Kinas

Geriau suprasti Ameriką

Dokumentinis filmas „Gyvenimo žaidimas“ kino ekrane

iliustracija
„Gyvenimo žaidimas“

Nuo šio penktadienio „Skalvijos“ kino centras ir „Coca-cola Plaza“ rodo vieną garsiausių pastarųjų metų filmų – Henry Alexo Rubino ir Dana Alano Shapiro dokumentinę dramą „Gyvenimo žaidimas“ („Murderball“, JAV, 2005).

Sukurti filmą apie neįgaliuosius ir nepasiduoti ašaringam sentimentalumui? Tai nelengvas uždavinys. Tačiau sukurti filmą apie žmones invalidų vežimėliuose, kuris būtų kupinas gyvenimo džiaugsmo, – beveik neįtikėtina. Tačiau dviem jauniems amerikiečiams tai pavyko. Filmas buvo nominuotas „Oskarui“, ir nors kino akademikai pasirinko žygiuojančius pingvinus, dėmesys „Gyvenimo žaidimui“ neatslūgsta. Pakanka įsiskaityti į spaudos atsiliepimus, kad taptų aišku: jaunimo auditorijai skirtas (prie jo kūrimo prisidėjo MTV) filmas sugeba sujaudinti įvairiausius žiūrovų sluoksnius. „Premiere“: „Laukinis, juokingas ir įkvepiantis“. „Rolling Stone“: „Hipnotizuojantis filmas. Jis pateikia naują drąsos apibrėžimą.“ „Time Out New York“: „Sukrečiantis filmas, kuris sujaudins kiekvieną“.

Savo istorijas filme pasakoja patys herojai. Jos panašios: automobilio katastrofa, šuolis į vandenį, vaikystėje persirgta sunki liga. Diagnozė – dalinis arba visiškas rankų ir kojų nevaldymas. Iš pradžių – netikėjimas savo nelaime, viltis, kad liga praeis, paskui – neviltis, o galiausiai – žūtbūtinė kova už vietą „normaliųjų“ pasaulyje. Viena svarbiausių Rubino ir Shapiro filmo temų yra klausimas, kur toji riba tarp „normos“ ir „patologijos“, sveikatos ir ligos, silpnumo ir jėgos.

Originalus filmo pavadinimas „Murderball“ – tai vadinamasis quad rugby žaidimas, jau tapęs oficialia paraolimpinių žaidynių šaka. Neįgalūs sportininkai žaidžia specialiai sukonstruotuose vežimėliuose. Filmo istorijos ašis yra pasirengimas 2004 m. paraolimpiadai Atėnuose. Kartu su filmo herojais sekame dviejų rinktinių – amerikiečių ir kanadiečių – pasirengimą. Vienas filmo herojų Joe Soaresas kažkada žaidė amerikiečių komandoje, dabar jis treniruoja kanadiečius. Jis tai daro taip užsiangažavęs, kad filmavimo metu jį net ištinka infarktas. Tačiau ne jis vienas gyvena intensyviai, visi filmo herojai turi didžiulį apetitą gyvenimui. Jie ne tik užsiima sportu, bet ir studijuoja, dirba, turi merginas, žmonas, vaikų. Bobo Lujano, kuriam vaikystėje buvo amputuotos abi rankos ir kojos, moto skamba įtikinamai: „No arms? No legs? No problem!“(„Nėra rankų? Nėra kojų? Nėra problemų!“).

Filmo kūrėjai nesidrovi kalbėti ir apie intymų savo herojų gyvenimą. Jiems rūpėjo sugriauti sporto ir neįgalumo stereotipus. Įkvėpti vaidybinių filmų „Geriausi mūsų gyvenimo metai“, „Didysis Santini“ ar „Rokis“, jie stengėsi savo filmą prisodrinti panašaus emocionalumo. Ieškodami filmo herojų, Rubinas ir Shapiro daug dėmesio kreipė į jų asmenybes ir charizmą. Po šimtų susitikimų iškilo problema: kandidatų buvo aiškiai per daug. Pirmieji į filmą patekę žaidėjai buvo kanadiečių treneris Joe Soaresas ir amerikiečių komandos žvaigždė Markas Zupanas. Jie elgėsi ir gyveno tarsi Holivudo žvaigždės. Išraiškingos jų asmenybės paveikė visą filmą. Tačiau filmo kūrėjams rūpėjo ir kuo tiksliau perteikti aplinką, kurioje gyvena ir treniruojasi filmo herojai. Kartais apie filmą rašoma, kad įspūdis toks, tarsi tikrovė stengtųsi kopijuoti filmą.

„Gyvenimo žaidimas“ išsiskiria ir šiuolaikiška režisūra: dinamiškas montažas, netikėti stambūs planai, galinga roko muzika sukelia efektingų videoklipų asociacijas. Herojų dinamizmas tarsi primeta ritmą ir filmo naracijai. Žiūrovai greit pamiršta herojų neįgalumą, nes tie raumeningi sportiški vyrai tatuiruotais kūnais visiškai neprimena tradicinio neįgaliųjų įvaizdžio. Jie – tarsi amerikiečių komiksų herojai, savo vežimėliuose kovojantys amžiną gėrio ir blogio kovą. Jų ryžto dėka laimi gėris. Tad „Gyvenimo žaidimas“ yra dar ir filmas, leidžiantis geriau suprasti Ameriką.

Parengta pagal reklaminę filmo medžiagą