Nepaaiškinama trauka

Linas Liandzbergis. „Konfeti. Stigmos“. 2003 m.

„Nepaaiškinama trauka“ – taip pavadinta 11-oji personalinė Lino Liandzbergio paroda Vilniaus rotušėje. L. Liandzbergis – netipiškas menininkas lietuvių dailės kontekste. Tapytojas, daugiau nei dešimtmetį dirbęs performanso ir videomeno srityje, vėl intensyviai tapo. Šis fenomenas nuolat traukia dėmesį: kaip veiksmo meno formos gali veikti tradicines dailės sritis, kiek kinta modernaus ir postmodernaus meno definicijos.

Kūrybinė L. Liandzbergio biografija yra daugialypė ir ganėtinai šakota. Daugiau nei prieš penkiolika metų baigęs tapybą VDA, patyręs Arvydo Šaltenio, Algimanto Kuro ir Jono Švažo įtakas, išsilaisvina fluxus idėjų dvasia kurdamas įvairias akcijas ir objektus kartu su Herkumi Kunčiumi ir bendradarbiaudamas su jaunųjų menininkų grupe „Žalias lapas“, kur sutinka Džiugą Katiną. Dž. Katino ir L. Liandzbergio kūrybinis duetas patenka į Lietuvos dailės istoriją kaip nuosekliai performansą plėtojančių menininkų konglomeratas. Jie važinėja po pasaulį, aktyviai dalyvaudami prestižiniuose performansų festivaliuose, ir patys ima organizuoti šio pobūdžio renginius Lietuvoje. Šiandien L. Liandzbergis yra žinomas ir kaip parodų kuratorius, ir kaip autoritetingas, VPU studentų labai mėgstamas dailės pedagogas.

L. Liandzbergio tapyba yra racionali, logiška, konstruktyvi, tarsi apibrėžta iš anksto numatyto veiksmų plano. Siužetai įvairūs, inspiruoti peizažo, muzikos temų interpretacijų ir popkultūros motyvų. Dominuoja ryškus, skambus, neretai dekoratyvus koloritas, jį organiškai papildo išraiškingos formos ir įvairių spalvų klijuojami daiktai – maži vaikiški žaisliukai, „Lego“ konstrukcinės detalės ar dirbtinės gėlės. Jausminis tapybos pradas tarsi koduojamas kompiuterinės stilistikos vaizdų intarpais. L. Liandzbergio paveikslai tampa ne emocijų, o intelekto užtaisu, pro kurį subtiliai skverbiasi sveikas ironiškas požiūris į pasaulį. Manau, kad skirtingos vidinio išsilaisvinimo formos teigiamai paveikė L. Liandzbergio tapybą, o šioji kryptingai praplėtė lietuviškojo ekspresyvaus kolorizmo ribas nuo popmeno apraiškų konceptualios tapybos link. Paveikslų vidinis dramatizmas dažniausiai koncentruojamas į spalvines dėmes ir nėra atviras pasitaškymas emocijomis. Todėl kalbame ne apie impresijas ar egzistencines kančias, o apie būsenas ir racionalų jų fiksavimą.

„Susipažinkime: Vilniaus meno galerijos“ – antroji Rotušėje veikianti paroda. Iš pirmo žvilgsnio sunkiai šifruojamas pavadinimas – tai tik šių metų pavasarį įsikūrusi Vilniaus nepriklausomų meno galerijų asociacija. Dabar ši nauja organizacija jungia septynias privačias meno galerijas: sostinėje įsikūrusias Stasio Juškaus galeriją, Savicko paveikslų galeriją, galeriją „TaDas“, Vašingtono aikštės galeriją, galeriją „Menų kiemas“, taip pat viešąją įstaigą „Bikuškio dvaras“ ir Vidmanto Martikonio akmens skulptūrų parką „Vilnoja“.

Paroda Vilniaus rotušėje – ketvirtas bendras asociacijos renginys. Tai galimybė susipažinti su menininkų, kuriuos reprezentuoja galerijos, kūryba. Stasio Juškaus galerija pristato lietuvių tapybos klasiką. Tai XX a. 8-ajame dešimtmetyje sukurti Valentino Antanavičiaus, Igorio Piekuro, Silvestro Džiaukšto ir Jono Švažo paveikslai. Juose ryškūs ekspresyviosios koloristinės tapybos atspindžiai. Savicko paveikslų galerija rodo naujas maestro Augustino Savicko ir tapytojo Raimondo Savicko darbus. Dviejų skirtingų autorių kūryboje, kurioje vyrauja intuityvioji emocinė tapyba, atrandame vis naujų kolorito ir temų variacijų. Galerijos „TaDas“ įkūrėjas Tadas Gutauskas eksponuoja personalines, kupinas paslaptingų ženklų, dekoratyvių derinių tapytas kompozicijas. Vašingtono aikštės galerija pristato unikalius Vaidoto Žuko keraminius reljefus, kuriuose ryšku kontempliacija, tapybinis pradas, eksponuoja šio autoriaus koliažus, papuošalų kolekcijų fotografijas. Galerija „Menų kiemas“ rodo jautrių spalvinių niuansų prisodrintas Simono Skrabulio abstrakcijas ir originalaus piešinio, jautrios faktūros abstrakčius Genovaitės Skrabulienės paveikslus. „Bikuškio dvaras“ eksponuoja ekspresyvius, skirtingo kolorito Antano Obcarsko, Ausmos Bankauskaitės, Ramūno Čeponio, Algio Griškevičiaus paveikslus iš Dalios Gruodienės rinkinio. V. Martikonio akmens skulptūrų parkas „Vilnoja“ pristato fotografijas, kuriose matome monumentalius kūrinius, sukurtus akmens simpoziumų Sudervėje metu. Parodoje dominuoja jausminė kūrybos samprata, ryškus dėmesys ekspresyviai spalvai, faktūrai.