Ilgai brandinta Brahmso interpretacija

Mūza Rubackytė, Stefanas Lano ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras M. Raškovskio nuotr.

Šeštadienį, lapkričio 25-ąją, Filharmonijos salėje pianistė Mūza Rubackytė ir Nacionalinis simfoninis orkestras atliko Johanneso Brahmso Antrąjį koncertą B-dur. Prie dirigento pulto išvydome gerai mums pažįstamą Stefaną Lano, jis su pianiste Vilniuje yra atlikęs F. Liszto, F. Chopino ir D. Šostakovičiaus fortepijoninius koncertus, be to, Nacionaliniame operos ir baleto teatre pastatė ir kelissyk dirigavo G. Puccini operą „Turandot“.

Koncertas sutraukė labai daug publikos; tiesą sakant, retas lietuvių atlikėjas filharmonijoje sukelia tokius anšlagus. M. Rubackytė traukia tarsi magnetas. Jaučiame, kad po išoriniu pianistės gležnumu kunkuliuoja kūrybinė energija, dvasinė jėga ir ryžtas, kiekvieną naują sumanymą atvedantys iki reikiamo išbaigtumo. Įkopusi į vieną savojo meno viršukalnę, pianistė priekyje jau regi kitą.

Nuo jos paskutinio solinio koncerto aną sezoną Vilniuje pianistė dar neatostogavo, nes šie metai jai buvo ypač intensyvūs. Koncertuota kone visuose žemynuose: po du kartus – Pietų ir Šiaurės Amerikoje, Korėjoje, Japonijoje, žinoma, Europoje. Ypač daug ji koncertavo Belgijoje ir Olandijoje, kur su įvairiais orkestrais grojo F. Liszto Antrąjį koncertą, o paskui gastroliavo dar kartą su Vilniaus kvartetu atlikdama kamerinę muziką.

Kitas naujas milžiniškas pianistės projektas – D. Šostakovičiaus 24 preliudų ir fugų albumo įrašymas (albumas netrukus bus išleistas). Apie rengiamą veikalą M. Rubackytė sako, kad tai muzika, kurios iškart neperskaitysi, privalai ją visapusiškai išnagrinėti, ypač fugas. Taigi darbas buvo išties intelektualus, prilygo moksliniam tyrinėjimui.

Dirigentas S. Lano nuo 2005 m. yra Argentinos „Teatro Colon“ muzikos direktorius. Jo kūrybinis bendradarbiavimas su M. Rubackyte, besitęsiantis ne vienerius metus, ateityje bus vainikuotas dabar maestro kuriamu koncertu fortepijonui. Veikalą inspiravo Vilniuje ant buvusio KGB pastato sienų pamatyti nukankintų patriotų vardai ir aukų muziejus rūsiuose.

Dirigentas labai vertina bendradarbiavimą su mūsų Nacionaliniu simfoniniu orkestru, sako, kad tai vienas geriausių orkestrų, su kuriais jam teko dirbti.

Koncerto programai, greta minėto Brahmso koncerto, S. Lano pasirinko ankstyvojo Richardo Strausso simfoninę poemą „Didvyrio gyvenimas“, kuri pagal chronometražą deramai užpildo vieną koncerto dalį. Ji buvo atlikta pirmoji.

Poemoje R. Straussas pasakoja istoriją, kurią jo kritikai sarkastiškai priskirdavo jam pačiam, įvardydami jį kaip kūrinio herojų. Šiuolaikiniams klausytojams galbūt svarbiausia ne tiek sekti kontrastingų epizodų kaitą, kiek tiesiog grožėtis orkestro grupių ir soluojančių instrumentų skambėjimu, galingais didžiulio orkestro tutti, dinaminėmis jo bangomis. Panirus į tokią kontempliaciją ir ištęsti veikalo epizodai skamba labai maloniai.

S. Lano tvirta ir jautria ranka puikiai valdė muzikos tėkmę, suteikdamas jai raiškiai artikuliuotus pavidalus, o orkestro artistai grojo visu pajėgumu. Intonaciškai kaprizingą itin nesmuikiškos faktūros didelį smuiko solo pagirtinai atliko orkestro koncertmeisteris Algimantas Peseckas.

Turtinga ir įvairi J. Brahmso Antrojo koncerto muzika leidžia visapusiškai atsiskleisti pianisto asmenybei: nuo intelekto iki didžiulės emocijų skalės, kurioje telpa vidinė įtampa, dramatizmas, nuoširdi lyrika (III d. dainingąjį violončelės solo jautriai atliko Edmundas Kulikauskas), ramybė ir žaismingas lengvumas bei paprastumas. Visa tai pajutome klausydamiesi įspūdingos M. Rubackytės interpretacijos.

Fortepijonas itin harmoningai įsiliejo į simfoninį kūrinio audinį, išryškėdamas ten, kur kompozitorius jam suteikė šią pirmenybę. Pianistės meistriškumas ir pačios muzikos sklaida susiliejo į neišardomą vienovę, kokią jaučiame tik pačių didžiausių atlikėjų mene. Apmąstyta, išjausta ir subrandinta interpretacija, prie kurios pianistė artėjo ne vienerius metus.

Beje, pati M. Rubackytė koncerto muziką prilygino gyvenimui: kiekviena jo dalis yra tarsi tam tikras gyvenimo laikotarpis. „Pirmosios dvi – dramatizmas, kova, skirtingų jėgų priešprieša, įtampa, nepasitenkinimas... Po to kūrinio partitūroje nebėra mušamųjų. Trečia ir ketvirta dalys – šviesa, katarsis, laimė, branda, dvasinė ramybė, džiaugsmas. Finalas – vietoj ko nors blizgančio ar folkloriško, ar cirkinio… yra laimingas ir paprastas. Taigi man šis koncertas yra gyvenimas“.

Po to šviesaus ir laimingo finalo, kuriame pianistės džiugi energija, atrodė, perkėlė ją į kitą erdvę, kilo ovacijų audra.

Bisai buvo netikėti ir žavūs: keturiomis rankomis su dirigentu stilingai paskambinti du ugningi J. Brahmso „Vengrų šokiai“ ir M. Rubackytės solo – „Chiarina“ iš R. Schumanno „Karnavalo“.