Gražinutė

G. Maciulio nuotr.

Dešimtmečiams šuoliuojant, nedaug yra žmonių, kuriuos norisi vadinti mažybiniais vardais. Didelytė buvo „Gražinutė“, nors po metų jai būtų suėję septyniasdešimt.

Dailininkė stebino gražia mergyste, ne šio pasaulio vaikišku naivumu, susiraizgiusiu su didžiule išmintimi. Širdies išmintimi. Ji buvo baugšti kaip stirna ar kaip geltongalvė kielė, jautri it viksvų šilkinis šnaresys. Jai rūpėjo kiti dalykai nei daugeliui iš mūsų: nepripažino ir nepažino, taip ir nesuprato, kas yra prestižas, reprezentacija, svarbios parodos, reikšmingi darbai. Menininkei nebuvo svarbių ir nesvarbių užsakymų – ji pripažino tik širdžiai mielus arba ne. Jos turto ir grožio supratimas buvo irgi kitoks.

Gražinutė tarpo menu ir mene, bet be egocentriško pasipūtimo. Ji priėmė tai kaip likimo dovaną, šventą pareigą. Kiek dešimtmečių ji glumindavo menininkus ir šiaip draugus, pažįstamus – tiesiog imdama ir be jokio preteksto dovanodama savo darbus. Ypač prieš Kalėdas sovietiniais laikais. Tai buvo ypač įsimintinas ir paslaptingas dvasinės bendrystės, seserystės kasmetinis sutvirtinimo sakramentas. Netgi, sakyčiau, tylios rezistencijos aktas. Jos miniatiūros kaip pūkuoti kupstinių švylių skristukai iš jos numylėto raisto pasisėdavo inteligentų namuose, kultūros įstaigose, muziejuose, bibliotekose ir skleisdavo Kalėdų švytėjimą. Kolegos grafikai ją netgi auklėjo, barė, kad ji kompromituoja menininko darbą, elgiasi it kokia savamokslė, nuvertina grafikos meną...

Pastarąjį dešimtmetį Gražinutė daugiausia mito gamtos grožiu. Jai daug labiau rūpėjo, kas dedasi jos balaitėje, pelkutėje, nei Vilniuje. Didžiumą laiko leisdama savo raiste, daugiau išmanė apie sūdrus, puplaiškius, gegūnes ir skiautalūpius, nei apie sostinės meninio gyvenimo aktualijas. Anksčiau aktyviai dalyvavusi parodų atidarymuose, renginiuose, menininkė prieš dešimtmetį ėmė ir nutolo nuo meninės bendruomenės. Priežasčių, ją įskaudinusių, tikrai būta – ir ne šiaip išgalvotų, bet tikrų. Kai kurie atgarsiai net buvo pasiekę periodinę spaudą. Šiais laikais daugelis primiršo, kad žodis ir poelgis skaudina, žeidžia. Gražinutės ligota širdis instinktyviai tokių progų vengė, todėl jai labiau rūpėjo, kaip lyguoja lygutė, kaip jaučiasi balažuvės, kaip vyksta kurtinių tuoktuvės.

Gražinutei rūpėjo ne Milano ar Tokijo galerijos, kur jos miniatiūros ir ekslibrisai vis džiugindavo grafikos meno mylėtojus ir naujų jos kūrybos gerbėjų vis rasdavosi. Smulkiai, su vos įžiūrima adatėle ji raižė cinko plokšteles, apsiribodama nediduko formato darbais ir daug piešė, netgi tapė. Didelytę domino jos galerija: vaizdingame Dzūkijos Rudnelės kaimelyje, netoli Marcinkonių atidaryta Andeinė. Pavadinta paslaptingai skambiu vardu, kaip ji mėgo.

Savo miniatiūrose burbuliukus – tarsi kylančius iš durpių klodo pelkėje į paviršių – Gražina Didelytė piešė dar neturėdama savo pelkutės. Lygiažvynės ar geltonskruostės žaltės tvyksintį žvilgsnį irgi seniai perteikė ekslibrisuose, miniatiūrose. Gamtos ir meno paslaptis vertindama labiau nei gyvenimo, ji kūrinius krikštijo – burtais: „Žalčio“, „Pavasario“, „Sakų“ ir „Lino“ (visi – 1999), paslaptimis, dainomis, sakmėmis. Iliustravo literato G. Černeckio knygą „Slaptakeliai. Slaptavietės. Slaptaknygės“.

Pašarvota Gražinutė buvo labai kukliai – kaip ji mėgo ir kaip gyveno – su raisto žolynėliais, kankorėžiais. Išlydėta su Veronikos dzūkiškomis giesmelėmis, ėmė ir atgulė menininkė Rasų kapinėse. Sugalvot nesugalvosi. Po penkiolikos metų švyst ir atsirado šiame tautos panteone kelios vietos dailininkams. Visi, ir Vaclovas Krutinis – Lietuvos dailininkų sąjungos vadas , – didžiai stebėjosi. Jeigu kas ir visą gyvenimą būtų svajojęs – atrodė neįmanoma. O Gražinutei taip buvo skirta.

Ramutė Rachlevičiūtė