Variacijos Krokuvos tema

Konferencijos dalyviai

2006 m. gruodžio 14–16 d. Krokuvoje vyko 10-oji lenkų ir lietuvių muzikologų konferencija. Apie ją kalbasi muzikologai Edmundas Gedgaudas ir Rūta Goštautienė.

Edmundas Gedgaudas: „Į socrealizmo ideologiją įvelta muzika“. Taip vadinosi konferencija. Dokumentai, pasvarstymai, prisiminimai… Šėtono mazgus narplioti būna ne ką lengviau, negu gilintis į dieviškas paslaptis. 10-ojoje lenkų ir lietuvių muzikologų konferencijoje buvo ir viena, ir kita.

Krzysztofas Droba rašo: „Pirmoji lietuvių ir lenkų muzikologų konferencija įvyko 1989 metų gegužę. Jau buvo Sąjūdis, pavasariniame Vilniuje kvepėjo laisve, bet traukinys mus su profesoriumi Mieczysławu Tomaszewskiu, Bohdanu Pociejum ir Andrzeju Chłopeckiu dar vežė į Lietuvos TSR sostinę, į „tarybinių“ kolegų glėbį. Ar tai jau nepanašu į pasaką? Ar nesuteikia dingsties 10-ojoje konferencijoje ir apie tai pasikalbėti?

Taigi – seniai, seniai, tarybiniais laikais…“

Rūta Goštautienė: Nuo jų iki šiandien – svarbus abiem tautoms politinių ir kultūrinių permainų laikotarpis. Konferencijos savaip fiksavo kultūrinės savivokos kaitą – nuo bandymų apibrėžti XX amžiaus pabaigos kūrėjų savimonę, iš naujo įvertinti tradicijas ir kultūrinį paveldą, aptarti vaisingus lietuvių ir lenkų kultūrinių mainų laikotarpius ar, priešingai, nesusikalbėjimo epizodus, ligi bendresnės šiuolaikinės muzikos kūrybos tendencijų analizės. Šįkart sugrįžta prie paveldo – abiem kultūroms skaudaus stalinizmo ir sovietizacijos laiko. Bendroms mūsų su lenkais konferencijoms būdinga gyva diskusija, tampanti svarbesnė už daug kur nusistovėjusią, labiau akademinę tokių renginių formą. Matau čia didelį Krzysztofo Drobos nuopelną: sykį jis yra prasitaręs, kad akademinė muzikologija jam nėra visų svarbiausias tikslas – labiau rūpi gyvenimo kūryba, muzikos reiškinių inicijavimas. Savo profesiją jis linksta suvokti kaip kultūrinę misiją. Ir ne jis vienas – tarp pastovių konferencijų dalyvių išskirčiau tai pat misijai atsidavusius Mieczysławą Tomaszewskį, Andrzejų Chłopeckį. Konferencijos dienomis Chłopeckio straipsnį apie lietuvių–lenkų konferencijų unikalumą atspausdino „Gazeta Wyborcza“.

E. G.: Laikraštis, turintis pusės milijono tiražą. Lenkijoje didžiausias.

R. G.: Drobos ryšiams su lietuvių muzika jau trisdešimt metų. Neabejotina, kad lenkai yra šio kultūrinio dialogo iniciatoriai, kad ana, pirmoji konferencija buvo tarsi neoficialių, dar sovietmečiu užsimezgusių mūsų ryšių legalizavimas. Ką tai mums, pasyvesnei pusei, davė?

E. G.: Pirmajai konferencijai mus savaip rengė Lietuvoje anuomet jau įsibėgėjusios diskusijos ne tik kultūros klausimais. O juk dar anksčiau laisvės skonį pajusdavome ir bendrose su estais bei latviais muzikologų konferencijose. Būtent laisvės ir prasmingo lenkų bei lietuvių sambūvio pojūtį nepamirštamai įtvirtino 1990 metų gruodį Krokuvoje vykusios 2-osios konferencijos svečias, šviesiausios atminties kunigas, Europos masto filosofas Józefas Tischneris. Socrealizmas mums anuomet mažai rūpėjo. Šiandien tos temos imtasi pačiu laiku, nes vėliau nebeliks gyvų ano laikotarpio (sudėtingesnio, negu esame linkę galvoti) liudytojų. Nebeliks niuansų, netikėtai (bent man) labai praturtinusių 10-ąją konferenciją. O Zofios Lissos portretas – jau ne niuansas, o ištisa į konferenciją įsiveržusi tema.

R. G.: Ne visai sutikčiau su Jūsų nuomone, kad be socrealizmo epochą išgyvenusių asmenybių objektyviai ją gvildenti bus nebeįmanoma. Tai priklauso nuo tyrinėtojo sąžiningumo, nuo jo turimų „įrankių“, pagaliau ir nuo jo vaizduotės. Tačiau pritariu, kad situacija, kai mes dar turime liudytojų, yra unikali. Zofios Lissos fenomenas mane labai sudomino. Lietuvoje neturėjome tokio rango ir talento muzikologo, tikinčio komunizmo ideologija. Tai – pasaulinė figūra, bet kas iš jos darbų išliks? Viena kolegė man išsakė mintį, kad Lissa savaip buvo lenkų muzikologijos Salomėja Nėris.

E. G.: Taip, esama sąlyčio taškų. Bet esminių skirtumų „iš arčiau patyrinėjus“ yra daugiau. Zofia Lissa vadovavosi labai aštriu protu, viską iš anksto pasverdama. Salomėja „sverdavo“ akimirkų emocijomis, o kai ką juk ir kiti už ją darė. Lissos kaukė – sąmoningas pasirinkimas, meistriškai nulipdyta ir augte prie jos priaugusi. Ir iš kitos medžiagos, negu Salomėjos kaukės.

R. G.: Zofios Lissos tragedija labiau būdinga kairiesiems intelektualams. Vakaruose būta daugiau tokio pasirinkimo žmonių, kai kurių iš jų kūrybos mes nenurašome. Bet Lissa veikė komunistinėje Lenkijoje, primesdama režimo ideologiją, tad jos pasirinkimas bei veiksmai turėjo skaudžius praktinius padarinius. Mieczysławas Tomaszewskis pasakojo, kaip ji 6-ojo dešimtmečio pabaigoje skųsdavo žmones. Lissa pasibaisėjo, kai Tomaszewskis pasisakė skaitęs jos rašytą jo charakteristiką. Tai, anot Lissos, esąs skandalas – ne pats tekstas, o faktas, kad jis savo charakteristiką perskaitė. Jai atrodė siaubinga tai, kad sistema netobula, kad slapti dalykai „nuteka“.

Kalbant apie kūrėjus tenka pasakyti, kad anuomet mūsiškiai nuo lenkų gerokai skyrėsi. Lietuvių kompozitorių kūrybą labiau veikė sovietinė rusų muzika, socrealizmas čia skleidėsi kaip prievarta sekti tam tikrais muzikos pavyzdžiais (teoriškai apibrėžti socrealizmą muzikoje juk taip ir nepavyko). Lietuvos scenoje anuomet išsiskyrė ryški talentingo muziko Balio Dvariono asmenybė, ir sąmoningai, ir nesąmoningai adaptavusi labai įvairias svetimos, ne vien mano minėtos, muzikos įtakas. Kalbant apie socrealizmo doktriną ir jos sklaidą lietuvių muzikoje, nesame Lietuvoje giliau tų dalykų pastudijavę, ypač aptariamų lietuvių kompozitorių kūrybos ir peršamų socrealizmo modelių ryšių. Nuostatos nuo 1932 metų ir sovietinėje Rusijoje nuolat keitėsi – tai įdomi, intriguojanti muzikos ir politikos sąveikos istorija. Rūta Gaidamavičiūtė savo pranešime bandė jas įvardyti, bet jis labiau nusako 1948–1953 metų laikotarpį. Lenkų muziką veikė, sakyčiau, „muzikinio kominterno“ kontekstas, sovietinė muzika jiems darė mažesnę įtaką. Lenkams mažiau pažįstami rusų muzikologų darbai, darę įtaką mūsų teorinei minčiai ir kūrybiniam klimatui. Be to, jie turėjo daugiau labai ryškių kompozitorių, dėl karjeros kolaboravusių su režimu stipriau negu lietuviai.

E. G.: Kai kurie iš talentingųjų Lenkijoje neretai kaip išeitį rinkdavosi neoklasicizmą – to jiems lyg ir pakakdavo.

R. G.: Tačiau įdomu, kad neoklasicizmas juk buvo ir vienas eklektiškos sovietinės stalinizmo laikų muzikos elementų. O to meto Prancūzijoje neoklasicizmas (Igoris Stravinskis) laikytas socrealizmo priešybe.

E. G.: Stravinskį sovietai tada kaip įmanydami plūdo, jo muzika jiems atrodė nuodinga. Prisiminiau kitką – kiek ankstėliau, neraginami, kai kas iš lietuvių gera valia artėdavo prie socrealizmo. Kaune, mažojoje Prisikėlimo bažnyčioje (Aukštaičių gatvėje), konstruktyvistas Stasys Ušinskas sukūrė, mano nuomone, visai socrealistinius vitražus. Kalbu, aišku, ne apie turinį, o apie raiškos pobūdį.

R. G.: Šios temos vėl tampa aktualios – galima prisiminti ir pernai rudenį Vytauto Didžiojo universitete įvykusią konferenciją „Menas ir politika“. Stalinizmo menas nėra unikaliai „egzotiškas“, jame aptinkama universalių, kosmopolitinių bruožų, būdingų ne vien totalitarinių visuomenių kultūroms. Karo metais ir vėliau tiek Britanijoje, tiek Amerikoje dažnokai kurta pagal socrealizmui artimus kanonus. Rastume to ir mūsų išeivių kūryboje.

E. G.: Kompromisinis Vytauto Bacevičiaus laikotarpis.

R. G.: Dar labiau – Vlado Jakubėno. Menininkas, sakykim, angažuojasi bendruomenei.

E. G.: Gal Ušinskas angažavosi Žaliakalnio parapijai…

R. G.: Kita vertus, mums nedera „balinti“ stalininio laikotarpio meno žmonių tvirtinant, kad jiems visiškai nebuvo leista pasirinkti. Sovietizacijos padarinius savo kultūroje lig šiol tebejaučiame. Bet įsiminiau ir Drobos teiginį, kad stalinizmo trauma lenkų kultūrai buvo didesnė už karo traumą. Mums vertėtų pamąstyti apie savąsias traumas – karo, trėmimų, emigracijos…

E. G.: …karo miškuose. Šiandien tebeaukštinamas filmas „Niekas nenorėjo mirti“ juk irgi yra tų traumų ženklas. Labai sunkiai gyjančių.

R. G.: Kino filmai veikiausiai dėkingesnis objektas nei muzika, analizuojant menininko angažavimąsi ideologijai. Konferencijoje nagrinėjau tris anų laikų filmus, sąmoningai neapsiribodama stalinizmo laikotarpiu. „Marytė“, „Ignotas grįžo namo“ ir „Tiltas“ – labai ryškūs skirtingų metų pavyzdžiai, kuriems muziką parašė Balys Dvarionas, Julius Juzeliūnas ir Eduardas Balsys. Nepaisant didesnio ar mažesnio ideologinio angažuotumo, yra pagunda analizuoti jų sukurtą garso takelį kaip grynai meninį produktą, įžvelgti didesnes ar mažesnes talento žymes kuriant kino muziką. Taigi šioje srityje Dvarionas ir Balsys atrodo ryškiau negu Juzeliūnas, vėliau iš kino pasitraukęs. Mano požiūriu, Dvariono muzika „Marytei“ yra kur kas labiau kontroversiška negu Stalino premija apdovanotas jo Koncertas smuikui. Čia pastangos sekti ideologizuotais sovietiniais produktais kur kas akivaizdesnės. „Marytė“ – filmo „Zoja“ (1944), kuriam muziką parašė Dmitrijus Šostakovičius, klonas. Juo sekdamas Dvarionas kur kas labiau prisidėjo prie ideologinių falsifikatų kūrimo nei savo grynąja koncertine muzika.

Onutės Narbutaitės kūrinį atliekant

E. G.: Taip, buvo patekęs į režisierės Veros Strojevos „gamybinę orbitą“. Nei ji (teko vėliau su ja susipažinti), nei jis netikėjo tuo, ką daro. Bet – abu, taip besidarbuodami, buvo dar galingesnėje orbitoje.

R. G.: Man labai patiko Mieczysławo Tomaszewskio susistemintos (kaip visada) priežastys, skatinusios kartais ir labai talentingus menininkus dalyvauti sovietizacijos procesuose. Būta ir nuoširdaus tikėjimo „idealais“, būta apsimetinėjimo. Kitus patraukdavo tariamai neutralios temos – darbo šlovinimas, patriotizmas, įgyjantis grotesko formų. Tačiau svarstant menininko nuoširdumą dažnai patenkama į hipotezių sferą.

E. G.: Noriu tikėti, kad rusų skulptorė Vera Muchina, sukurdama šedevru laikytiną, iš tiesų (ne tariamai!) monumentalią darbininko ir kolūkietės skulptūrą, buvo nuoširdi. Ir žinau, kad Dvariono daina „Kur Nemunas teka“ yra tobulas vaidmuo. Abu kūriniai tapo emblemomis: vienas „Mosfilmo“, kitas – anuometinio Vilniaus radijo. Koncerto smuikui sukūrimo aplinkybes ir patį opusą konferencijoje pagvildeno Živilė Ramoškaitė. Pastaruoju metu turėjau progų pamąstyti, ar Aleksandro Livonto smuikavimas, jo ekspresija nebus lemtingai su tuo kūriniu suaugusi? Ar šis Koncertas atsiveria kitokioms interpretacijoms?

R. G.: Anų metų muzikos reinterpretacijos – svarbi tema. Pavyzdžiui, Gidonas Kremeris labai neįprastai pažvelgė į populiariąją Dvariono pjesę „Prie ežerėlio“. Jurgis Dvarionas šį kūrinį labiau dramatizuoja (arčiau Balsio muzikos interpretavimo tradicijos?), o Kremeris atrado jo saitą su pokario nuotaikomis – to meto sovietinių ir holivudinių filmų nostalgija. Dar negalime prognozuoti, kokiais kūriniais ir kaip (ar Kremerio lygiu?) interpretatoriai šią temą pratęs.

Labai įdomi yra Juzeliūno evoliucija: ir kompromisai, ir „stuburo išsaugojimas“, ir labai įspūdingas atsitiesimas, atrandant visai naują kelią. Tai – vienas iš itin įdomių likimų. Kitoks, negu Andrzejaus Panufniko, taip karštai Krokuvoje prisiminto.

E. G.: Sakytum, susikūrusio ne mažiau tobulą negu Zofios Lissos kaukę, bet ja pasinaudojusio tik iki progos pasprukti į Vakarus. Puikus kompozitorius.

Dar viena įdomi Krokuvoje gvildenta tema – masinė daina. Tarybinė, socrealistinė. Masinių dainų (tik taip neįvardinamų) juk būta ir anksčiau.

R. G.: Simptomiški socrealizmo žanrai yra masinė daina ir kantata. Ypač sugestyvi turėdavo būti daina, naujosios tikrovės įvaizdinimo priemonė. Mobilizacijos įrankis, ypač patogus radijo epochai įsibėgėjus.

E. G.: Dar keli žodžiai apie reinterpretaciją. Maždaug 1949 metais Kaune mačiau Dunajevskio „Laisvąjį vėją“. Pamenu įžūliai plakatinį finalą, į dar mums neįprastą socrealizmą nukreiptas inscenizuotojų pastangas. Nemaniau, kad dar kartą eisiu to kūrinio pasižiūrėti ir pasiklausyti. Nuėjau prieš kokį penketą metų į Klaipėdos muzikinio teatro spektaklį, likau sužavėtas. Finalinio „plakato“, aišku, neliko, o muziką tarsi iš naujo išgirdau ir deramai (tikiuosi) įvertinau. Ji gali skambėti šalia geriausių operečių ir miuziklų.

R. G.: Galbūt tam turi įtakos pati muzikinio teatro terpė? Savo pranešime jūs įžvalgiai atskleidėte ne itin vaisingas ideologų pastangas suvalstybinti operos repertuarą. Atrodytų, tiek pastangų dėta aptikti sovietinės operos modelį, tačiau susieti klasikinį repertuarą su ideologija – keblus dalykas. Pabandykime įsivaizduoti socrealistinį „Aidos“ pavidalą!

E. G.: Nors Truikys pirmojo veiksmo žynių pasitarimą vadindavo „partsobranie“. Kuo ne koncepcija? Ar „Salomėjos“ geresnė?

R. G. : Nepaminėjome gausybės kitų intriguojančių konferencijos potemių: nemažai diskutuota apie groteskiškus perklausų ir savikritikos ritualus, kolaboravimo ir konformizmo formas, politines žanrų funkcijas, socrealistinio stiliaus problemą, socrealizmo ir tikrovės santykį bei kitus dalykus. Konferencija išryškino ir žvilgsnį į anuos laikus iš nuotolio, siekiant objektyvumo. Tada dingsta vertinimai „juoda – balta“, atsiranda niuansai…

E. G.: …kuriems buvo palanki nuostabi konferencijos atmosfera. Žmonės buvo neįprastai (mums?) atviri, atsipalaidavę. Kaip buvo panagrinėta Bacevičių šeimos situacija po Onos Narbutienės pranešimo apie lietuviškuosius Vytauto Bacevičiaus laiškus! Be užuolankų kalbėta apie Varšuvoje tebegyvenančios sesers Wandos vykdomą Gražinos laiškų cenzūrą, mitologizuojamus tos šeimos santykius! Na, sugrįžęs pataikiau į naujai prabilusios cenzūros skandalą Vilniuje, TV kultūros kanale, jo atomazgos tebelaukiu. Socrealizmo „naujasis veidas“? Tačiau dar sugrįžkim į konferenciją. Gal į jos prologą?

R. G.: Įžangos popietė – šeši Małgorzatos Janickos-Słysz inicijuotų studentų pranešimai apie Onutės Narbutaitės kūrybą, paskui ir pokalbis su pačia kompozitore. Studentai, analizuodami jos kūrinius, naudojo labai skirtingas analitines technologijas, buvo jautrūs ne tik muzikos stiliui, bet ir muzikinėms potekstėms, platesnėms kultūros apraiškoms. Diskusijose buvo ieškoma lietuvių kalbos ir jausenos analogų lenkų žodyne, poetikoje. Buvo pasigilinta į lietuviškas kompozitorės muzikos interpretacijas – pastebėjau, koks tokiais atvejais naudingas mūsų Muzikos informacijos centro angliškai leidžiamas „Lithuanian Music Link“, iš kurio buvo cituojama. Itin malonu buvo pajausti, kad į Onutės kūrybą žvelgta kaip į ryškų tarptautinio masto reiškinį.

E. G.: Popietei baigiantis – paslaptyje net nuo lenkų kolegų laikyta, savarankiškai studentų parengta „Pas de deux“ mecosopranui ir violončelei premjera Lenkijoje.

R. G.: Kitą vakarą įvyko šaunus Rūtos ir Zbignevo Ibelhauptų dueto koncertas. Tai įkvėpti interpretatoriai, gebantys atskleisti skirtingiausių stilių kompozitorių sumanymus. Ir interpretavimo kultūra, ir koncerto programa itin tiko susitikimų dvasiai: išgirdome naujus konferencijos rengėjų užsakytus Justės Janulytės („Krintančio sniego tyla“) ir Wojciecho Ziemowito („Rozedrgranie“) opusus, nostalgišką Eugeniuszo Knapiko kompoziciją „Tha’ Munnot Waste No Time“, lietuvių modernizmo klasiko Vytauto Bacevičiaus „Septintąjį žodį“ ir jau klasika tampančius dueto pamėgtus Onutės Narbutaitės („Vijoklis“) ir Algirdo Martinaičio („Gyvojo vandens klavyras“) kūrinius.

E. G.: Konferencijos pabaigai Šventųjų Petro ir Povilo bažnyčioje skambėjo Onutės Narbutaitės „Tres Dei Matris Symphoniae“, pasigėrėtinai įžvalgiai ir kruopščiai parengtos akademijos orkestro ir choro, diriguojant rektoriui Stanisławui Krawczyńskiui.

R. G.: Tai buvo jau trečioji mano girdėta šio unikalaus kūrinio interpretacija – neįtikėtinas dalykas vienkartinių atlikimų viešpatavimo laikais! Onutė Narbutaitė prisiliečia prie sakralinių temų itin asmeniškai, išvengdama stereotipų – taip, tarsi skaitytų pirminį tekstą ankstyvosios krikščionybės amžiais. O Krokuvoje kūrinio atlikimas reikšmingas dar ir tuo, kad ardo jau kiek įsisenėjusį egzotinį mūsų kultūros „pagoniškumo“ įvaizdį.

E. G.: Tačiau jau 2-oje konferencijoje tokį kone mitą „klibino“ Vidmanto Bartulio „Requiem“, kiek vėliau – Felikso Bajoro „Mišių giesmės“. Pacituosiu anotacijos (autorius – akademijos studentas Andrzej Mądro) apie „Tris simfonijas“ pabaigą: „Marijos simfonijoms“ būdingi nutylėjimai. Niekas čia neišreiškiama tiesmukai, nėra aiškaus naratyvo, nėra iliustratyvumo, viską sugeria vienur mozaikinė, kitur ūkanota, spalvinga faktūra. Tai irgi mus verčia įsiklausyti, sudomina, intriguoja ir įtraukia, padeda surasti paslėptas mintis bei reikšmes. Pirmajam planui čia svarbiau ne veiksmas, o reikiamos atmosferos sutelktis, religingas nusiteikimas, palankus susikaupti, medituoti, melstis. Muzika pirmiausia siekia mus deramai nuteikti, kad po to sujaudintų, įdvasintų, pakeistų. Onutės Narbutaitės „Tres Deis Matris Symphoniae“ – muzikinio grožio prisodrintas nūdienio žmogaus susimąstymas apie amžinas tikėjimo paslaptis.“