Kinas

Kasdienis didvyriškumas

krėsle prie televizoriaus

iliustracija
Gregory Peckas vaidina filme „Milijono svarų banknotas“

1998 m. išleistas Michaelo Cunninghamo romanas „Valandos“ iškart buvo paskelbtas literatūros įvykiu, pelnė įvairių apdovanojimų, tarp jų ir Pulicerio, Faulknerio premijas.

Rašytojui pavyko sukurti originalų literatūros kūrinį, nors jo pagrindas – kita knyga, tiksliau, romaną „Ponia Delovej“ parašiusios Virginijos Woolf ir dviejų jos knygos paveiktų moterų istorijos. „Valandos“ pasakoja apie tris skirtingų epochų moteris, kurias sieja ne tik knyga, bet ir įsitikinimas, kad jos gyvena ne sau, o kažkam kitam. Gyvena ne savo, o svetimą gyvenimą. Pasiryžęs ekranizuoti knygą Stephenas Daldry, žinoma, rizikavo. Tačiau jam pavyko perkelti į ekraną unikalią romano atmosferą. Be abejo, prie to prisidėjo ir trys pagrindinius vaidmenis sukūrusios aktorės – Nicole Kidman, Julianne Moore ir Meryl Streep. Režisierius sako: „Filmo herojės kasdien kovoja joms skirtas kovas, kiekvieną jų pačių suplanuotą arba kitų joms primestą vaidmenį atitinkančią dieną. Tai – tikras didvyriškumas, ir būtent ta diena iš pat pradžių patraukė mano dėmesį – viena konkreti diena, kai sprendžiasi trijų moterų likimai. O gal taip vyksta kiekvieną dieną? Gal gyvenimo kelionė, kova, didvyriški poelgiai vyksta kur nors fone, miegamajame, kai virtuvėje kepi pyragą, o ne tik tada, kai užkariauji viršūnes ar laimi karus. Manau, kad moterų kasdienybės heroizmas yra menkinamas, paliekamas vyriško heroizmo fone.“

„Valandos“ (LTV, 17 d. 23.10) – jaudinantis filmas. Stulbina Nicole Kidman vaidmuo, ji nepaprastai subtiliai perteikia savo herojės sutrikimą ir genialumą. Meryl Streep stebėtinai tiksliai vaidina būseną, kai susilieja patirtis ir atmintis, kai siekiama pripildyti prasmės kiekvieną gyvenimo akimirką. Julianne Moore herojė įkūnija valios stoką ir neviltį. Kartu tai ir filmas apie žmonių ryšius, neįgyvendintas galimybes ir trumpas svajones apie laimę.

Žinoma, daug lengviau apmaudą dėl nepavykusio gyvenimo, neįvykdytų darbų, neišpildyto pašaukimo suversti kam nors kitam. Politikai tokiu atveju dažniausiai renkasi sąmokslo teoriją. Viename sename „Newsweek“ žurnale radau įdomių minčių: „Mus supa sąmokslo paranoja. Tos paranojos apimti asmenys gali tvirtinti, kad sąmokslas mus supa iš visų pusių, nes beprotiškos teorijos platinamos ne tik per laikraščius, bet ir internetu. Ten sąmokslo teorija tapo savotiška religija.“ Vienas sąmokslo teoretikų Johnas Whalenas mano, kad sąmokslo teorijos yra kaip virusai, jos dažnai tampa vietinėmis legendomis, kurios perduodamos iš kartos į kartą. Be abejo, tiems virusams plisti padeda visuomenės įtarumas, nepasitikėjimas valdžia. Filmo „Sąmokslo teorija“ (LNK, 12 d. 21 val.) režisierius Richardas Donneris tvirtina: „Žmonės nori tikėti, kad jų tyko netoliese pasislėpęs priešas. Labai patogu manyti, kad pasaulyje egzistuoja piktos jėgos, ant kurių galime visai legaliai pykti. Žmonės, kurie jaučiasi bejėgiai, gali pajusti tikrą pasitenkinimą žinodami, kad kažkur jų tyko priešai. Kiekvienoje teorijoje glūdi tiesos grūdas. Būtent todėl žmonės ir tiki jomis.“

Tačiau kartais net paranojikai turi tikrų priešų, o sąmokslo teorijos gali būti tikros. Panašus atvejis ir rodomas filme. Jo herojus – Niujorko taksistas Džeris (Mel Gibson) – gyvena baimindamasis savo praeities, kurios neprisimena. Tačiau jis aistringai pasakoja keleiviams apie sąmokslus, kurių, jo manymu, yra visur – tai ir floruotas vanduo, ir tarptautinė monetarinė politika. Kai Džeris nevairuoja, jis leidžia laiką namuose rinkdamas informaciją apie sąmokslus. Paskui eina pasidalyti savo žiniomis su vienintele palankiai nusiteikusia klausytoja teisininke Alisa (Julia Roberts). Ją persekioja mintys apie paslaptingomis aplinkybėmis nužudytą tėvą teisėją. Alisos netenkina oficiali versija, todėl ji pati bando įminti mįslę. Vieną dieną Džerį pagrobia paslaptingas psichiatras (Patrick Stewart), nusprendęs sužinoti, kas iš tikrųjų yra taksistas. Išsprūdęs iš daktaro nagų, Džeris susiranda Alisą. Dabar ta keista pora priversta veikti kartu...

Penktadienio vakaras su geru detektyvu ar trileriu – visai vykęs LNK sumanymas, ypač jei visą savaitę kankini žiūrovus namudinėmis sąmokslo teorijomis a la „Srovės“ ir „Paskutinė instancija“, ką jau kalbėti apie „Nekviestą meilę“, kuri kasdien nuvilia vis labiau paviršutinišku žiniasklaidos schemų perpasakojimu. Apskritai mūsų žiniasklaida nuolat primena apie pinigus ir jų galią (manau, kad tai primityviai suvokto liberalizmo padarinys), tad bus labai sveika prisiminti 1954 m. sukurtą Ronaldo Neame’o filmą „Milijono svarų banknotas“ (LTV2, 14 d. 18.10). Filmo pagrindas – ne kartą ekranizuotas satyrinis Marko Twaino apsakymas, kurio herojai broliai milijonieriai pakiša jaunam amerikiečiui (viena ryškiausių 6-ojo dešimtmečio kino žvaigždžių Gregory Peckas) milijono svarų banknotą, siekdami patikrinti žmonių sugebėjimą elgtis su pinigais (pvz., ar galima pragyventi mėnesį ir neišleisti nė penso) ir padorumą.

Toks pat malonus priminimas apie seną gerą kiną bus Marko Rydello 1981 m. filmas „Prie auksinio tvenkinio“ (LTV2, 15 d. 22.10), kurio titruose švyti legendiniai Katharine Hepburn, Henry Fondos, Jane Fonda vardai. Tai paskutinis filmas, kuriame vaidino Henry Fonda, jis mirė netrukus po filmavimo. Fonda kuria aštuoniasdešimtmetį profesorių, kuris kartu su žmona vasaroja viloje Naujojoje Anglijoje. Jų vienatvę sudrumsčia dukters ir jos sužadėtinio atvykimas. Filmas – ir sentimentalus, ir išmintingas, žodžiu, jis iš tų, kurie bando mus sutaikyti su gyvenimu, neišsipildžiusiomis viltimis ir pačiais savimi.

Paskutinis mano šios savaitės pasiūlymas – 1985 m. sukurtas Clinto Eastwoodo vesternas „Raitelis ant širmo žirgo“ (LNK, 18 d. 22.40). Eastwoodas pats vaidina ir keistą nepažįstamąjį, atvykstantį į aukso ieškotojų miestelį kažkur laukiniuose Vakaruose. Nepažįstamasis padeda gyventojams susivienyti ir kovoti prieš šerifą žudiką. Vesternų gerbėjams priminsiu, kad Eastwoodą įkvėpė klasikinis George’o Stevenso vesternas „Šeinas“ ir kad filmui pasirodžius kritikus erzino „Raitelyje...“ itin akivaizdūs mistika ir daugiaprasmiškumas. Eastwoodas buvo nuoseklus, ir tai, kas buvo nepriimtina, metams bėgant tapo visų gerbtina jo režisūros ypatybe. Kad ir ką sakytume, būti nuosekliam apsimoka.

Jūsų – Jonas Ūbis