Pragaras ar „Prada“?

Jau ne pirmą kartą užkimbu ant filmų reklamos kabliuko – tam ją ir rodo. Žiūrint „Ir velnias dėvi „Prada“ („The Devil Wears Prada“, JAV, 2006) reklaminį klipą atrodė, kad tai bus linksmas pramoginis filmas. Iš tiesų tai nėra „rimtas“ filmas, bet pramoginiu jo irgi nepavadinčiau. Pramoga neturėtų kelti nuobodulio.

Filmą pastatė serialo „Seksas ir miestas“ režisierius Davidas Frankelis. Panašu, kad jis neišlindo iš televizijos rėmų – tai, kas smagiai atrodo seriale, nebūtinai kelia audrą didžiajame ekrane. Ir populiarus Lauren Weisberger romanas, pagal kurį pastatytas filmas, nieko negelbsti (nes negali). Filme milžinišku greičiu keičiami kostiumai ir kandžios replikos, tačiau mados pasaulio šurmulys neįgauna kinematografinio karnavalo bruožų, kurių turėjo, pavyzdžiui, Roberto Altmano „Gatavi drabužiai“.

Ryškiausia filmo žvaigždė, be abejo, – Meryl Streep, vaidinanti madų žurnalo „Runaway“ redaktorę Mirandą Pristli. Bėda ta, kad ji neturi ką veikti! Nors yra taip užsiėmusi, kad viskas aplink lydosi vos jai pasirodžius. Prašmatni ir ciniška Miranda praskrieja kaip viesulas, paversdama aplinkinius druskos stulpais. Ne redakcija, o prabangi vergų galera, kur dizainerio pavardės nežinojimas prilygsta nusikaltimui. Ką ten švelnus Juozo Statkevičiaus „Grožio kirtis“ – Miranda įspaudžia mados kanonus kaip tanko vikšrai. Tačiau scenarijuje jai pašykštėta gilesnių jausmų ir prieštaravimų, todėl geriausiai įsimena ant pavaldinės stalo mėtomi paltai ir rankinės.

Svarbiausias filmo trūkumas – charakterių plokštumas. Jie nesiskiria nuo dėvimų kostiumėlių. Nesvarbu, „Prada“ ar „Made in China“ (nesijaudinkite, tokių ten nėra). Tiesa, iš pradžių jauna žurnalistė Andrėja (Anne Hathaway) rengiasi, kaip jai patinka, tuo varydama siaubą madų žurnalo kolektyvui, tačiau greitai perpranta žaidimo taisykles ir tampa pavyzdine madinga moterimi. Mus turėtų sujaudinti arba prajuokinti trumpalaikės Andrėjos pastangos išlikti savimi, nepasiduoti aplinkos ir monstrės viršininkės spaudimui. Tačiau jos vidinė drama taip ir neprasimuša į paviršių (tiksliau, tik paviršiuje ir imituojama). O gaila, nes „Kuprotame kalne“ jauna aktorė įrodė sugebanti vaidinti ne tik princeses. Andrėja gyvena su draugu, kuris yra tiesiog „paprastas vaikinas“, bet klimpdama į darbus (arba kildama karjeros laiptais) ji daugiau laiko praleidžia su viršininke, nei su mylimuoju. Šis jos visai nekontroliuoja, užtat žiežula Miranda tiesiog laiko pakabinusi ant telefono.

Žinoma, čia turėtų įsiplieksti konfliktas, bet vaikinukas tiesiog apatiškai nusišalina, kai draugė pavėluoja į jo gimtadienį. O ši, nors ir graužiama sąžinės, nuskrieja į Paryžiaus mados savaitę, „sutrypdama“ kitos asistentės Emili svajonę (ši kone pusę metų dėl to marinosi badu). Bet užteks tų siužeto vingių. Jie gana lengvai nuspėjami, nors visai nemotyvuoti. Juk kino motyvacija grindžiama ne loginiais argumentais, o ekrano tiesa (ar įtikinamu melu, jei žodis „tiesa“ atrodo per rimtas). Todėl neįtikina Paryžiuje įvykęs herojės „atsivertimas“. Čia Andrėja įsitikina, kad svaigios karjeros kaina – žlugęs asmeninis gyvenimas. Supratusi, kad augina vidinį monstrą (ypač kai viršininkė prisimena jaunystėje buvusi tokia pati), sviedžia mobilųjį telefoną į baseiną ir grįžta į „normalų“ gyvenimą. Ir tada pamatome tikrai komišką sceną, kai iš prabanga tviskančios redakcijos Andrėja ateina į varganą laikraštėlį rašyti apie profsąjungos darbuotojus...

Kažkodėl tai, kas turėjo atrodyti kaip herojės moralinė pergalė, neįkvepia tokiems žygiams. Filmas sukurtas paauglėms mergaitėms įrodyti, kad „ne skudurai atneša laimę“, bet parodė priešingai. Tai ne pramoginis, o reklaminis „gyvenimo būdo“ filmas. Ir vėl nelabasis kyštelėjo koją....

Simonas Ližė