Kinas ugdo bendrumo jausmą

Filmavimo momentas

Sakoma, kad jauno žmogaus gebėjimą suprasti ir kritiškai vertinti kiną sudaro trys esminiai dalykai – galimybė matyti gerus filmus, juos analizuoti ir pačiam kurti. Viešosios įstaigos „Vaizdų kultūros studija“ 2007 m. sausio 2–7 d. surengtas jaunimo kino projektas „Kino atostogos 1“ siekė įgyvendinti šį visapusiško kino meno suvokimo ir išmokimo principą: žiūrėti, analizuoti, kurti. Tai kino edukacijai skirtas renginys, kurį sudarė Šiaurės šalių filmų jaunimui programa, danų, švedų ir lietuvių jaunimo filmų programos, kūrybinės kino dirbtuves ir „Kino atostogų“ žurnalas.

Trijų dienų kino dirbtuvėse moksleiviai iš visos Lietuvos, padedami danų režisieriaus Aage’s Raiso-Nordentofto ir lietuvių kino profesionalų, sukūrė filmą pagal švedų autorės Anos-Karin Aurelius knygą „Madona Svenson“. Trumpo metražo filmo premjera įvyko sausio 6 d. „Skalvijos“ kino centre.

Aage Raisas-Nordentoftas yra ne tik vienas populiariausių filmų jaunimui autorių Danijoje, bet taip pat įdomiai su jaunimu dirbantis kino instruktorius. Režisierius dažnai kviečiamas talkinti moksleivių grupėms Danijos kino institute įsikūrusioje kompiuterinėje kino studijoje „FILM – X“ bei vaikų ir jaunimo kino studijoje „Station Next“. „Kino atostogų 1“ Šiaurės šalių filmų jaunimui programoje buvo parodytas didžiulės sėkmės Danijoje ir visame pasaulyje sulaukęs režisieriaus filmas jaunimui „Spirk ir bėk“ („2 ryk og en aflevering“, 2003). Tai autentiška istorija apie pasirinkimo sunkumus, kuriuos gyvenimo kryžkelėse turi įveikti paauglys. Šis filmas, beje, yra įtrauktas į visų laikų geriausių danų filmų jaunimui dešimtuką.

Pasibaigus kūrybinėms kino dirbtuvėms, režisierius Aage Raisas-Nordentoftas sutiko papasakoti apie kiną jaunimui ir jaunimo filmus, kino edukacijos vaidmenį ir vietą šių dienų pasaulyje.

Esate kūręs labai įvairių filmų – ir visai alternatyvių trumpametražių, ir socialinės dokumentikos. Kaip atsitiko, kad susidomėjote ir pradėjote kurti filmus vaikams ir jaunimui?

Tiesą sakant, tai lėmė atsitiktinumas. Pačioje savo kūrybinės karjeros kine pradžioje, kai dar buvau niekam nežinomas ir neįdomus (galbūt tik sau pačiam), svajojau sukurti pilno metražo filmą, laisvai ir šiuolaikiškai interpretuojantį Dostojevskio „Nusikaltimą ir bausmę“. Kartu su žmona parašėme scenarijų, kuriuo labai didžiavomės. Vienoje amerikiečių knygoje buvau skaitęs, kad pilno metražo filmą sudaro 71 scena, tad kai jau pasiekėme 72-ąją sceną, rašėme pabaigą. Šį scenarijų pateikiau studijai „Zentropa“, toje Danijos vietoje, kur gyvenau, ieškojusiai naujų talentų. Praėjus vos porai savaičių, sulaukiau garsaus „Zentropos“ prodiuserio Ibo Tardini („Italų kalba pradedantiesiems“) skambučio. Labai apsidžiaugiau, tai buvo mano pirmasis kontaktas su profesionalia Danijos kino pramone. Tačiau Tardini be paliovos keikėsi ir visaip dėjo mano scenarijų į šuns dienas, sakė, kad scenarijus jį verčia vemti, kad nieko baisesnio gyvenime nėra skaitęs. Nepaisant siaubingo scenarijaus, aš jiems patikau ir jie nusprendė man suteikti dar vieną galimybę. Davė lygiai savaitę, kad parašyčiau kažką nauja ir įdomaus. Nors Tardini pabrėžė, kad nenori kaip nors kontroliuoti ar kištis į kūrybos procesą, jis lyg tarp kitko užsiminė, kad lengviausiais būdas iš valstybės gauti pinigų kinui yra filmas vaikams ar jaunimui (net 25 proc. visų Danijos kino pinigų skiriama vaikų ir jaunimo filmams – G. S.).

Taigi į šią užuominą pažiūrėjau labai rimtai ir pradėjau kurti scenarijų, savotiškos savo vaikystės istorijos – filmo „Lakūnas“ („Anton“, 1996) scenarijų, jis buvo sutiktas labai palankiai. Pats režisavau filmą ir jis sulaukė sėkmės ir gerų vertinimų. Taigi tokia buvo mano pirmoji kino vaikams patirtis. Specialiai to niekada neplanavau ir tam nesirengiau.

Kuo ypatingas darbas filmavimo aikštelėje su vaikais ar paaugliais?

Darbas su vaikais ir paaugliais nėra sunkus, jei juos gerbi. Ir jei vis dar turi tą sugebėjimą žaisti... Žaisti taip, kaip žaidžia vaikai. Žaidimas – tai įvairios gyvenimo variacijos ir imitacijos. Būtent tai ir yra vaikų žaidimų pagrindas – jie nuolat imituoja gyvenimą ir istorijas. Manau, kad šis gebėjimas žaisti yra svarbiausia kuriant kiną kartu su vaikais ir jaunimu. Gal dirbti su jais yra net lengviau nei su profesionaliais aktoriais, nes gali iškart pradėti žaisti, nereikia tiek daug išankstinio pasiruošimo.

Kita vertus, dirbant su jaunimu man patinka bandyti jungti į vieną personažų ir aktorių gyvenimus. Juk nuostabiausia aktoriaus darbe yra tai, kad ekrane gali bandyti daryti, ko iš tikrųjų nori ir ko iš tikrųjų tau ir kitiems reikia. Gali atskleisti savo aistrą, liūdesį, neapykantą, baimę. Kuriant filmus man labai svarbu, ar tai, ką darome, yra tikra, tad ekrane išgyvenamų emocijų tikrumas, autentiškumas yra mano didžiausia siekiamybė. Dažnai filmavimo aikštelėje, jau pabaigus filmuoti, kai sušunku: „Nufilmuota“, jaunieji aktoriai vaidina toliau. Ir tai – fantastiška, tokiomis akimirkomis mes pasiekiame didžiausią emocinį tikrumą.

Ką manote apie filmų vaikams ir jaunimui žanrą? Ar tokių filmų reikia, jei reikia – kodėl?

Be abejo, kinas vaikams yra reikalingas. Juk yra didžiulis skirtumas tarp buvimo vaiku ir buvimo suaugusiuoju. Taip pat reikalingas ir kinas jaunimui. Nors paaugliai labai smarkiai žvalgosi į suaugusiųjų pasaulį ir nori kuo greičiau užaugti, reikia gerbti paauglystę ir jaunystę. Tai gyvenimo periodas, turintis savo vertę, tam tikras taisykles ir normas. Tiesą sakant, tai dažnai pamirštama. Jei nors kiek gerbiame paauglystę ir pripažįstame ją kaip svarbų gyvenimo etapą, filmai paaugliams yra reikalingi ir net būtini. Juk kinas yra magiškas gyvenimo veidrodis, į kino teatrą einame pamatyti tarsi kitokių savo gyvenimo galimybių, nebūtinai norėdami jas įgyvendinti, bet būtinai norėdami jas pamatyti. O tų galimybių matymo perspektyvos yra labai skirtingos, kai tau trisdešimti ir kai septyniolika.

Prieš šešerius metus dalyvavote pirmosiose Danijoje surengtose kino dirbtuvėse vaikams ir jaunimui. Kaip kilo tokių dirbtuvių idėja Jūsų šalyje ir kodėl jos yra svarbios ir reikalingos?

Taip, iš tiesų dalyvavau rengiant pirmąsias kino dirbtuves vaikams kino studijoje „Station Next“. Kilo idėja surengti vienos savaitės trukmės dirbtuves moksleiviams, per kurias jie galėtų patys kurti kiną, o profesionalai jiems tik asistuotų, atliktų savotišką pribuvėjų vaidmenį. Tikėjome, kad tokios dirbtuvės vaikams yra svarbios ir reikalingos. Mat gerasis praktinės kino edukacijos aspektas yra tas, kad gebėjimai, kuriuos vaikas ar paauglys įgyja kurdamas filmą, yra visai kitokie nei tie, kurie įgyjami mokykloje. Kino dirbtuvių metu vaikai įgyja įvairių žinių ir patirties. Viena vertus, jie susipažįsta su kinu, sužino, kaip kuriama iliuzija, koks tai didelis ir sunkus darbas, išmoksta matyti ir suvokti kiną kiek kitu, galima sakyti, aukštesniu lygiu, nes po truputį jau gali jį dekonstruoti, galiausiai, jie pradeda gerbti kiną. Antra vertus, kiekvienose dirbtuvėse dalyvauja skirtingų patirčių ir skirtingai mąstantys vaikai. Gerai prisimenu vieną dirbtuvėse dalyvavusią mergaitę. Ji buvo labai tyli, vienas iš tų nematomų vaikų, kartais vadinamų pelytėmis, kurie puikiai atlieka savo užduotis, bet niekad neišsišoka ar kitaip neišsiskiria. Tokių vaikų yra kiekvienoje klasėje. Ir su klase dalyvaudama dirbtuvėse ji neturėtų jokių didelių vilčių ar lūkesčių. Ji būtų tik žaidimo dalis. Dirbtuvių metu jai teko garso inžinierės vaidmuo. Buvo nuostabu stebėti, kaip netikėtai ji susitapatino su tuo vaidmeniu. Mergaitė atrado jos iki tol nepažintą garsų pasaulį, noriai prisiėmė atsakomybę už filmo garsą ir gerai padėjo sukurti susikaupimo atmosferą filmavimo aikštelėje bei pagarbą filmo garsui. Prireikus ji išdrįso sudrausminti bendraklasius ir pareikalauti tylos. Mergaitė rado sferą, kuri jai nepaprastai įdomi ir kur jai puikiai sekasi, atrado savo sugebėjimų, kurių nesugebėjo atrasti mokykloje. Man labai patinka istorija apie šią mergaitę, nes tai puikus pavyzdys, ką kino dirbtuvės gali duoti ir ko gali išmokyti jaunus žmones.

Be abejo, kino dirbtuvės yra puiki komandinio darbo pamoka. Filmavimo aikštelėje kiekvienas yra svarbus, kiekvienas priklauso nuo kito darbo. Jei nors vienas neatliks savo darbo tinkamai, filmas gali nenusisekti. Šis bendrumo jausmas, atsakomybės pasidalijimas yra svarbus augančiam žmogui.

Kalbėjosi Goda Sosnovskienė