Savitas duetas

Irena Uss Armonienė (fortepijonas) ir Rimantas Armonas (violončelė) M. Vorobjovaitės nuotr.

Koncertais Vilkaviškio kultūros centre (lapkričio 21 d.) ir Vilniuje, Nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje (22 d.), kūrybinės veiklos 30-metį minėjo „Armonas-Uss Duo“: prof. Rimantas Armonas (violončelė) ir doc. Irena Uss Armonienė (fortepijonas).

Koncertų programėlėje perspausdinti dueto muzikavimo apibūdinimai, kuriuos buvo suformulavusios muzikologės Jūratė Vyliūtė ir Audronė Žiūraitytė. Sunku ką nors nauja prie jų taiklių nusakymų bepridėti. „Tai virtuozų ansamblis (...), tačiau muzikantai labiau gilinasi į turinio, nuotaikos sąsajas“, – rašo J. Vyliūtė. Pasak A. Žiūraitytės, „R. Armonas – tikras šiaurietiško mentaliteto reiškėjas. Gražus jo violončelės tembras niekad netampa vien tik pasigėrėjimo objektu, nes veda klausytoją gilyn į kūrinio turinį, kompozitoriaus epochos stilių. Pianistės I. Uss meistriškumas – taktiškas, nesavitikslis, svarbus puikaus dueto veiksnys.“ Turbūt vertingiausia dueto savybė – inteligentiška laikysena interpretuojamos muzikos atžvilgiu: atlikėjai tampa lyg nematomi, tarsi persikūnija į kiekvieną jų atliekamą kūrinį.

Pirmoji jubiliejinės programos dalis buvo skirta lietuvių autoriams. Jos pradžioje girdėjome Juozo Širvinsko Sonatą (1973 m.) – pirmąjį ansamblio kartu pagrotą kūrinį, kaip patikslino vilniškio koncerto vedėja Janina Pranaitytė. Knygoje „Tarybų Lietuvos kompozitoriai ir muzikologai“ Juozas Gaudrimas rašė: „J. Širvinsko kūrybiniam braižui būdinga logiškas mąstymas, konkretumo, spalvingumo, kontrastingumo siekis. (...) Kiekvienoje iš trijų kontrastingų sonatos dalių lyrinės nuotaikos susipina su dramatinėmis, šiuolaikiškai įprasminamos lietuvių liaudies dainų intonacijos, jų dermės, metroritminė struktūra“.

Broniaus Kutavičiaus „Rhytmus – Arhrythmus“ (1993, Davido Geringo užsakymas) – ilgas keturių padalų sonatos dydžio opusas. Kompozitorius sako sugalvojęs trumpų ir sveikų natų priešpriešą, bet muzika skatina prisifantazuoti papildomų dalykų. Sakykim, galima pajusti dueto artistus kaip personažus, jų emocinį buvimą kartu ir ne kartu, kai ritmo kontrastais grindžiamos gretimų padalų struktūros (I ir II padalos) ir kai tai priešingais, tai vienodais ritmais ansamblio nariai groja vienu metu (III, IV padalos); po truputį „buvimo dviese“ emocijos suskamba sudėtingiau, personažai, abu ir pavieniui, patiria įvairių stipresnių ir silpnesnių, ilgesnių ir trumpesnių emocijų, be to, kai kada pafilosofuoja, o kartais ima ramiai kasdieniškai niūniuoti. Taigi konstruktyvi ritmo niuansuotė leistų girdėti dviejų žmonių bendravimą (viena iš kūrinio verbalinės prasmės versijų).

Ramūno Motiekaičio pjesė „Pušų klausymasis“ parašyta pernykščiam Nidos Thomo Manno festivaliui. Fortepijoną panaudojus kaip melodinį instrumentą, abiem partijoms pasirinkus mažą vienu metu skambančių garsų skaičių (dažniausiai tesiribojant dviem garsais, tik kulminacinėje padaloje faktūrą patirštinant), dominuojant tyliai dinamikai, išgautas horizonto erdvės efektas. Kūrinys yra stiprus – patikslinu, kad iš šio aprašymo nesusidarytų banalios ir skystos muzikos vaizdo.

Po to skambėjęs lietuvių impresionisto Jurgio Juozapaičio opusas (premjera), atrodė, pratęs muzikinių paveikslų temą, tačiau išgirdome ekspresyvųjį Juozapaičio stilių. Tą, kuriuo pagrįsta ir smuiko solo partija kūrinyje „Solo contra tutti“ (įrašyta šio kompozitoriaus autoriniame CD). Kūrinio „Runos“ idėja – garsais nupaišyti senuosius rašmenis – šįkart kompozitorių įkvėpė eiti, regis, simbolisto keliu, t.y. apie rašmenis kalbėti kaip apie senovės išminties ženklus. Tai daroma didingomis niūriomis emocijomis: dainingiausiu violončelės registru, masyviais fortepijono akordais, ilgomis frazėmis, nuolatiniu forte ir kitaip sureikšminta išraiška.

Antrojoje koncerto dalyje skambėjo Claude’o Debussy Sonata d-moll (1915), Bohuslavo Martinu Variacijos slovakų tema, H. 378 (1959), Alberto Ginasteros „Pampeana“ Nr. 2, op. 21 (1950); bisui pagriežtas transkribuotas M.K. Čiurlionio Noktiurnas fis-moll, VL 178 (1900). Taigi vėl susidūrėme su stilistikos įvairove. Ore besisukančių efemeriškų gražumų dirigentas C. Debussy be galo poetišką Sonatą parašė kaime pasislėpęs nuo karo, tą pačią vasarą, kaip ir Etiudus; sudėtingo likimo B. Martinu, neoklasicizmo atstovas, Variacijas sukūrė jau prieš pat mirtį, sirgdamas skrandžio vėžiu (šalia Tėvynės, į kurią po karo nebegalėjo grįžti).

Apie programos kūrinius papasakota norint pasakyti, kad duetas atskleidė visas išvardytas (ką jau kalbėti apie nepaminėtas) jų savybes. I. Uss ir R. Armonas akivaizdžiai laisvai pavirsdavo tai giliais, intravertiškais, tai temperamentingais vienaplaniais artistais; jų išraiškos priemonių arsenalas, regis, neišsemiamas, be to, natūraliai pataikoma iš jo išsirinkti tinkamus „įrankius“.

Žiniatinklio svetainė www.musicperformers.lt informuoja, kad duetas per metus surengia maždaug 20 koncertų (neužmirškime, kad ansamblio artistai muzikuoja ir trio sudėtimi, prisidėjus smuikininkei Ingridai Armonaitei). Kaip ir kiti veržlūs ir geri mūsų atlikėjai, koncertuoja Vakarų Europos šalyse, dalyvauja beveik visuose prestižiniuose Lietuvos festivaliuose, įrašinėja muzikos Lietuvos ir užsienio radijų fondams, yra išleidęs garso kasetę ir CD. Daugumai artistų muzikos meno pradžią ir pabaigą siejant su XIX a., verta akcentuoti, kad XX–XXI a. kūriniai dueto repertuare sudaro nemažą dalį, o apytikriai ketvirtadalis repertuaro – lietuvių kompozitorių opusai.

Šis išoriškai kuklus, nes visai nesireklamuojantis, ansamblis yra viena aukščiausio profesinio lygio, tvirčiausių ir nuoširdžiausių mūsų muzikos kultūros atramų.