Vaivorykštės spalvų vizionieriai

Algimanto Palucko darbas

Menas – gražios ateities pranašas.

K. Šimonis

Paprašytas parašyti apie šią parodą, iš pradžių kiek sutrikau. Pamaniau – ar tik nestos skersai kelio kartų skirtumai? Ar netaps kliūtimi mano nugyventas amželis, sukaupta patirtis ir meno įsivaizdavimas? Juk mano interesų sfera apsiriboja griežtai LDK kultūros palikimo sritimi – ypač militariniu josios aspektu. Pagalvojau, ar nepasirodys man tik tuščiais pramanais, kvailomis baikomis visokie jaunimo „avangardai“? Ale ne! Nenusivyliau nuėjęs į parodą, nieku gyvu! Ir vis dėlto pasiryžau šį tą parašyti.

Neabejoju, kad visų šioje parodoje dalyvaujančių dailininkų ir dailininkių paveikslai yra plačiai pasklidę ant svieto ir mielai vertinami. Šių paveikslų autoriai – Eglė Ridikaitė, Aistė Kirvelytė, Benigna Kasparavičiūtė, Aušra Kiudulaitė, Jolanta Kyzikaitė, Darius Vaičekauskas, Jonas Čepas, Marius Valančius, Gintaras Znamierowski, Algis Paluckas ir Kęstutis Šapoka. Jų meninis svietas erdvus ir šviesus. Čia žmogus gyvena vienu ritmu su virtualia gamta. Poetiškais plastiniais vaizdais dailininkai pratęsia romantikų pradėtą istorinės praeities ir kultūros aukštinimo tradiciją. Pro išorinę, dažnai sumodernintą jųjų kūrinių formą prasiskverbia liaudiškos pasaulėjautos atspindžiai. Dailininkai ilgus metus rinko liaudies kūrybą, tautosaką ir tautodailę, tyrinėjo metraščius, archeologines senienas, apleistus kapus, pajuodusius kaulelius ir gerokai suirusias, dvokiančias kūnų liekanas, ieškodami gyvų istorijos pėdsakų. Iš geriausių šių dailininkų kūrinių sklindanti kosminių erdvių šviesa, vaivorykštės spalvos žadina tauriausius jausmus, grožio ilgesį. Manding, jie vėlei grįžta prie klausimo, kuris yra svarbiausis: kas yra grožis, kurio menas yra plastiškas išreiškėjas?

Daug kam šių dailininkų, kaip menininkų, vardai asocijuojasi su M.K. Čiurlionies kūryba, jie dažnai gretinami. Be abejo, šie dailininkai sėmėsi jėgų iš dvasios milžinų – Čiurlionies ir Vydūno, ale jų paveiksluose regime savitus svietus.

Žinoma, pažymėtina ir tai, kad stiliaus požiūriu galbūt ne visada jų kūryba vientisa, sunku išskirti meninio braižo formavimosi pakopas. Tačiau didžiausis priekaištas būtų dviem kūrėjams, turėjusiems, mano nuomone, chamišką tikslą – primasinti klaipėdiškę publiką šlykščių nuogybių išstatymu! Tai Darius Vaičekauskas, užuot ieškojęs tikro grožio vaiko, jaunikaičio, vyro, mergaitės, moters veiduose, jo ieško vien tik nuogame moters kūne! Kas gi tai yra, jei ne naujoviškas apjakimas, liguistas ekshibicionizmas, neturįs jokio pateisinimo krikščioniškojo meno baruose! Kita kūrėja – Benigna Kasparavičiūtė – pasielgė dar baisiau: dangstydamasi renesanso dailininkų pavyzdžiu, ne tik kad begėdiškai išrengė kūnus, bet išrengė juos net iki griaučių kaip koksai Albrechtas Düreris ar Šarūnas Sauka!

Žinoma, renesanso dailininkai buvo krikščionys, todėl jų žavėjimasis nuogybėmis yra dar sunkiau pateisinamas! Juk jų pareiga buvo kurti naujas dvasios grožis, o ne aklai sekti senomis nuogo kūno formomis. Taigi jų (ir minėtų dviejų jaunų dailininkų) pasidavimas nuogo kūno kultui buvo nedovanotinas pagonystėn grįžimas, tikras dekadansas, nieku nepateisinamas puolimas ir meno pažeminimas. Taigi tokia meno profanacija minėti dailininkai parodo ne meno kūrybą, tik savo storžievystę, moralio jausmo atrofiją ir tik išsigimėlių teturimą šlykštų ekshibicionizmą. Tikėkimės, kad jaunieji dailininkai pasitaisys ir pasuks tikro grožio keliu!

Tačiau tai nieku gyvu nenuneigia visų likusių parodoje rodomų paveikslų vertės ir meninių dorybių! Todėl jas apibendrinant, galima išskirti savotiškas dvi stovyklas. Pirmoji išsiskiria fantastika, savotišku primityvios ir modernios formos derinimu, literatūrine vaizdo interpretacija. Antroji stovykla atstovauja labiau technizacijos principus, kurie diktuoja konstruktyvią, griežtai geometrizuotą išraišką, sąlygojančią apskaičiuotus estetinius efektus, išgaunamus jungiant skirtingos prigimties formas ir medžiagas. Tikslinga, funkcionali lakoniška forma traktuojama kaip meniškumo esmė.

Tačiau ir šias dvi stovyklas jungia bendras, šių laikų lietuvių dailę sutelkiantis autentiškas, nacionalinis vizionieriškasis kūrinių pobūdis. Pastarasis, žinoma, neatsirado pūstynėje – jį lėmė parodos autorių prigimtis: turtinga vaizduotė, kurianti vaizdų, garsų, formų, konceptų kupinus reginius. Tų reginių šaltinis buvo vaikystėje girdėtos tarybinės liaudies dainos, pasakos, filmai, gamtos sukelti įspūdžiai. Vizionistinis svieto matymas tapo dominuojančia daugelio šios parodos autorių ypatybe. Todėl paveiksluose nėra natūros analizės. Atskira detalė neturi individualumo, aiškiai apibrėžtos prasmės. Ypač svarbi tampa visuma, atskirų elementų tarpusavio sąryšis, siužetas, reiškiantis apibrėžtą vyksmą.

Klausiami apie dar kokias nors įtakas, ne vienas parodoje dalyvaujantis dailininkas ar dailininkė neformalaus pokalbio parodos atidarymo metu daug kartų užsiminė apie paslaptingus gamtos garsus, vamzdelio skardenimą iš meldų, kimų dark ambient gelmės šauksmą iš bedugnių akivarų. Įdomu, kad paslaptingas vaikystės vaizduotės būtybes, „gyvenusias“ prieškambaryje ar sieninėje spintoje – laumes, dūduojančias pasileidėles, – dailininkai prisiminė vartydami A. Beklino kūrinių albumą.

Reikia pasakyti, kad, be A. Beklino, daugelį patraukė A. Kuindžio, M. Vrubelio, Šiškino ir ypač N. Rericho kūryba, jos fantastika, senovės aromatas, neliestos gamtos vaizdai. Dailininkus ir dailininkes paveikė Rericho idėja, kad pasaulio grožis išgelbės žmoniją. „Ir mes panorome savo krašto praeitį panašiai apdainuoti vaizdais, pamėgome legendas, kriminalines suvestines, paskalas, padavimus. Tai mūsų tema!“ – nedrąsiai atviravo grupelė autorių su raudonojo vyno taurėmis rankose.

Dėl nedidelių kainų šių dailininkų ir dailininkių paveikslai noriai perkami, patys dailininkai ir dailininkės nemažai jų išdalijo įvairiems žmonėms, pareiškusiems susižavėjimą ar norą juos turėti. Nemaža jų turi užsienio lietuviai.

Matyt, šių jaunų kūrėjų paveikslų prasmės turime ieškoti savyje, nes šie dailininkai ir šios dailininkės – ne išorinio, bet vidinio pasaulio vaizduotojai.

Vytautas Bukauskas-Matukas

_________________________

Šiame tekste remiamasi Danutės Jedzinskienės knyga „Kazys Šimonis“ (Vilnius: „Vaga“, 1986), taip pat Adomo Jakšto knyga „Meno kūrybos problemos“ (Kaunas: „Šviesa“, 1931)

Kalba netaisyta.