Kultūra iš ekonominės perspektyvos

Kalbant apie Europos kultūros sostines, galvojama apie naudą ir pinigus, o ypač – apie atrištą ES pinigų maišą, nors tas maišas iš tikrųjų yra labai nedidelis. Pati tapimo kultūros sostine intencija kartais atrodo labiau ekonominė nei kultūrinė, nors atvirai miestai deklaruoja kultūrinius siekius. Juk ką reiškia paskelbti, kad sieki „pagerinti miesto įvaizdį Europoje“? Ogi kad tikiesi sulaukti daugiau turistų ir pinigų skirstytojų dėmesio. Taigi pažvelkime, kaip „Palmer/Rae Associates“ įvertino Europos kultūros sostinių išlaidas ir naudą.

Einamosios išlaidos

Tai programai, jos reklamai ir darbuotojų algoms sunaudotos lėšos. Skaičius lyginti sunku, nes tyrėjai neatsižvelgė į infliaciją, kuri neišvengiamai vyko per dešimt čia tiriamų metų, be to, miestuose lėšos skirstytos labiau ar mažiau centralizuotai. Taigi gana sudėtinga tiksliai atsakyti į paprastą klausimą, kiek išleido konkreti sostinė.

Dvidešimties tirtų miestų einamosios išlaidos pasiskirsto taip: mažiau nei 15 milijonų eurų išleido 4 miestai, nuo 15 iki 29 mln. – 3 miestai, nuo 30 iki 44 mln. – 6 miestai, nuo 45 iki 59 mln. – 5 miestai, daugiau nei 60 mln. – 2 miestai. Visos 20 kultūros sostinių kartu išleido 737 milijonų eurų, o vidutiniškai kiekvienas miestas – 36,9 mln. eurų. Mažiausiai – 7,9 mln. eurų – išleido Reikjavikas, o daugiausiai – 73,7 mln. – Lilis. Toks skirtumas – daugiau nei devyni kartai – tyrėjų nestebina. Atrodytų, tai gali priklausyti nuo tokių veiksnių kaip gyventojų skaičius, bendras atitinkamos savivaldybės biudžetas, šalies BNP ir t.t., tačiau šiuo požiūriu nepastebėta aiškių tendencijų. Kiekvienos kultūros sostinės biudžetas priklausė nuo daugelio kintamųjų, pavyzdžiui, tikslų, atsakingos organizacijos funkcijų, projektų tipų ir dydžių, pajamų, gaunamų iš įvairių šaltinių, ir kiekvieno miesto politinės aplinkos. Mums dar gali būti įdomu tai, kad vienintelės iš šių dvidešimties Rytų Europos kultūros sostinės – Krokuva ir Praha – buvo tarp mažiausiai išlaidavusiųjų (atitinkamai 12 ir 10 mln. eurų) ir šiuo požiūriu jos atsiduria viename lygyje su Bergenu ir Reikjaviku. Visos kitos sostinės išleido bent dešimčia milijonų daugiau.

Kaip minėta, einamąsias išlaidas sudarė trys pagrindiniai komponentai. Išlaidos programai sudarė 62,6 proc. visų einamųjų išlaidų (mažiausią dalį, 44,1 proc., jos sudarė Bergene, o didžiausią, 79,5 proc., Lilyje). Reklamai vidutiniškai išleista 14,3 proc. (7,2 proc. Bergene ir 23,9 proc. Grace), o algoms, įrangai, ryšiams ir t.t. – 15,1 proc. (5,4 proc. Helsinkyje ir 48,8 proc. Bergene). Įdomu, kad visur, regis, mažiausiai išleidęs Bergenas „pasišvaistė“ biurokratiniams reikalams, o nedidelis Gracas tapo daugiausiai išleidusiuoju reklamai – ir turbūt iš to turėjusiu naudos.

Svarbu, žinoma, ne tik išlaidos, bet ir sugebėjimas „įtilpti“ į biudžetą bei gauti papildomų pajamų. Jų šiek tiek pavyko gauti trečdaliui kultūros sostinių, trečdalis neturėjo jokių nuostolių, o trečdaliui pritrūko pinigų. Tačiau iš šių skaičių sunku spręsti apie Europos kultūros sostinių finansinę veiklą, nes kiekvienoje jų buvo savų problemų, į kurias tyrėjai neturėjo galimybės atsižvelgti. Daugelyje miestų biudžetas prognozuotas remiantis numanomomis pajamomis ir išlaidomis, bet turėjo būti keičiamas kintant aplinkybėmis. Vienuose miestuose vietos valdžia nepatvirtino finansavimo iki pat kultūros metų pradžios, kituose jis net buvo nubrauktas dėl politinių priežasčių net pačių kultūros metų įkarštyje, tretiems nepavyko gauti pajamų dėl tokių veiksnių kaip lietus per renginius atvirame ore ar valiutų keitimo kursų svyravimai. Žinoma, biudžeto deficitas kultūros sostinėse paprastai sukelia politinius ir organizacinius ginčus. Todėl daugumos miestų atstovai laikosi nuomonės, kad būtina suformuoti stiprią finansų vadybą.

Kapitalinės išlaidos

Kapitalinės išlaidos taip pat yra trijų tipų: kultūros kapitalo modernizavimui (muziejų, galerijų, teatrų, koncertų salių, meno centrų rekonstrukcijai ir statybai), miesto atgaivinimui (aikščių, sodų, gatvių, viešosios erdvės, apšvietimo atnaujinimui) ir infrastruktūrai (investicijoms į metro, traukinių stotis, uostus, kelius). Miestų atstovai teigia, kad tik Europos kultūros sostinės titulas leido jiems įgyvendinti tokius kapitalinius projektus. Vis dėlto ir čia sunku lyginti duomenis, nes kai kurie miestai paprasčiausiai susumavo visus infrastruktūros gerinimo darbus (pavyzdžiui, naujų ligoninių ir mokyklų statybą), tuo tarpu kiti į ataskaitas kukliai įtraukė tik tiesiogiai su kultūros programa susijusius projektus. Tai jau – kapitalinių projektų psichologija: „Jei negalime įgyvendinti šio projekto dabar, tai kada galėsime?“ Todėl teko leisti patiems miestams nuspręsti, kurie projektai buvo paremti dėl to, kad miestas tapo kultūros sostinėmis. Tai ir yra viena iš priežasčių, kodėl šioje srityje biudžetai labai skiriasi: nuo mažiau nei 10 mln. eurų (Bolonija, Avinjonas) iki daugiau nei 200 mln. (Kopenhaga, Tesalonikai, Veimaras, Genuja).

Visos išlaidos

Iš viso dvidešimt Europos kultūros sostinių išleido 2133 milijonus eurų. Tačiau čia neįtrauktos didžiulės išlaidos renginiams, kurie nebuvo tiesiogiai finansuojami per kultūros sostinių organizacijas. Pavyzdžiui, turizmo departamentai daug išleido rinkodarai, kultūrinės organizacijos dažnai bent jau iš dalies finansavo savo projektus, taip pat prisidėjo savivaldybės. Todėl šios išlaidos nebuvo užfiksuotos kaip kultūros sostinių išlaidos, nors jos ir buvo tiesiogiai susijusios su renginiais. Kai kurie miestai – Kopenhaga, Helsinkis, Liuksemburgas ir Praha, – tiesa, pateikė ir šios papildomos paramos ataskaitas, taip pat šiek tiek duomenų buvo surinkta kalbantis su sostinių atstovais. Todėl grubiai paskaičiuota, kad pačiu konservatyviausiu vertinimu 1995–2004 m. visos Europos kultūros sostinės išleido iš viso 3 milijardus eurų, nors kai kurie ekspertai mano, kad tos išlaidos buvo bent trečdaliu didesnės. Pripažįstama, kad tai didžiulės išlaidos, kurias paskatino labai nedidelis ES finansavimas, o kitos Europos kultūros programos su tuo nė negali lygintis.

Pajamos

Įgyvendinant sostinės renginius, smarkiai prisidėjo visuomeninis sektorius, t.y. nacionalinė valdžia, miestai ir regionai. Visuomeninis sektorius vidutiniškai finansuoja 77,5 proc. einamojo kiekvienos kultūros sostinės biudžeto. Mažiausiai šis sektorius finansavo Kompostelos Santjage – 31 proc., o daugiausiai – 99 proc. – Tesalonikuose. Daugiausiai lėšų paprastai skiria valstybės biudžetas – vidutiniškai 56,84 proc., nors kai kur sumos siekia 99 proc. (didžiausią procentą pajamos iš valstybės biudžeto sudarė Tesalonikuose, Porte ir Genujoje, o mažiausią – Lilyje, Prahoje ir Briuselyje), miestų savivaldybės – 19,59 proc. (daugiausiai prisidėjo Prahos, Helsinkio ir Stokholmo savivaldybės), regionų valdžia – 10,97 proc. (čia lyderiai – Veimaras, Gracas, Briugė ir Bolonija), o ES – tik 1,53 proc. (tik Briugėje ir Reikjavike šios pajamos sudarė gana didelę biudžeto dalį).

Tuo tarpu privatus sektorius paprastai vidutiniškai prisideda 13 proc. biudžeto: mažiausiai privatus sektorius rėmė Tesalonikus – čia surinkta tik 0,05 proc. lėšų, daugiausiai – Santjagą (68,7 proc.).

Rėmimas

Privataus sektoriaus parama ir prasmingas dalyvavimas yra labai svarbus Europos kultūros sostinės sėkmės veiksnys. Rėmėjų spektras labai platus – čia dalyvauja oro linijos, gaiviųjų gėrimų, automobilių, transporto, energijos, statybų, maisto kompanijos, viešbučiai ir žiniasklaida. Rėmėjai paprastai būna Europos ar vietos kompanijos, tačiau nėra priežasčių atsisakyti kitų pasaulio šalių rėmėjų, jei jie reiškia norą investuoti į Europos rinką.

Specialaus ženklo sukūrimas yra labai svarbus komponentas, kurio kultūros sostinės pakankamai neįvertina – tai lyg raktas rėmėjams. Norėdama pritraukti rėmėjus, Europos kultūros sostinė turi rinkoje turėti raiškų, įspūdingą ir prasmingą įvaizdį, nes rėmimas yra verslas ir kompanijos tikisi didelės naudos. Miestų tyrimai atskleidė, kad ieškant paramos naudojamasi labai skirtingomis strategijomis, bet dažniausiai tų strategijų iš viso nėra ir organizatoriai labiau linkę pasikliauti asmeniniais kontaktais. Labai nedaugelis kultūros sostinių svarstė, kaip būtų galima įtraukti rėmėjus kaip reklamos ar net meno projektų partnerius. Europos kultūros sostinės dar nesugalvojo patikimo būdo prognozuoti pajamas iš privataus sektoriaus, kas paskui blogai veikia biudžetą.

Kadangi kultūros sostinės nesidalija patirtimi ir nėra bendros potencialių rėmėjų duomenų bazės, kasmet kartojasi tos pačios problemos. Dauguma sostinių per vėlai pradeda ieškoti paramos, o beveik visuose miestuose rėmėjams sunku suprasti Europos kultūros sostinės idėją (kitaip nei olimpiados ar „Expo“ atveju). Didesniems miestams nebūtinai sekasi geriau nei mažiems, pavyzdžiui, Kompostelos Santjagas, kur yra tik 140 000 gyventojų, iš privataus sektoriaus surinko net 68,7 proc. lėšų. Tik šeši miestai gavo paramą iš tarptautinių rėmėjų (pavyzdžiui, „Coca-cola“) ir palyginti su kitais tarptautiniais renginiais tai yra nuviliantis rezultatas. Beje, rėmimą labai veikia mokesčių struktūra. Pavyzdžiui, Santjage ir Salamankoje Ispanijos valdžia verslui, remiančiam kultūros sostinės renginį, pritaikė specialius mokesčius mažinančius įstatymus. Pastebėta, kad šiuo požiūriu Rytų ir Centrinės Europos miestų situacija yra kur kas blogesnė.

Paklausti, kokios buvo didžiausios su rėmimu susijusios problemos, daugelio kultūros sostinių atstovai nurodė, kad rėmimo patvirtinimas vėluodavo. Tačiau ištyrus paaiškėjo, kad to priežastis buvo vėluojantis pačios kultūros programos patvirtinimas. Taigi susidaro užburtas ratas: organizatoriai laukia, kol bus patvirtinta parama, kad galėtų patvirtinti programą, o rėmėjai prieš patvirtindami rėmimą laukia, kol bus patvirtinta programa. Kai kuriose sostinėse problemos glūdi dar giliau – organizatoriai tiesiog nepasitiki privačiu sektoriumi ar net yra prieš darbą su tam tikrais rėmėjais. Dar viena bėda – rėmimo perkėlimas. Jei rėmėjas atima paramą iš egzistuojančios institucijos, kad galėtų metams paremti kultūros sostinės projektą, tai neišvengiamai kuria įtampą.

Norint sėkmingai gauti paramą, tyrėjai pataria suvokti rėmimą kaip sudedamąją ir vertingą programos dalį nuo pat pradžių. Rėmėjų dalyvavimas turi būti matomas, o strateginis planas turi būti rengiamas kartu su rėmėjais – taip visi geriau supras vienas kito interesus. Kitas labai svarbus veiksnys – organizacinio komiteto sudėtis. Rėmimo požiūriu būtų tikslinga į organizaciją įtraukti ir verslo lyderius. Be to, ES galėtų padėti kultūros sostinėms užmegzti ryšius su rėmėjais. Taip pat derėtų ištirti daugiamečio dalyvavimo remiant įvairias sostines patrauklumą – galbūt Europos rinkoje dirbančios tarptautinės kompanijos galėtų pasinaudoti tokia galimybe. Tačiau tam reikėtų sukurti bendrą Europos kultūros sostinės įvaizdį.

Ekonominė nauda

Tik nedaugelis Europos kultūros sostinių numatė apibrėžtus ekonominius tikslus – plėsti turizmą ir kultūros renginių rinką, gerinti įvaizdį, didinti vietos verslininkų tikėjimą savo miestu ar kurti darbo vietas. Bet, išskyrus turizmą ir investicijas į infrastruktūrą, nematyti, kad kur nors būtų iš tikrųjų stengtasi gauti ekonominės naudos. Taigi būta daug retorikos, bet mažai veiksmų.

Paprastai ekonominė nauda gaunama tiesiogiai dėl padidėjusių išlaidų ir investicijų. Pavyzdžiui, geras miesto kultūrinis įvaizdis traukia išsilavinusius kvalifikuotus darbuotojus, o jų daugėjimas skatina kultūros ir ekonomikos raidą. Tačiau ekonominei naudai išmatuoti dar trūksta duomenų ir reikalingas rimtesnis atskiras tyrimas, pirmiausiai nusprendžiant, kaip matuoti kultūros sostinės poveikį, nes laikui bėgant jis kinta. Duomenų rinkimą miestai paprastai suvokia kaip papildomą naštą, o vienas respondentas pripažino, kad lengviau remtis bendra kultūros metų ekonominės sėkmės retorika, nes konkretūs duomenys gali įrodyti priešingą rezultatą, taip sukeldami abejones didžiulių investicijų tikslingumu.

Kita vertus, dar iš viso nėra sukurtas metodas, kaip įvertinti kultūrinių renginių ekonominę naudą. Pavyzdžiui, kaip vertinti sukurtas darbo vietas, jei kultūros metais paprastai iškreipiama darbo rinka ir darbo vietos paskui išnyksta. Tyrėjai stebisi, kad nors kultūros sostinės, apie kurių reikšmę ir vertę vietos ekonomikai taip daug ir garsiai šnekama, jau seniai yra ir dar ilgai bus, vertinimo metodologijos vis dar nesukurtos. Kol kas aišku tik viena – Europos kultūros sostinės titulo skyrimas konkrečiam miestui yra labai reikšmingas sprendimas, nes jis, remiantis tyrimo duomenimis, skatina didžiules investicijas. Todėl, tyrėjų nuomone, neprotinga elgtis taip, lyg čia nebūtų jokios rizikos.

Parengė Agnė Narušytė