Muzika

Profesiškai brandūs ir jaunatviškai atviri

Fortepijoninis trio „Kaskados“ savo veiklos dešimtmetį pasitinka imdamasis naujo ciklo

Vytautė Markeliūnienė

iliustracija
Fortepijoninis trio „Kaskados“: Rusnė Mataitytė, Albina Šikšniūtė ir Edmundas Kulikauskas
nuotrauka iš Filharmonijos archyvo

Jau dešimtmetį gyvuojantis fortepijoninis trio „Kaskados“ – pianistė Albina Šikšniūtė, smuikininkė Rusnė Mataitytė ir violončelininkas Edmundas Kulikauskas – akivaizdžiai tampa aktyviu ir nuolatiniu mūsų koncertinio gyvenimo nariu. Prieš ketverius metus išbandęs profesinį meistriškumą IX tarptautiniame Johanneso Brahmso kamerinių ansamblių konkurse Austrijoje, Pertšache (laimėta I premija), šis trio ryžosi pradėti rengti savo koncertų sezonus, jungiamus monografinių ciklų idėjos. Praėjusiais metais girdėjome penkių koncertų ciklą, kuriame skambėjo visi Ludwigo van Beethoveno fortepijoniniai trio, o šio sezono ašis – J. Brahmso muzika, jo fortepijoniniai trio ir kvartetai, papildyti kitų kompozitorių kūriniais.

Susitelkti vieno kompozitoriaus kūrybai – tai išties atsidėti rimtai studijai, parodyti subrandintą požiūrį, vientiso stiliaus ir jo vidinės įvairovės sambūvį. J. Brahmso kamerinė kūryba, kaip žinia, tam itin palanki, nes yra kupina universalaus grožio, ansamblinio muzikavimo palaimos, nestokojanti ir ambicingų techninių ar interpretacinių uždavinių, artikuliacinės ar struktūrinės kaligrafijos.

Kita vertus, tokį ciklą numatęs trio „Kaskados“ turi puikią galimybę išplėsti savo repertuaro ir muzikinės raiškos ribas, pasitelkdamas dar ir kitus muzikantus.

Kad tokios sceninės bičiulystės labai naudingos, buvo galima įsitikinti ir lapkričio 15 d. koncerte Nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje. Čia susipažinome su austrų altininku Wofgangu Klosu, griežusiu drauge su trio J. Brahmso Fortepijoninį kvartetą Nr. 1, op. 25.

Pirmoje vakaro dalyje trio „Kaskados“ pasirodė įprastos sudėties, atsigręždamas į 1980 m. Vidmanto Bartulio kūrinį „Paskutiniųjų giesmės“. Jo pirminę versiją fleitai, smuikui, violončelei, fortepijonui ir mušamiesiems kompozitorius šįmet perdirbo fortepijoniniam trio.

Intravertiška, tyli, skaidrios faktūros, minimalių raiškos gestų reikalaujanti kompozicija atskleidė didelę trio muzikantų patirtį interpretuoti muziką, kurios vertę formuoja natūralaus skambesio reikšmės ar pauzių artikuliacija, preciziškas teksto perskaitymas, o sykiu melancholiškas intymumas. Įsivaizduoju, kad palankesnis šio kūrinio kontekstas būtų lėmęs ir dar autentiškesnį trio „Kaskados“ sąlytį su minima kompozicija – turiu galvoje vaizduotės matmenį ir dar didesnį subtilybių kiekį.

Įdomu, kad šiuo požiūriu „Kaskadų“ ansambliui palankesnės pasirodė būtent vėliau skambėjusios J. Brahmso partitūros. Gal todėl, kad visus tris muzikus pirmiausia jungia akademinio mąstymo principai: aukštas techninis lygis, įsiklausymas į tradicinius muzikinius parametrus, tarpusavio subordinacija.

Skambant J. Brahmso Fortepijoniniam trio Nr. 2, op. 87 girdėjome, kaip organiškai jungiasi individuali kiekvieno muzikanto jausena su ansamblio darna. Vengdami kategoriškų „solinių“ polėkių, improvizuotos spontaniškos ištarmės, trio nariai tolydžio mėgavosi koordinuota, tačiau ir įtaigiai išraiškinga interpretuojamos muzikos tėkme, įvairiausiomis logikos ir poezijos jungtimis. Antroje koncerto dalyje prie „Kaskadų“ prisijungus altininkui W. Klosui ir drauge interpretuojant J. Brahmso Fortepijoninį kvartetą Nr. 1, toks, regis, pažįstamas šio ansamblio braižas atsiskleidė netikėtu rakursu. Ir tai darsyk paliudijo, kad „Kaskadų“ muzikantai sukaupę didžiulį meninės raiškos priemonių rezervą, dar labiau išryškinamą naujų impulsų.

Šioje partitūroje išgirdome, kokia svarbi kiekvienam ansamblio dalyviui subtilios iškalbos reikmė, kaip prasmingai ir kartu žaismingai jiems sekasi megzti gyvą dialogą, suvokiant trapios detalės ar rafinuotos frazės prasmes. Regis, W. Klosui pavyko į tą dialogą įsilieti ir su sava J. Brahmso muzikos samprata, ir tarsi pažadinti šiltesnių ansamblio skambėjimo intonacijų įvairovę, didesnį laisvės pojūtį. Visa tai liudija, kad trio „Kaskados“ pasitinka savo veiklos dešimtmetį puikiai profesiškai subrendęs, bet ir jaunatviškai atviras, žadantis ateityje įdomių ir intriguojančių susitikimų scenoje.