Muzika

Gyvenimas tęsiasi scenoje

Baleto solistui Vytautui Kudžmai – 60

Helmutas Šabasevičius

iliustracija
Vytautas Kudžma – Kareninas
M. Raškovskio nuotr.

Baleto artistų jubiliejai paprastai tapatinami su iškilmingais vakarais, kurių metu nostalgiškai prisimenamas ilgas kūrybos kelias, sceninės šlovės spindesys ir jį nustelbti netrukęs laikas, išdildęs jubiliato vardą iš didesnės dalies naujosios kartos teatralų atminties. Tačiau Vytautas Kudžma – artistas, iki šiol itin aktyviai dalyvaujantis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro kasdienybėje, todėl su jo pavarde skaičius „šešiasdešimt“ tarytum visiškai nesiderina. Būtent tokią sukaktį jis atšventė šių metų liepos 5 dieną, o žiūrovus į savo jubiliejų pakvietė spalio 25-ąją, kai atliko vieną pagrindinių – Karenino – vaidmenį naujausiame Lietuvos baleto repertuaro spektaklyje – Rodiono Ščedrino balete „Ana Karenina“.

Atrodytų – jubiliejus atėjo ir praėjo, tačiau kūrybinga artisto šiandiena skatina bent trumpam stabtelti ir pažvelgti ne tik į turtingą, reikšmingą Lietuvos baleto istorijai jo praeitį, bet ir į dabartį, iš kurios tiesiogiai gali pasimokyti jaunoji Lietuvos baleto artistų karta.

Mokslus baigęs Maskvos choreografijos mokykloje (pedagogas – Piotras Piestovas), V. Kudžma nuo 1965-ųjų – Lietuvos operos ir baleto teatro artistas, nuo 1967-ųjų – solistas. Debiutavęs Žvejo vaidmeniu A. Petrovo balete „Vilties krantas“, kurį 1967 m. pastatė Česlovas Žebrauskas, V. Kudžma šoko beveik visus klasikinio repertuaro vaidmenis – Dezirę P. Čaikovskio „Miegančiojoje gražuolėje“, (1967 ir 1982 m. pastatymuose), Zygfrydą P. Čaikovskio „Gulbių ežere“ (1968 ir 1974 m. pastatymuose), Bazilį L. Minkaus „Don Kichote“ (1968 ir 1979 m. pastatymuose), Albertą A. Adamo „Žizel“ (1970), Princą „Spragtuke“ (1975), Francą „Žydrajame Dunojuje“ (1975), Francą Leo Delibes’o „Kopelijoje“ (1980). Greta klasikinės šokio technikos reikalaujančių partijų rikiuojasi ne mažiau įdomūs vaidmenys šiuolaikinio repertuaro spektakliuose – Chuliganas Dmitrijaus Šostakovičiaus „Panelėje ir chuligane“ (1971), Romeo Sergejaus Prokofjevo balete „Romeo ir Džuljeta“ (1977), kurį Vilniuje pastatė Nikolajus Bojarčikovas. Atskirai minėtini V. Kudžmos vaidmenys lietuviškuose spektakliuose – tai Ugnius Juozo Indros „Audronėje“ (1969), Marius J. Juzeliūno „Ant marių kranto“ (1975), Laurynas J. Pakalnio „Aušrinėje“ (1976), Žilvinas E. Balsio balete „Eglė žalčių karalienė“ (1976), Kastytis J. Gruodžio balete „Jūratė ir Kastytis“ (1978).

Devintojo dešimtmečio pradžioje greta klasikinių romantiškų, lyrinių herojų solisto biografijoje atsirado dramatiniu atžvilgiu sudėtingesni, prieštaringesni herojai, tarp kurių ypatingą vietą užima Baltaragis V. Ganelino „Baltaragio malūne“ (1979), kurį pastatė Vytautas Brazdylis, Kopelijus to paties choreografo „Kopelijoje“ (1983), kiti ryškūs charakteriniai personažai – Gurnas H. Lovenskjoldo „Silfidėje“ (1985), komiškas Marcelinos vaidmuo P. Hertelio „Tuščiame atsargume“ (1987), Abderachmanas A. Glazunovo „Raimondoje“ (1991).

Šokęs su daugeliu Lietuvos baleto praeities žvaigždžių, V. Kudžma ilgą laiką buvo Lietuvos primabalerinos Leokadijos Aškelovičiūtės partneris, drauge su ja sukūrė daugelį pagrindinių vaidmenų, dalyvavo ne vienoje užsienio viešnagėje, televizijos laidoje ar koncerte, taip pat ir balerinos atsisveikinimo su scena spektaklyje – „Miegančiojoje gražuolėje“, o 1995-aisiais kartu su L. Aškelovičiūte atliko nostalgiškai žavingą Anželikos Cholinos sukurtą valsą iš šio spektaklio, specialiai pastatytą minint Lietuvos baleto septyniasdešimtmetį.

Baletas V. Kudžmą supa ne tik darbe, bet ir kasdienybėje – artisto žmona Sigita Vabalevičiūtė – buvusi balerina, Lietuvos televizijos muzikinių laidų redaktorė, dukra Rūta Kudžmaitė – viena aktyviausių viduriniosios kartos Lietuvos baleto artisčių, kurianti vaidmenis klasikiniuose ir šiuolaikiniuose Lietuvos baleto trupės repertuaro spektakliuose bei kituose – ACH šokio teatro (choreografė Anželika Cholina), „Vilniaus baleto“ (choreografas Jurijus Smoriginas) – pastatymuose.

Dauguma pastarajame dešimtmetyje V. Kudžmos sukurtų vaidmenų ir šiandien tebėra repertuare – tai Tėvas Lorenco ir Montekis S. Prokofjevo balete „Romeo ir Džuljeta“, Droselmajeris „Spragtuke“. Kurdamas šiuos choreografine apimtimi ne itin didelius vaidmenis, artistas vykusiai naudoja savo, kaip šokėjo ir artisto, patirtį, apibendrintai išryškindamas savo herojų žmogiškuosius bruožus, vengdamas smulkmeniškų detalių, pasitelkdamas taiklią mimikos ir gestų kalbą. Ne mažiau spalvingas ir V. Kudžmos kuriamas Kitrės tėvo Lorenco vaidmuo L. Minkaus balete „Don Kichotas“ – čia vyrauja išraiškingos, lengvai skaitomos, senovinio baleto stilistika besiremiančios komiškos mizanscenos, perteikiamos raiškiai, taupiai, be komikavimo ir sutirštintų spalvų; kartu tai dinamiškas personažas, į vaidmens piešinį įterpiantis ir gyvų šokio detalių.

1975 m. Majos Pliseckajos sukurtame R. Ščedrino balete „Ana Karenina“ šokęs Vronskį, antrajame šio kūrinio pastatyme V. Kudžma atlieka Karenino vaidmenį – ir vėl stebindamas kuriamo personažo reljefiškumu, raiškia, įsimenančia vaidyba, kurioje nemaža ir dramos teatrui būdingų detalių. Santūri, rūsti choreografinė šio vaidmens forma artisto perteikiama aiškiai, glaustai, siluetu, poza pabrėžiant sustingusias Karenino būsenas.

Vaidmenys baleto spektakliuose V. Kudžmai palieka laiko perteikti patirtį jauniesiems šokėjams: nuo 1994 m. jis dėsto M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriuje (tarp jo mokinių – dabartiniai lietuvių baleto solistai Olga Konošenko, Eligijus Butkus, Rasa Taučiūtė, Andrius Žužalkinas). Darbas su baleto skyriaus moksleiviais pažadino ir kitokias kūrybines V. Kudžmos galias. Jis yra sukūręs choreografinių kompozicijų, tarp kurių – „Adagio“ pagal P. Čaikovskio muziką (2003), taip pat dalyvavo kuriant choreografiją populiariam Laimio Vilkončiaus baletui „Piteris Penas“ (2005).

Nuo 2005 m. V. Kudžma yra ir baleto trupės repetitorius – šią savaitę turėtume išvysti vieną naujausių šio V. Kudžmos amplua darbų: baleto solistas Nerijus Juška, švęsdamas savo trisdešimties metų jubiliejų, gruodžio 2 d. pirmą kartą atliks techniškai itin sudėtingą Soloro partiją „Šešėlių“ paveiksle iš L. Minkaus baleto „Bajaderė“.