Genijaus senatvė

Pablo Picasso. „Moteris su paukščiu ir grojančiuoju fleita“. 1967 m. ©Succession Pablo Picasso/VBK, Wien, 2006

Vienos Albertinos muziejuje nuo rugsėjo 22 d. iki 2007 m. sausio 7 d. veikianti Pablo Picasso (1881–1973) kūrinių paroda – tai pirmoji pasaulyje ekspozicija, skirta prieštaringai vertinamam vėlyvajam menininko kūrybos laikotarpiui nuo 1961-ųjų iki mirties. „Propter Homines Halle“ ir virš jos naujai įrengtose patalpose „Jeanne & Donald Kahn Galleries“ eksponuojama apie 200 tapybos, grafikos, skulptūros darbų ir piešinių, pasiskolintų iš Niujorko MoMA ir Metropolitano, Picasso muziejaus Paryžiuje, Ludwigo muziejaus Kelne, gausių privačių rinkinių, tik nėra nė vieno iš pačios Albertinos.

Pasak parodos kuratoriaus Wernerio Spieso, jam labiausiai rūpėjo vėlyvosios Picasso tapybos ir grafikos stilių skirtumas, specifinė ikonografija bei dailėtyrinis šio laikotarpio kontekstualizavimas. Vokiečių dailėtyrininkas, kuratorius ir rašytojas Spiesas (g. 1937), 1997–2000 m. vadovavęs Nacionaliniam modernaus meno muziejui Pompidou centre Paryžiuje, 2002 m. ten kuravęs parodą „La Révolution surréaliste“, šiandien laikomas žymiausiu Picasso kūrybos tyrinėtoju. Susipažinęs su Picasso 1966-aisiais, Spiesas vėliau surengė apie dešimt jo parodų, taip pat paties menininko ir jo kūriniais prekiavusio Daniel-Henry Kahnweilerio paprašytas sudarė Picasso kūrybos katalogą, kartu su autorine keramika apimantį 35 000 darbų.

Vėlyvojo laikotarpio Picasso kūrybai būdingas jaunatviškas veržlumas, energija, nenormalus erotinių motyvų pomėgis ir senatvės melancholija (t.y. „marazmas“). Interviu laikraščiui „Die Presse“ Spiesas ne sykį pabrėžia, kad Picasso buvęs absoliučiai laisvas žmogus, laisvas vyras, ir tapė moteris, kuriomis gyvenime „disponavo“. Paprastai maestro „disponuodavo“ vienu metu keliomis, bet vėlyvąjį laikotarpį su išlygomis galima būtų pavadinti monogaminiu. 1961-aisiais Picasso vedė 45 metais už save jaunesnę Jacqueline Roque, su ja gyveno nuo 1952-ųjų, ir persikėlė į vilą „Notre-Dame-de-Vie“ Mougins vietovėje prie Kanų. Tų metų spalio 25 d. meno pasaulis atšventė kūrėjo aštuoniasdešimtmetį.

Pablo Picasso. „Moters galva (Jacqueline su geltonu kaspinu)“. 1962 m. ©Succession Pablo Picasso/VBK, Wien, 2006

Parodoje eksponuojama Picasso tapyba – laukinė, begėdiška, kartais net pernelyg atsaini ir supaprastinta. Staiga užklupusi senatvė, dar apsunkinta sunkios ligos ir operacijos, amžinai jaunam menininkui buvo nelaukta ir netikėta, ir jis kovojo su ja stengdamasis vis sparčiau susidoroti su didžiulio formato drobėmis. Kontrastas ekspresyviai tapybai – kruopšti grafika, kurios siužetai tokie artimi pornografijai, kad kadaise galerininkai turėdavę slėpti lakštus saugyklose, bijodami dorovės policijos. Ūmios tapybos ir precizinės grafikos kaita – tai savotiška laiko ekonomijos koncepcija, galimybė tariamai laimėti jo daugiau.

Laikas, atmintis, literatūros bei dailės istorija lyg ir atsvertų nenuslūgstančias kūrėjo aistras, tačiau įsižiūrėjus tampa aišku, kad bet kokia vaizdo medija ir erotika yra tarsi dvi to paties medalio pusės. Vėlyvojoje Picasso kūryboje gausu klasikinės dailės kūrinių interpretacijų. Visą salę užima Edouardo Manet paveikslo „Pusryčiai ant žolės“ (1863) variacijos, 1959–1962 m. dailininkas jų nutapė 27, be to, dar sukūrė 150 piešinių, grafikos bei skulptūros darbų. Manet sukomponuotas taikus „moters ir vyro dialogas“ Picasso, matyt, pasirodė artimesnis už romėnų padavimą apie sabinių pagrobimą – pagal Nicolas Poussino ir Jacques-Louis Davido pirmavaizdžius jis sukūrė tik keturis šio siužeto paveikslus ir 60 piešinių.

Pagyvenusį Picasso labiausiai traukė dailininko ir pozuotojos tema, ji jam simbolizavo santykį tarp lyčių, pirminę geismo būseną, erotikos ir kūrybingumo sąveiką, egzistencinį meno ir gyvenimo konfliktą. Temos interpretacijos pačios įvairiausios – nuo empatiško švelnumo iki brutalios prievartos, nuo begalinio dailininko išdidumo iki nepasitikėjimo ir abejonių. Nepaisant to, visi paveikslai panašūs, nes vaizduoja nuogą moterį ir apsirėdžiusį vyrą. Įdomesnės iliustracijos Balzaco novelei „Nežinomas šedevras“ apie pamišusį XVII a. tapytoją, nelaimingą Pigmaliono sekėją, raižinys „Rafaelis ir gražioji kepėja Fornarina“ pagal Ingresą arba kitas ciklo „Suite 156“ (1970–1973) darbas, kuriame vaizduojama pataluose susiraičiusi odaliska ir ją lyg iš ekrano stebinti milžiniška dailininko galva. Eksponuojamos atspaustos aštuonios to paties raižinio pakopos, ir žiūrovai gali pamatyti, kaip karikatūriška pozuotojos fizionomija įgyja klasikinį Jacqueline profilį, jau pažįstamą iš aptapytų kartono skulptūrų. 1964 m. mylintis vyras nutapo žmoną kaip „Moterį, žaidžiančią su kate“. Žiūrovams paaiškinta, kad katė čia yra erotinis simbolis, tarsi visa ekspozicija ir taip nemirguliuotų neslepiamomis, išdidintomis ir rausvai paryškintomis „katytėmis“.

Pablo Picasso. „Dailininkas ir jo pozuotoja“. 1963 m. ©Succession Pablo Picasso/VBK, Wien, 2006

Visi vėlyvųjų Picasso kūrinių motyvai tėra dailininko ir pozuotojos temos atmaina. Mėsingos nuogalės, tarsi jėga įpraustos į per ankštą paveikslo formatą, į porą gauna grojantįjį fleita (Apolonui pralaimėjusį ir odos netekusį satyrą Marsiją?), rūkantįjį ilgą pypkę ar bent jau, sekant Lukaso Cranacho pavyzdžiu, mažą įžūlų Amūrą. Apie 1968-uosius scenoje pasirodo nauji herojai – toreadorai, matadorai, muškietininkai, bet vienatve jie džiaugiasi neilgai, nuogalė netrunka sugrįžti. Bebaimiai kovotojai, kilnūs kardais ir špagomis ginkluoti vyrai Picasso buvo ne šiaip vyriškumo simboliai, o jo paties antrininkai. Panašūs menininko antrininkai raižiniuose stebi gausias nuogų kūnų sankaupas, inspiruotas Degas viešnamio scenų ir Ingreso „Turkiškos pirties“ („Suite 156“), kad vujaristas žiūrovas nesijaustų situacijos šeimininkas kaip anksčiau („Suite 347“, 1968).

Sulaukęs maždaug devyniasdešimties, Picasso atkreipia dėmesį, kad be jo paties ir jo moterų (pasak Lacano, vyro simptomų), egzistuoja kiti žmonės. Grafikos lakštų serijoje menininkas įamžina ilgametį jo estampų spaudėją Piero Crommelyncką ir jo šeimą. 1971 m. Picasso jau daugiausia tapo tik vyrą, menininką, save – vienišą, pakaušį į paveikslo kraštą įrėmusią figūrą, vienatvės simbolį. 1972-ųjų vasarą jis kuria į kaukolę panašius savo atvaizdus. Skuba ir neišbaigtumas juose dar labiau pastebimi.

Pablo Picasso. „Matadoras ir moters aktas“. 1970 m. ©Succession Pablo Picasso/VBK, Wien, 2006

Po Picasso mirties ne vienas lengviau atsikvėpė. Perdėtas „modernizmo tėvo“ produktyvumas nuo tapybos atgrasė ne tik Marcelį Duchampą, kuriam naujoji dailėtyra suteikė iš Picasso atimtą „šimtmečio menininko“ titulą, bet ir kelias jaunesnes prancūzų menininkų kartas. Politiškai ir visuomeniškai angažuoti antimeniniai 7-ojo dešimtmečio judėjimai – konceptualizmas, naujasis realizmas, situacionizmas, akcionizmas, feminizmas – buvo nukreipti prieš „tradicinę“, „atgyvenusią“ dailę, kurios paradigma ir buvo Picasso kūryba. Revoliucingai nusiteikę kūrėjai ir kritikai negailėjo genijui stiprių epitetų. Nepaisant to, 1966 m. Paryžiuje surengta jubiliejinė retrospektyva „Hommage a Pablo Picasso“ sutraukė beveik milijoną žiūrovų.

Parodos Albertinoje rengėjų tikslas – iš naujo įvertinti vėlyvąją Picasso kūrybą. Šio laikotarpio darbų paklausa dailės rinkoje pastaruoju metu auga, bet kainomis jie toli gražu neprilygsta ankstyviesiems kūriniams. 1905 m. nutapytas „Berniukas su pypke“ iš vadinamojo „rausvojo“ laikotarpio 2004 m. Sotheby aukcione anoniminiam pirkėjui parduotas už 104,17 mln. dolerių. Visi šios parodos kūriniai, kaip teigia „Die Presse“, apdrausti tik 500 mln. eurų suma. Tokios kaip ši parodos skirtos ne vien dailėtyrininkų ir meno mėgėjų pasigerėjimui, paprastai jos turi poveikį rinkai. Kitas rengėjų tikslas – prikelti pastaruoju metu populiarumu nepasižymėjusius 9-ojo dešimtmečio vokiečių „naujuosius laukinius“, kuriuos esą įkvėpė vėlyvasis Picasso ir kurių didžiaformačių drobių prigrūsti Vokietijos muziejai. Nuo sausio 18 d. Albertina rodys Georgą Baselitzą.