Muzika

Edmundas Baltrimas (1930 01 03 – 2006 11 15)

in memoriam

Nesulaukęs 77-erių išėjo dar vienas mūsų kartos bendramokslis, drauge kandęs rupią muzikos mokinio duoną prieš pusšimtį su viršum metų Kauno konservatorijoje. Neišsenkamo vidinio užtaiso, dygaus sąmojo, aštraus proto, jis nepalikdavo nė vieno nepasidalijęs savo gyvybingumo užkratu. Spalvinga, išskirtinė asmenybė jis buvo dar tada.

Aistringai troško tapti pianistu. Ir tik pirmaeiliu. Neabejojo toks būsiantis. Deja, kažkuo ypatingu šioje srityje neišryškėjo, bet į muziką buvo įklimpęs visa savo entuziastinga siela. Baigęs konservatoriją (prof. A. Dvarionienės klasę) netgi koncertavo, tik ne solo, o sukūręs darnų duetą su Nora Palėjyte – subtilia dainininke, puikia interpretatore, įsimintinai dainavusia G. Mahlerį, J.S. Bachą, W.A. Mozartą, G.F. Händelį, sugebėjusia į aukštesnę pakopą kilstelėti ir savąjį partnerį. Mirus jai po truputį nutilo ir Edmundo fortepijonas. Bet muzikai, ypač vokalinei, jis liko ištikimas, kaupė plačiai garsėjančią savo fonoteką, garbino M. Callas, paskui M. Caballé, giedojo himnus P. Domingo, nevengdamas tuo pačiu metu nušuoliuoti ir į kitus „svetimus kiemus“, visur semdamasis muzikos vertybių. Ginčytis su juo būdavo beprasmiška: būdamas kraštutinis maksimalistas, į kompromisus nesileido.

Koncertai jam regėjosi viena gyvenimo būtinybių: čia jis įdėmiai kaupė teorinę muzikos patirtį tapdamas įžvalgiu, negailestingu, bet teisingu vertintoju, nepaperkamu ir melui priešišku.

Kurį laiką darbavosi savaitraščio „Literatūra ir menas“ redakcijoje, ir tai buvo smagus skaitytojams laikotarpis. Žavėjo patrauklios recenzijos, taiklūs žodžiai, neabejotinas muzikologo ir kritiko talentas. Ypač įsimintinos sodrios jo laidos televizijoje, visada skatinančios pamąstyti, pasiginčyti pačiam su savimi laidai jau pasibaigus.

Edmundas buvo reikšmingas kamertonas mūsų muzikos gyvenime, nedaug kas galėjo tuo metu prilygti jo individualybei.

Taip ir susiklostė tikrasis pašaukimas, toli peržengęs pianisto profesijos ribas. Buvo lyg gyvsidabris: nemokėjo tausoti emocijų ir nenorėjo mokėti, švaistė jas nesusimąstydamas. Erudicijos nešykštėjo, veiklos apimtis buvo plati. Daug kas prisimena jį ir kaip pedagogą – dirbo Vilniaus J. Tallat Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje, Vilniaus pedagoginiame institute, IV vaikų muzikos mokykloje, Lietuvos konservatorijoje, M.K. Čiurlionio menų mokykloje – bei lektorių. Be to, ilgą laiką vadovavo Meno darbuotojų rūmuose veikusiai diskofilų sekcijai...

Nejuntamai sėlino liga, pavargo širdis. Menant jo visada audringą kalbėseną sunku buvo įsivaizduoti, kad jis įtarė besiartinant baigtį. O mums – kad netrukus teks minėti Jį būtuoju laiku. Bet lapkričio 18-ąją Antakalnio kapinių takas nuvedė į menininkų panteoną. Ten ir atgulė.

Margarita Dvarionaitė