriuose miestuose po kultūros metų sumažinus biudžetą užsidarė muziejai, galerijos ir teatrai. Taigi ilgalaikio poveikio problema iš tikrųjų yra finansų problema.

Daugelis respondentų mėgino patarti, kaip ilgesniam laikui išsaugoti kultūros metų poveikį ir entuziazmą. Pagrindinis dalykas, anot jų, – sukurti už tai atsakingą instituciją. Šešiuose miestuose to ėmėsi savivaldybių kultūros departamentai, tačiau kitur tai buvo neefektyvu, nes kultūros sostinės organizatoriai buvo ignoruoti ir kontaktai prarasti. Roterdamo, Kopenhagos ir Krokuvos savivaldybės surado būdų, kaip toliau panaudoti prie kultūros sostinės renginių organizavimo prisidėjusias asmenybes. Reikjavike ir Kopenhagoje sukurti nauji kultūros fondai, bet jie teišgyveno kelerius metus. Penkiose Europos kultūros sostinėse suformuotos naujos organizacijos, kurių funkcija – tęsti kultūros metų darbą.

Taigi remdamiesi respondentais tyrėjai pataria rūpintis tęstinumu: sukurti reikiamas struktūras dar gerokai prieš prasidedant kultūros metams, nes vėliau visuomenės ir politikų dėmesys nuklysta kitur. Būtų gerai, jei dar rengiantis kultūros sostinės metams, svarstant būsimos tęstinumo organizacijos struktūrą, kuriant detalius finansavimo planus, miesto savivaldybė aiškiai išdėstytų ilgalaikės kultūros politikos gaires. Tik taip galima tikėtis, kad miesto biudžetas bus pasiruošęs palaikyti kultūros aktyvumą ir po kultūros metų. Be to, tikslinga į sutartis su rėmėjais įtraukti ir kitų metų rėmimo planus.

Sėkmės raktai – jokios garantijos, bet vis tiek...

Respondentai iš visų miestų turėjo atsakyti į klausimą: „Kokie, jūsų manymu, yra svarbiausi kultūros sostinės sėkmės veiksniai?“ – taip atsirado nemaža šūsnis patarimų. Jų spektras atspindi Europos kultūros sostinių programų ir tikslų skirtingumą bei miestų unikalumą – kas tinka vienam miestui, gali visiškai netikti kitam. Ką reiškia sėkminga kultūros sostinė? Sėkmė yra reliatyvus dalykas ir ją galima išmatuoti tik remiantis keltais tikslais. Pavyzdžiui, jei miestas neketino gerinti infrastruktūros, nedera jo laikyti nesėkminga kultūros sostine vien dėl to, kad ten nebuvo kapitalinių projektų. Žinoma, paskui galima diskutuoti, ar išsikelti tikslai buvo tinkami miestui.

Taigi kad ir kaip to tikėjotės skaitydami šiuos reportažus apie Europos kultūros sostinės tyrimą, sėkmės formulės nėra. Tačiau tyrėjai nustatė daugeliui miestų bendrus sėkmės veiksnius, jau minėtus aptariant atskirus kultūros sostinių aspektus, bet dabar galima juos apibendrinti. Tad pirmiausia miestas turi sukurti sau pačiam tinkamą programą. Kiekvienas miestas išgyvena skirtingą kultūrinės, istorinės ir ekonominės raidos fazę ir į tai būtina atsižvelgti. Taip pat, kaip teigė vienas respondentas, „labai svarbu kurti projektus su miestiečiais, o ne miestiečiams“ – bendradarbiauti su kultūros institucijomis, vietinėmis nepriklausomomis meno grupėmis, verslo ir turizmo sektoriais, vietos socialinėmis tarnybomis. Būtina planuoti iš anksto ne tik kultūros metus, bet ir tai, kas bus po jų. Kultūros programos turi neveikti politiniai interesai ir organizatoriai privalo turėti autonomiją. Reikia suformuluoti aiškius tikslus. Programa turi būti unikali ir matoma, reikalinga įvairių projektų tipų pusiausvyra. Gera komunikacijų ir informavimo strategija yra neįkainojama. Biudžetas turi būti patvirtintas kaip galima anksčiau. Būtina rasti nepriklausomą direktorių, turintį tarptautinę viziją ir gero lyderio savybių.

Dar galima paminėti keletą patarimų, kuriuos išsakė individualūs respondentai: „aiškūs ir radikalūs pasirinkimai geriau, nei visko po truputį“, „venkite per daug ambicingų teiginių ir dėl to konfliktuojančių prioritetų“, „pamėginkite būti išrankūs, pirmenybę teikite kokybei ir nemėginkite visiems įtikti“, „renginiai turi tapti organiška miesto gyvenimo dalimi“, „pradėkite ir baikite su trenksmu“, „padarykite nedaug, bet gerai“, „tai fantastiška proga padaryti kažką kitaip – tai, ko paprastai nedarytum“, „fejerverkai fantastiški, bet jų nepanaudosi šildymui“, „būkit originalas, o ne kopija“. Bet turbūt svarbiausia – nepamiršti, kad „meninė ir kultūrinė programa yra visa ko pagrindas, širdis ir siela. Visi kiti aspektai – vadyba, įvaizdžio kūrimas, ilgalaikis poveikis, ekonominiai veiksniai ir t.t. – kyla iš jos.“

Po ilgų aptarinėjimų ir tyrinėjimų tampa aišku, kad toks sudėtingas renginys kaip Europos kultūros sostinė negali remtis gatavais receptais – kiekvieną kartą tenka atsižvelgti į vietos kontekstą ir kurti naujas strategijas. Kai kurie tyrimo respondentai pakomentavo, kad nors ir klausėsi patyrusiųjų patarimų, jie vis tiek vėliau darė tas pačias klaidas. Taigi klaidų, atrodo, nepavyks išvengti. Bet Vilnius tiesiog privalo būti originalas, o ne kopija!

Parengė Agnė Narušytė