Anglų šantažistų auka

„Marija Antuanetė“

Šiandien ekranuose pasirodo „Marija Antuanetė“ („Marie Antoinette“, JAV, Prancūzija, Japonija, 2006). Tai – trečiasis ir, be abejo, ambicingiausias režisierės, scenaristės Sofijos Coppolos („Pasiklydę vertime“) filmas. Ji rodo Prancūzijos karalienę, pasirinkdama pozityvų ir naują požiūrį. Coppola nekuria tradicinio istorinio filmo – ji kuria jaudinančią jaunos, nepriklausomos moters, kurios asmenybė peržengė epochos kanonus, portretą. Tai – labai asmeniškas Sofijos Coppolos žvilgsnis į jauną monarchę ir į karališkojo prancūzų dvaro pasaulį, tarsi perfiltruotas per šių dienų masinę kultūrą.

Pateikiame skaitytojams britų dienraštyje „The Guardian“ išspausdintą reakciją į filmo sukeltus ginčus.

Didžioji prancūzų revoliucija yra neatskiriama nuo tezės, kad liaudies sukilimas buvo atsakas į karališkojo dvaro išlaidumą, kad liaudį siutino pranešimai apie karalienės Marijos Antuanetės seksualinį palaidumą. Kantrybės taurę perpildęs lašas esą buvo karalienės frazė: „Tegu valgo bandeles, jei neturi duonos“. Tačiau kraują stingdančios istorijos apie jos žiaurumą, nimfomaniją ir lesbianistinius polinkius, kurios ir tapo naujo amerikietiško filmo tema, gali būti viso labo tik mitas, neturintis nė kruopelės tiesos. Be to, karalienė greičiausiai visai neištarė ir tos garsios frazės.

Geriausias šio istorinio laikotarpio žinovas surado įrodymų, liudijančių, kad pasakojimus apie Marijos Antuanetės elgesį išgalvojo prancūzų karališkąją šeimą šantažavę Londono nusikaltėliai. Jie spausdino prasimanymus pamfletuose, o vėliau grasino, kad išsiųs juos į Prancūziją. Liudvikas XVI sumokėjo už jų sunaikinimą. Tačiau Simonas Burrowsas iš Lydso universiteto rado duomenų, kad vienas uolus biurokratas išsaugojo kelis egzempliorius Bastilijoje, o kalėjimą užėmus 1789-aisiais jie buvo padauginti šimtų tūkstančių egzempliorių tiražu.

Tačiau šis atradimas prieštarauja vyraujančiai nuomonei, kad ginkluotas minias į gatves išvedė šmeižto apie Mariją Antuanetę banga. Dar vieną tos versijos interpretaciją rodo Sofijos Coppolos filmas. Jis buvo reklamuojamas kaip istorija „tų, kurie atvedė prie revoliucijos“, didžiosios prievartos priežastis čia yra karalienės naivumas ir kvailumas. Tačiau Lydso dėstytojas rado, kad sutartis su šantažistais galiojo iki pat Bastilijos užėmimo 1789 m., t.y. net tada, kai revoliucija jau buvo prasidėjusi.

Prie naujos teorijos atsiradimo prisidėjo įspūdingi dokumentų tyrinėjimai. Tai – prancūzų ir britų agentų, muitininkų ir mokesčių įstaigų, taip pat revoliucionierių, tarp kurių sklandė gandai apie nutylimą karalienės ištvirkimą, palikti dokumentai. Pasak Burrowso, išliko laiškai, kuriuose jie klausinėja: „Ar kas nors matė tuos pamfletus apie nepadorų karalienės elgesį?“ Burrowsas yra įsitikinęs, kad revoliucionieriai labai norėjo juos gauti.

Jis taip pat tvirtina, kad Versalio mokamų milžiniškų sumų bei sėkmingos slaptųjų agentų veiklos dėka šie spaudiniai nepaplito, prie to prisidėjo ir patys labiau pinigais suinteresuoti šantažistai. Burrowsas teigia, kad šantažistams buvo patogiau parduoti savo tylėjimą karaliui Liudvikui, nei atvirai pardavinėti atsišaukimus. Tai buvo ne tik nesaugu, bet ir rizikinga finansiškai. Londono grupė buvo puikiai organizuota ir žinojo, kaip nekonfliktuoti su britų teise. Jie neturėjo bėdų tol, kol nešantažavo Anglijos gyventojų arba tų žmonių, kurių reputacijai šioje šalyje galėjo pakenkti. Prancūzų monarchijos reputacija Didžiojoje Britanijoje buvo tokia, kad šmeižtas ir šantažas negalėjo nieko pakeisti.

Nepadori medžiaga, kuri dviem amžiams suteršė Marijos Antuanetės vardą, buvo pagarsinta atsitiktinai. Karaliaus rūmų valdininkai saugojo po vieną kiekvieno spaudinio egzempliorių, kad jais galėtų pasinaudoti saugumo agentai. Ši sprogstamoji medžiaga pateko į kalėjimą siaubiančios minios rankas. Pamfletai buvo perduoti revoliucijos vadams ir padauginti. Taip pat atsitiko ir su garsiu, nors greičiausiai niekad nenuskambėjusiu posakiu apie bandeles, kurį esą karalienė ištarė savo karūnavimo dieną.

Burrowsas: „Marija Antuanetė tapo neapykantos objektu dėl politinių priežasčių. Ji buvo smerkiama už pinigų švaistymą, kai Prancūzijai grėsė bankrotas. Ji buvo austrė, todėl buvo įtarinėjama rezganti sąmokslą prieš prancūzų revoliuciją, padedama savo brolio, Austrijos imperatoriaus. Skandalingi tekstai pateko į išpurentą dirvą, jų šlovė neblėsta iki šiol.“ Viena mėgstamiausių Europos istorijų greičiausiai sukels diskusijas, panašiai kaip Coppolos filmas, supriešinęs kritikus dar per premjerą Kanuose: vieni jį nušvilpė, kiti sukėlė ovacijas stovėdami.

Spalvingos istorinės figūros, kad ir vėliau Mozarto dėka tapusių nemirtingomis komedijų „Figaro vedybos“ ir „Sevilijos kirpėjas“ autorius Beaumarchais, dienoraščiuose tvirtina, kad kovojo prieš karalienę šmeižiančius pamfletus dar 8-ajame XVIII a. dešimtmetyje.

Burrowsas mano, kad rašybos ir spaustuvės klaidos masiškai po 1789 m. platinamuose egzemplioriuose įrodo, kad jų šaltinis buvo Bastilijos egzemplioriai. Melagysčių apie karalienę viršūnė buvo teismo procese nuskambėjusi insinuacija, esą ji seksualiai išnaudojo savo sūnų – sosto įpėdinį. Atsakydama į klausimą, ar tai tiesa, ji tik trumpai atsikirto: „Pati gamta neleidžia motinai atsakinėti į tokius kaltinimus“.

Marija Antuanetė gimė 1755 m. kaip Marija Antuanetė von Habsburg. Tai ir yra tikroji priežastis, kodėl prancūzų revoliucionieriai jos nekentė ir bijojo. Būdama keturiolikos, ji buvo ištekinta už būsimojo Prancūzijos karaliaus Liudviko XVI – vedybos buvo taikos sutarties tarp Prancūzijos ir tradiciškai jai priešiškos Austrijos dalis. Išvykdama tuoktis, ji turėjo palikti viską, net austriškus drabužius, ir nuoga įžengti į Prancūziją palapinėje, kur buvo aprengta prancūziškais drabužiais. Marija Antuanetė turėjo daug priešų, skleidžiančių nepagrįstas paskalas apie jos ištvirkimą ir pinigų švaistymą.

1791 m. nepavykus kartu su Liudviku pabėgti į Austriją, Marija Antuanetė metus buvo uždaryta Paryžiaus Tiuilri rūmuose, o paskui Templo tvirtovėje. Karalius buvo giljotinuotas 1793 metų sausį, ji – spalį. Ne vienerius metus Marijos Antuanetės vardas buvo aristokratijos išlaidumo sinonimas, bet dabar, tapusi naujų istorikų tyrinėjimų objektu, ji atsiskleidžia geresnėje šviesoje.

Pagal „The Guardian“ ir reklaminę filmo medžiagą parengė Kora Ročkienė