„Kremerata Baltica“ ruošiasi jubiliejui

„Kremerata Baltica“ Nuotrauka iš orkestro archyvo

Aktualios muzikos festivalyje „Gaida“ šiemet koncertuos ir Gidonas Kremeris bei jo vadovaujamas kamerinis orkestras „Kremerata Baltica“. Spalio 22 d. Nacionalinėje filharmonijoje vyksiančiame orkestro koncerte skambės S. Gubaidulinos ir G. Kančeli muzika bei specialiai „Kremeratai Balticai“ sukomponuotas naujas A. Martinaičio kūrinys „La Verna“. Nekantriai laukdami šio visada daug publikos pritraukiančio kolektyvo pasirodymo kalbiname vieną iš koncerto solisčių, „Kremerata Baltica“ altų grupės koncertmeisterę Ūlą Ulijoną Žebriūnaitę.

„Kremerata Baltica“ – nuolat įvairiose šalyse koncertuojantis, aktyvus kolektyvas, kuriam nestinga vis naujų patirčių ir įspūdžių. Senokai bekoncertavote Lietuvoje, tad knieti sužinoti orkestro veiklos naujienas, aktualijas.

1997 m. Gidono Kremerio suburtas orkestras, kuriame groja Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Rusijos muzikantai, jau apkeliavo visą pasaulį, išleido ne vieną CD, įgijo tarptautinį pripažinimą ir štai vasario 9 d. švęs 10 metų jubiliejų.

Orkestro dešimties metų biografijoje – žymiausios pasaulio salės, solistai, dirigentai (Davidas Geringas, Miša Maiskis, Yo Yo Ma, Jurijus Bašmetas, Vadimas Repinas, Nikolajus Pletniovas, Jevgenijus Kisinas, Jurijus Temirkanovas, Simonas Rattle’as ir kt.). Meno vadovo Gidono Kremerio dėka po truputį tapome profesiškai išties brandžiu kolektyvu.

Naujausi orkestro įspūdžiai susiję su pustrečio mėnesio trukusiomis vasaros gastrolėmis po įvairias šalis. Grojome Suomijoje, Šveicarijoje, Austrijoje, Latvijoje, JAV, Kanadoje, Brazilijoje. Šiemet atlikome daug W.A. Mozarto kūrinių, juk minime šio kompozitoriaus jubiliejų. Ne viena vasaros gastrolių koncertų programa aprėpė visus penkis Mozarto koncertus smuikui (solistas G. Kremeris), grojom ir „Sinfonia concertante“ (man teko atlikti alto solo partiją). Įdomi patirtis per vieną vakarą atlikti grandiozinę programą. Nežmoniškai sunku. Kita vertus, jau įpratom prie G. Kremerio užmojų padaryti daugiau, nei, regis, normaliam žmogui įmanoma.

Viename koncertų darytas ir tiesioginis įrašas – dviguba atsakomybė ir įtampa, bet ją atlaikėme. Taigi penkių Mozarto smuiko koncertų interpretacija bus įamžinta ir CD. Beje, už vieną Mozartui skirtų CD – „After Mozart“ (jame skamba vienaip ar kitaip su Mozartu susiję kūriniai) – „Kremerata“ buvo apdovanota „Grammy“ prizu. Neseniai mūsų įrašų kolekciją papildė ir naujausio CD – dviejų D. Šostakovičiaus sonatų smuikui, altui ir orkestrui (solistai – G. Kremeris ir J. Bašmetas) įrašas.

Kaip orkestras numato švęsti jubiliejų?

Vasaris mums bus dvigubo jubiliejaus mėnuo, mat 27 d. švęsime ir Gidono Kremerio 60-metį. Dar negaliu pasakyti, kaip konkrečiai šios „Kremeratai“ svarbios sukaktys bus paminėtos. Aišku, kad jubiliejinis orkestro koncertas vyks Rygoje, kur įvyko ir pirmasis mūsų koncertas. O maestro jubiliejus greičiausiai bus švenčiamas Vokietijoje – šalyje, kur jis labai mylimas, gerbiamas, publikos „ant rankų nešiojamas“.

Galvojam ne tik apie jubiliejinius koncertus. Pavyzdžiui, ketinu parengti „Kremeratos“ 10-mečiui skirtą savo pačios darytų nuotraukų albumą. Fotografija – mano hobis. Mėgstu fiksuoti laiką, žmones, situacijas. Į jubiliejinę ekspoziciją įtrauksiu per 10 metų užfiksuotas įvairias orkestro gyvenimo akimirkas – norisi parodyti, kaip augome, keliavome, brendome. Gal net pavyks tą albumą išleisti…

Per 10 metų, be abejo, daug kas keitėsi. Ar smarkiai kito orkestro sudėtis?

Žinoma. Pirmieji 3–4 metai buvo keitimosi laikas. Stabiliausia „Kremeratoje“ – violončelių grupė, po to – pirmi smuikai, o kitos – gan kintančios. Nuo pat susibūrimo orkestre groja gal koks 12 žmonių, o kita dalis pasikeitė. Tik per pastaruosius 4–5 metus sudėtis daugmaž nusistovėjo. Nors… ir dabar dar atsinaujiname, į dėl vienokių ar kitokių priežasčių paliekančiųjų orkestrą vietas konkurso būdu priimami nauji muzikantai. Štai ne taip seniai į orkestrą įsiliejo ir dvi lietuvaitės – Agnė Doveikaitė bei Ieva Paukštytė.

Naujokams tenka praeiti nelengvą atranką, jų klauso visas orkestras, o lemiamą žodį, žinoma, taria G. Kremeris. Džiaugiuosi, kad paskutinėje perklausoje atranką vos ne iš dešimties kandidatų praėjo būtent labai gerai pasirodžiusi I. Paukštytė, taigi mūsų gretas papildė dar viena lietuvaitė.

O tie išėjusieji – kodėl paliko orkestrą? Ar neatitiko lygio?

Būta atvejų, kai tikrai neatlaikė reikalavimų. Kur kas svarbesnė priežastis – itin sunkus psichologinis krūvis. Juk tenka susitaikyti su sudėtingu gyvenimo būdu – varginančia kelionių gausa, tampymusi po aerouostus, viešbučius. Kad ir paskutinė kelionė – labai ilga ir nežmoniškai sunki. Visa tai ištverti iš tikrųjų nelengva.

Tie, kurie likome ištikimi orkestrui visus 10 metų, turbūt buvome ištvermingiausi. Bet ir dar labiau užsigrūdinome, įgijome imunitetą. Esam taip „suaugę“ su „Kremerata“, kad sunku net įsivaizduoti, kaip galėtume be jos apsieiti. Žinoma, niekada nežinai, koks naujas pasiūlymas gali apversti visus planus ir ketinimus. Kiekvienas žmogus turi teisę rinktis.

Tarsi apdrausdamas nuo veiklos vienpusiškumo, Gidonas Kremeris visad apdairiai skatina „Kremeratos“ muzikantus groti ne tik orkestre. Pati groji ir solo, ir su kameriniais ansambliais, pavyzdžiui, „Kremeratini“ kvartetu. Kada tokių kamerinių koncertų ir vėl sulauksime Lietuvoje?

„Kremeratini“ kvartetas susibūrė prieš metus. Visi – Džeraldas Bidva, Marija Nemanytė, Giedrė Dirvanauskaitė ir aš – esam „Kremeratos“ nariai nuo pat orkestro susikūrimo. Nuolat plėtojame ir savarankišką veiklą, netgi svajojame apie savo kamerinį festivaliuką Lietuvoje. Bet tai – dar ateities svajonė. Kol kas daug dirbame ieškodami savito kvarteto garso, tembro, darnos. Džiaugiamės sėkminga pradžia – esam parengę ne vieną programą, sulaukę kvietimų į Kuchmo festivalį Suomijoje, Lokenhauzo festivalį Austrijoje, koncertus JAV ir kt. Netrukus tikimės surengti ir antrą koncertą Lietuvoje (pirmas vyko pernai Vilniuje, Taikomosios dailės muziejuje) – lapkričio 21 d. turėtume pasirodyti Klaipėdos koncertų salėje. Kitąmet naują programą norėtume pristatyti Vilniuje. Beje, atsižvelgdami į programas kartais tampame kvintetu (prisijungia kontrabosininkas Danielius Rubinas), pasivadiname tiesiog „Kremeratini“ ansambliu.

Galvoju ir apie kamerinį koncertą Lietuvoje su kolega pianistu iš Vokietijos Henriu Sigfridssonu bei klarnetininku Antanu Taločka.

O soliniai pasirodymai?

Planuojame kitą sezoną su Vilhelmu Čepinskiu atlikti M. Brucho Koncertą smuikui, altui ir orkestrui. Gal pavyks šį ketinimą įgyvendinti ir pagroti su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru.

Minėjai dažno muzikanto planus koreguojančius naujus pasiūlymus. Kokių veiklą plečiančių pasiūlymų pati esi sulaukusi?

Neseniai sulaukiau kvietimo dalyvauti Kronbergo festivalyje Vokietijoje. Dalyvavau jame porą kartų kaip studentė, o šį kartą esu kviečiama kaip docentė – drauge su keliais kolegomis dėstysiu jauniesiems muzikantams, kartu rengsime kamerinės muzikos programas. Beje, peržiūrėjusi gan ilgą Kronbergo festivalio-akademijos kūrinių sąrašą maloniai nustebau – beveik visus kūrinius jau esu grojusi, išstudijavusi žymių atlikėjų interpretacijas, tad nemažai ką galėsiu patarti jauniesiems muzikantams.

Labai džiaugiuosi ir kitu pasiūlymu – nuo šių metų kaip altų grupės koncertmeisterė groju garsiame Šveicarijos orkestre „Camerata Bern“. Sudarėme sutartį, pagal kurią esu kviečiama koncertuoti, kai tik galiu. Labai džiaugiuosi šia nauja gyvenimo vaga, kuria labai įdomu eiti, dirbti, pažinti naujų muzikantų. Grodama su šiuo orkestru turiu galimybę patirti naujų grojimo stiliaus atradimų. Juk per 10 metų grojant viename kolektyve susidarai tam tikrą vieną požiūrį į stiliaus traktuotę, o dabar galiu palyginti „Kremeratos Balticos“ ir „Cameratos Bern“ stilius, tai man labai smalsu. Džiaugiuosi ten ir vėl sutikusi nuostabųjį violončelininką Ivaną Monigheti, atlikusį su „Camerata Bern“ J. Haydno Koncertą C-dur.

Kai tik spėji, groji ir Lietuvos kameriniame orkestre. Tad gal gali palyginti visų trijų orkestrų grojimo stilių, kūrybinio darbo pobūdį?

Manau, kad Lietuvos kamerinis orkestras išsiskiria savo tradicijų patvarumu, jų laikymusi, plėtote. Galiu pasididžiuoti, kad šis orkestras turi savitą – griežtą, rimtą – grojimo stilių. Tai pirmas orkestras, su kuriuo grojau solo didžiojoje scenoje, už tą pirmąjį įspūdį esu labai dėkinga maestro Sauliui Sondeckiui. Ir dėl prisiminimų, ir dėl gražių santykių su orkestro muzikantais jaučiuosi kaip namuose, grodama kartu nepatiriu jokios įtampos. Branginu šią „grandinėlę“, siejančią su Lietuva.

„Cameratai Bern“ būdingas visai kitoks darbo stilius. Tai nuolat atsinaujinantis, atskiriems projektams kviečiantis įvairių muzikantų kolektyvas – lyg judantis organizmas. Nedidelis orkestras (5 pirmi ir 4 antri smuikai, 3 altai, 2 violončelės ir kontrabosas) dirba be dirigento, jam vadovauja pirmas smuikas, o ir šis kiekvieną kartą gali keistis. Toks darbo stilius „Cameratai Bern“ suteikia gyvybės ir vis naujos patirties, lemia pokyčius.

Kita vertus, man artimesnis pastovesnės sudėties variantas. Tokia yra „Kremerata Baltica“. Čia turiu pripažinti, kad šio kolektyvo negaliu vertinti objektyviai. Labai jį myliu ir visuomet sakysiu, kad „Kremerata Baltica“ yra geriausias orkestras. Tai lyg mano šeima.

O žvelgiant iš šalies esam saviti tuo, kad nepasiduodam rutinai. Kol rutinos infekcija mūsų nepaveiks, tol išliksim saviti – nestoviniuojantys ties vienokiu repertuaru, siekiantys įvairovės, besiimantys vis naujų kūrinių, grojantys gan daug šiuolaikinių opusų (A. Schnittke, S. Gubaidulina, G. Kančeli, A. Pärtas, N. Rota – tai vis G. Kremerio propaguojami kompozitoriai) ir nenusisukantys nuo klasikos ar romantizmo. Mūsų atpažinimo ženklas ir būtų – nestandartinis orkestras, vis įtraukiantis į repertuarą kažką naujo, neprarandantis grojimo aistros ir akyse žybsinčių kūrybingumo kibirkštėlių.

Linkime jų neprarasti ir peržengus pirmojo dešimtmečio slenkstį.

Kalbėjosi ir spaudai parengė Skirmantė Valiulytė