Iš figūrų gyvenimo

SEO. „Šešėlių žaismas“. 2006 m.

Užpuolimas – tai kažkas netikėta, grubu, spontaniška arba kruopščiai apgalvota, aistringa ir apskaičiuota, tai palieka didesnius ar mažesnius pėdsakus. Taip, viso to galima tikėtis einant į šiuolaikinio meno parodą, ypač jei jos pavadinimas „Überfall (Užpuolimas)“, taigi nedviprasmiškai žadantis, nurodantis visus mano išvardytus veiksmus ir pojūčius. Tačiau būkite ramūs. Čia eksponuojami darbai grubiai nelaužo nei tradicijų, nei žiūrovo psichikos, jie nepretenduoja į visišką naujumą, negrasina apversti aukštyn kojomis pasaulio – tai tiesiog tapyba, turinti energijos ir kūrybinės gyvybės.

„Vartų“ galerijoje eksponuojami penkių žymių šiuolaikinių Vokietijos menininkų Norberto Bisky, SEO, Cornelijos Schleime, Helge Leibergo ir Burkhardo Heldo kūriniai. Ką ir kokiais būdais jie „puola“? Bene atviriausiai šios parodos organizatorių yra „puolami“ potencialūs profesionaliojo meno pirkėjai. To potencialo mūsų šalyje lyg ir yra, o štai pirkėjų labai maža. Todėl „Vartų“ galerija pastaruoju metu gana kryptingai mėgina kalbėti apie meno pirkimą, o ypač apie kolekcininką, t.y. pirkėją, meno kūrinius įsigyjantį dažnai. Apie tai kalba ir kartu su paroda į Lietuvą atvykę verslininkai ir meno kolekcininkai, labai išmintingai tolygiai pabrėžiantys malonumą kolekcionuoti ir požiūrį į meno kūrinius kaip į ilgalaikes investicijas. Be jokios abejonės, visa tai tiesa. Kaip ir tai, kad be privataus verslo dalyvavimo (tyčia nesakau – „pagalbos“, nes juk ne apie labdarą šnekame), dabartinis menas negali gyvuoti, ką jau kalbėti apie natūralų augimą. Kaip ir apie tai, kad matyti sėkmės lydimus menininkus yra tiesiog malonu. Skaityti jų lengvabūdiškus interviu, kuriuose vietomis sužybsi lakios frazės – „deimančiukai“, matyti stilingas atsainias jų fotografijas žurnaluose, žinoti, kad iš meno galima ne tik išgyventi, bet ir gyventi, nes esama žmonių, kurie varžosi dėl galimybės įsigyti jų darbus. Et... Visi žinome priežastis, kodėl Lietuvoje menininkų, menotyrininkų, galerininkų geidžiamų kolekcionierių beveik nėra, tik turbūt niekas neturi veiksmingo recepto, ką daryti, kad jų atsirastų. „Vartų“ galerija greičiausiai teisingai pasirinko švelnaus puolimo taktiką – rodydama, mokydama, žadindama ambicijas, smalsumą, galų gale – pavydą.

Antroji „puolamųjų“ grupė daug platesnė. Tai galėtų būti visi, vis dar skelbiantys tradicinės figūrinės tapybos išsisėmimą ir pabaigą. Terminas „šiuolaikinė dailė“ labiau asocijuojasi su objektais, instaliacijomis, performansais, videomenu. Tačiau tapyba čia taip pat turi savo vietą, o pastaraisiais metais ji savo įtaką net plečia. „Vartuose“ matome puikių kokybiškos, turiningos, paveikios tapybos pavyzdžių. Penkių ganėtinai skirtingų menininkų kūrinius jungia tik vienas dėmuo – figūra ir „tradicinė“ vertikali drobės padėtis. Išskyrus Helge Leibergo skulptūras, žinoma. Šios ne mažiau tradiciškai stovi ant žemės. Tačiau tradiciškos raiškos darbuose – dabartinės, šiuolaikiškos naujųjų technologijų, pašėlusio tempo, begalinių galimybių medijų problemos ir kasdienybė. Tapybos ribos? Panašu, kad ir tapyba ribų neturi, ji geba plėstis ir stebinti, apimti vis naujus gyvenimo atspalvius ir savo kartos nuotaikas.

Kas dar „puolama“? Galbūt – neretai girdimas ir jaučiamas nusiteikimas prieš tradicijas? Noras ne jas keisti ar diskutuoti, o apskritai ignoruoti. Žinoma, įmanomas ir neretai prasmingas ir toks kūrybos būdas. Tačiau šioje parodoje matome kitokį, ir ne mažiau vaisingą, santykį su tradicija. Diskusiją su ja, interpretaciją ir žaidimą kontekstu bei citatomis. Kadangi bent kiek menu besidomintys asmenys daugiau ar mažiau žino vokiškąją dailę, ši paroda bus įdomus potyris. Galima lyginti ir prisiminti emocionaliuosius vokiečių ekspresionistus (Ernstą Kirchnerį ar Emilį Nolde), kurių paveiksluose net saldžios sintetinės spalvos skamba kažkaip niūrokai ir grėsmingai. Taip pat būtinai reiktų turėti galvoje ir 9-ojo dešimtmečio neoekspresionistus (Sigmarą Polke, George Baselitzą), kupinus agresyvios, kartais ironiškos energijos. Kitai, jau 10-ojo dešimtmečio tapytojų kartai, dar kartą aiškiai ir reikšmingai prakalbusiai apie tapybą kaip vis dar gyvą ir prasmingą kūrybos priemonę, priklausytų Neo Rauchas, Matthiasas Weischeris, emocijas paslėpę po pagrindinėmis spalvomis ir banaliais siužetais, neretai balansuojančiais tarp kičo ir naratyvo, tarp abstrakcijos ir pasaulio atvaizdų. Ši trumpa grandinėlė kol kas užsibaigia XXI a. pradžios tapytojais, vieni garsiausių jų atstovų šiuo metu svečiuojasi „Vartų“ galerijoje. Tapyba, kurią matome šiandien, nebėra kūrėjo emocijų išraiška ta prasme, kokia buvo „Tilto“ laikais. Ir nenori tokia būti. Viename savo interviu Norbertas Bisky mestelėjo: „Kai buvau septyniolikos, maniau, kad Edvardas Munchas yra didis“. Ir vaizduodamas šviesiaplaukių kūnų judesius neapibrėžtoje erdvėje, iki skausmo aiškiomis sintetinėmis spalvomis, jis, kaip ir Munchas, domisi socialinėmis temomis. Kaip ir Cornelija Schleime, „Vartuose“ eksponuojamuose paveiksluose pasakojanti apie paauglystės vienišumą, trapumą ir besiformuojantį santykį su aplinka. Tik visa tai nėra išrėkiama. Ar išverkiama. Ar išdeklamuojama. Šios temos užklojamos ironijos, žaidimo tapybiškumu ar linija, citatų, abejonių sluoksniais.

Ir kaip besikeistų mūsų nuotaikos, pasaulėžiūra ar aplinka – gražu įsivaizduoti: galbūt žmogaus figūra buvo pirmas dalykas, kažkada seniai nupieštas šioje žemėje. Negrabi, netaisyklinga – kaip ženklas, malda, burtas ar tiesiog smalsumas. Ir tos žmonių figūros – didelės ir mažos, paverstos į simbolinius apskritimus ir brūkšnelius, kaip ir anatomiškai tobulos, visą laiką sukasi aplink mus, yra šalia žmogaus dar nuo tų laikų, kai atsirado pati kultūra iš didžiosios raidės... Taip ir dabar – įvairiaspalviai šešėliai, krentantys ant mergaitės odos, kaip ir visa tai, kas yra aplink, krenta į jos vidų ar sielą, kad ir kaip tai pavadintume. Juk pasaulis nėra toks svarbus. O jo būtis – begalinė ir neišsemiama...