Muzika

Amžiaus vidurys, Paryžius, bohema

Giacomo Puccini „Bohemos“ pastatymo Vilniaus kongresų rūmuose belaukiant

Rima Povilionienė

iliustracija
Robert Doisneau. Paryžius, 1950 m.

Su kuo šiandien asocijuojasi žodis „bohema“? Mėgstama kavinė, ilgi pašnekesiai prie puodelio kavos, ant baro servetėlių suraityti eilėraščiai. Intriguojanti išvaizda, barzda, ilgi plaukai, plevėsuojantys drabužiai – tai, kas tarsi prabyla apie laisvą gyvenimo būdą, nepriklausomybę ar net meilę be įsipareigojimų. Bohemiškai, atrodytų, alsuoja paryžietiškas Monmartras ar tiesiog siauri senamiesčio gatvelių labirintai, bohemiška dvasia sklinda nuo mėnesienoje apšviestų stogų antenų ar nudaužtoje vazoje pamerktos puokštės.

„Bohema“ prancūzų kalba dar XV a. pirmiausia reiškė iš Habsburgų imperijos į Prancūziją atkeliavusius Bohemijos klajoklius čigonus. Tačiau jaunieji paryžiečiai šį žodį ėmė vartoti kaip iššūkį prancūzų vyriausybei, nepalankiai vertinančiai čigonus – vadinamuosius visuomenės autsaiderius. Taip „bohema“ išpopuliarėjo pasirodžius prancūzų rašytojo Henri Murger romanui „Scenos iš bohemos gyvenimo“ („Scčnes de la vie de Bohčme“, 1845) ir tapo sinonimu gyvenimo būdo, įsitvirtinusio XIX a. Paryžiaus Lotynų kvartale kunkuliavusiame paryžiečių gyvenime (pranc. boho – neoficialus, laisvas, nevaržomas), sinonimu aktorių, poetų, muzikų ir šiaip menininkų, studentų, jaunų darbininkų, gyvenusių už turtingos visuomenės ribų, kūrusių savo aplinką ir asmeninę individualybę, besivadovavusių savais moralės kodeksais. Anglijoje bohemiško gyvenimo literatūrinę versiją netrukus pateikė Williamo Makepeace’o Thackeray’aus romanas „Tuštybės mugė“ (1848). Šios temos populiarumą ir dabar liudija vienos paskutinių šio romano adaptacijų – tai suomių kino kūrėjo Aki Kaurismäki komedija „Bohemos gyvenimas“, australų režisieriaus Bazo Luhrmanno darbas „Bohema“, savotiška Brodvėjaus miuziklo transkripcija, ar Jonathano Larso miuziklas „Rent“, sukurtas pagal Puccini operą.

Kompozitorius Giacomo Puccini, kurio gyvenimo aplinkoje buvo juntamas bohemiškumo prieskonis (jis mėgo mašinas ir valtis, tabaką ir moteris, visai nesikišo į politiką), laikomas bene sėkmingiausiu prancūzų rašytojo darbo interpretatoriumi. Įdomu, kad namelis ant ežero kranto Tore del Lago provincijoje, kur kompozitorius parašė didžiąją dalį operos, buvo pavirtęs savotiška bendraminčių susibūrimo vieta, „bohemos klubu“. Čia Puccini su vietos draugais netgi susikūrė tokias taisykles kaip: „prastai nuotaikai, bambekliams čia vietos nėra“, „sąžiningai žaisti kortomis draudžiama“ ar „tyla nepageidaujama“ ir pan. Nors po pirmosios premjeros Turine 1896 m. (jai dirigavo „Teatro Regio“ muzikinis direktorius Arturo Toscanini) Puccini „Bohemą“ italų kritikai įvertino daug santūriau nei prieš trejus metus stulbinamai sėkmingai nuskambėjusią operą „Manon Lesko“, publika į kiekvieną naują „Bohemos“ spektaklį rinkosi vis gausiau, ir netrukus Puccini kūrinys triumfavo Palermo, Buenos Airių, Maskvos, Aleksandrijos, Lisabonos, Berlyno, Rio de Žaneiro, Londono ir kituose operos teatruose. Dabar tai vienas populiariausių ir dažniausiai statomų šedevrų: Puccini operos, galima sakyti, pasaulio operų dešimtuke užima pirmaujančias pozicijas, o tarp populiariausių teatruose statomų veikalų minimos „Madam Baterflai“ ir „Bohema“, nuo jų šiek tiek atsilieka „Toska“.

Paradoksalu, tačiau visiškai kitokio likimo – didesnio pripažinimo per pirmąją premjerą – sulaukė bene tuo pat metu kito kompozitoriaus R. Leoncavallo sukurta muzika tai pačiai istorijai. Vis dėlto R. Leoncavallo opera „Bohema“ (1897), kurioje daugiau dėmesio skiriama Miuzetės ir Marčelo herojams, neišpopuliarėjo, ir šiandien reikšminga tik kaip epochos meno pavyzdys, liekantis bendravardžio šedevro šešėlyje.

Lyginant Murger ir Puccini pateiktas bohemiškumo versijas, kiekvienas autorius suteikia šiek tiek kitokių atspalvių literatūriniam ir muzikiniam šedevrams. Su nerūpestingo gyvenimo būdu, materialaus ir finansinio pagrindo būtinybe tipinis bohemos modelis siejamas tiek, kiek to reikia egzistencijai – Murger romanas yra tiesiog chrestomatinis bohemiškumo pavyzdys. Jo vaizduojama studentų ketveriukė – būdinga visuomenės grupė, neturinti privačios nuosavybės, laikinai apsistojanti pigiose pastogėse, turinti labai mažai lėšų pragyvenimui. Jaunuolių sukaupto turto labai nedaug, pavyzdžiui, Murger herojus muzikantas Šonaras visą savo gerą sutalpindavo į gilias palto kišenes. Kavinėje jie leidžia ištisas dienas, užsisakydami tik puodelį kavos. Murger bendraamžis novelistas ir poetas Arséne’as Houssaye, apie 1830-uosius kurį laiką gyvenęs bohemiškai su bendraminčiais, kaip ir Murger romano herojai, dienas skyrė kūrybinėms paieškoms (t.y. meniniam dykaduoniavimui), paįvairindamas jas nuolatiniu bendravimu ir pokštavimu su draugužiais, o vakarais išeidavo į Paryžių, vakarieniaudavo kavinėse ir restoranuose, nusliūkindavo iki teatro, jei tą vakarą buvo vaidinama kuri nors Hugo ar Dumas pjesė. Balzacas teigė, kad bohemos atstovai yra jaunuoliai, gyvenantys laikinai ir laukiantys, kol visuomenėje atsiras jiems vietos, o prasimanytus pinigėlius leidžiantys savo malonumams. „Tomis dienomis didysis filosofas Gustavas Kolenas, didysis dailininkas Marčelas, didysis muzikantas Šonaras ir ne mažiau didis, kaip jie vienas kitą vadino, poetas Rudolfas buvo nuolatiniai „Café Momus“ lankytojai. Čia juos pakrikštijo „keturiais muškietininkais“, nes jaunuoliai niekuomet nesiskirdavo. Ir iš tikrųjų – jie kartu čia ateidavo ir išeidavo, kartu pokštavo, kartu likdavo skolingi šeimininkui. Žodžiu, tai buvo tarsi nulietas kvartetas, koks atneštų tikrą šlovę Konservatorijai.“ (Ištrauka iš Henri Murger romano „Scenos iš bohemos gyvenimo“.)

Puccini savo operoje koncentruojasi į merginos ir poeto meilės tragediją. Jauna, vieniša ir ligota siuvėja Mimi randa prieglobstį studentų draugijoje ir Rudolfo širdyje („O meile, vienintelė tu mus valdai...“ – taip dainuoja pagrindiniai operos herojai – Paryžiaus poetas Rudolfas ir jo mylimoji Mimi), o Murger romane herojų paveikslai stipriai romantizuoti. Supoetinti personažų portretai, atrodytų, savotiškai kreipia bohemiškumo sampratą jaunystės, nerūpestingo gyvenimo trapumo, laikinumo išaukštinimo link: „Mimi buvo puiki moteris ir, kaip reta, atitiko Rudolfo meninį ir poetinį idealą. Šiai žaviai, trapiai būtybei buvo dvidešimt treji. Jos veidas turėjo kažką aristokratiška, nepaprasto švelnumo jam pridėjo skaičiai žydros akys. Aistringas jaunatviškas kraujas, tekantis jos gyslomis, teikė merginos kamelijų baltumo odai rausvą atspalvį. Jos grožis kerėjo Rudolfą. Nors Mimi nuolatos sukosi buityje, tačiau jos rankų baltumas ne ką nusileido dievaitei, ir tai vedė Rudolfą iš proto.“ (H. Murger, „Scenos iš bohemos gyvenimo“.)

Baronaitė Dudevant, literatūros istorijoje žinoma kaip George Sand, garsėjo ne tik kaip novelistė, bet ir kaip ekstravagantiška bohemos atstovė, vilkėjusi vyriškus drabužius. Tačiau tipiškiausiai moterų paveikslą bohemiškoje visuomenėje iliustruoja grizetės – jaunuolių draugužės, vilkinčios pigaus pilko audeklo suknelėmis, neretai tapusios menininkų mūzomis, dailininkams – įkvepiančiomis pozuotojomis. Ilgainiui „grizetės“ sąvoka prigijo jaunos, žavios, nepriklausomos ir flirtuojančios merginos iš darbininkų klasės apibūdinimui. Murger romano herojė Mimi ar Fantina iš Victoro Hugo „Vargdienių“ buvo tradicinės grizetės – nepriklausomos, netekėjusios merginos, atvykusios į Paryžių ieškoti darbo, gyvenusios laisvai ir bendravusios su studentais. Murger romane pateikiamas ir kitas vėjavaikės grizetės personažas – tai nepriklausoma, flirtuojanti ir permaininga natūra, nuolatiniais kaprizais užkraunanti savo meilužius: „Išvaizdi dvidešimtmetė Miuzetė, atvykusi į Paryžių, greit tapo tuo, kuo tampa žavios meilutės, turinčios liauną taliją, užtektinai koketės gudrybių, pasižyminčios savigarba ir kukliomis mokslo žiniomis. Ilgą laiką ji buvo kviečiama asistuoti vakarienėms Lotynų kvartale. Gyveno ji taip nepastoviai, jog nuolatos mainė žydrą karietą į omnibusą, o gyvenimą apartamentuose į mansardą.

Miuzetė buvo apdovanota išskirtine gracija. Veikiausiai dar tik gimusi ji iškart pažvelgė į veidrodį, norėdama pasitaisyti vystyklus. Ji buvo protinga ir išradinga mergina. Ji ryžtingai atmesdavo bet kokius pasiūlymus, bet niekaip negalėjo suvaldyti savo užgaidų. Iš tikrųjų ji mylėjo Marčelą ir dėl jo išgyveno tikras meilės kančias... Jai ėjo tik dvidešimtieji metai, o prabanga jai buvo būtina kaip oras. „Ką padarysi, – kalbėjo Miuzetė. – Man tiesiog būtina kartkartėmis kvėptelti bohemiško oro. Mano betikslis gyvenimas – tarsi daina, kurioje kiekvienas susižavėjimas – tai trumputis kupletas. O Marčelas – tai visų kupletų priedainis!“ (H. Murger, „Scenos iš bohemos gyvenimo“)

Puccini operos paskutiniame veiksme įvykstantis susidūrimas su žiauriu realizmu tarsi sako, kad idiliška bohemos narių gyvensena, aprašyta Murger romane, jau seniai praeitis. Opera, į XIX a. pradžios bohemą pažvelgusi po daugiau nei pusšimčio metų, šį visuomenės dogmoms nepaklūstantį jaunatvišką judėjimą vertino iš į naują šimtmetį žengiančios kartos pozicijų. Vita gaia e terribile!, arba „Gyvenimas yra džiaugsmingas ir žiaurus“, – tai eilutė iš Murger romano, kurią, tarsi nuoseklią viso bohemiško jaunimo gyvenimo išdavą, kompozitorius pasirenka citatos pabaigai operos paskutiniame veiksme.

Šį rudenį Vilniaus kongresų rūmuose statoma bohemos gyvenimą muzikoje užfiksavusi G. Puccini opera. „Bohema“ į Lietuvos sceną įsiveržė bene prieš 80 metų. Lietuvos operos teatras 1927 m. gegužės 22 d. pastatė „Bohemą“ – jau trečią Puccini partitūrą po „Madam Baterflai“ ir „Toskos“ (premjeros – 1924 m.) rudenį. Dar tris kartus teatras operą atnaujino 1936, 1951 ir 1983 m., Kauno muzikiniame teatre ši opera buvo pastatyta 1962 m. kovo 30 dieną.

Operos pastatymui pasirinktas laikmetis – daugiau nei šimtmečiu vėlesnis nei Murger romano (1830). 1950-ieji – dar tik penkeri metai po antrojo pasaulinio karo. Tai susidūrimai su masinių trėmimų siaubu. Tačiau tai ir vidinio entuziazmo sklidinas laikmetis, ir ore tvyrantis nostalgijos gražiam gyvenimui dvelksmas, išreikštas kino fimu „Kasablanka“, ir hipių kultūros užuomazgos, Niujorke prasidėjusios literatūriniu judėjimu „Beat Movement“. Tai, kaip ir dauguma Europos miestų, sugriautas ir papilkėjęs Paryžius – nors ir neturtingas, tačiau gebantis būti stilingas ir madingas. Bohemiška dvasia šiuo laiku, atrodytų, keliasi iš savo lopšio: bohemiškas gyvenimas, pasibaigęs sulig Pirmojo pasaulinio karo signalais 1914-aisiais, vėl veržiasi į Paryžiaus gatves. Amerikiečių rašytojas, Pulicerio premijos laureatas Stanley Karnow, savo knygoje „Paryžius šeštajame dešimtmetyje“ („Paris in the fifties“, 1999) užfiksavęs būtent to laikotarpio miesto akimirkas, šiandien leidžia susidaryti nepaprastai gyvą tuometinio Paryžiaus ir jo poveikio žmonėms vaizdą: „Tūkstančiai amerikiečių plūdo į Europą po Antrojo pasaulinio karo. 1947 m. liepos pradžioje, tik baigęs koledžą, prisijungiau prie tos minios ir aplūžusiu krovininiu laivu atplaukiau į Paryžių. Nors planavau pabūti tik vasarą, Paryžiuje likau dešimčiai metų...

Pourqoi Paris? Jau vien pavadinimas skambėjo magiškai. Legendinis miestas, Ville Lumiére, kiekvienam turėjo ką pažadėti – grožį, išprusimą, kultūrą, virtuvės rafinuotumą, seksą ar visa neapibrėžiama, ką trumpai apibūdina Paryžiaus atmosfera. „Tikri amerikiečiai numirti keliauja į Paryžių“ (Oscaras Wilde’as). Tai nebuvo mano tikslas, o kas tada? Tiesiog Paryžius.“

Kas gali dar taikliau apibūdinti Paryžiaus dvasią ir laiko tėkmės savotišką sustojimą, jei ne S. Karnow nutikusi šmaikšti istorija, po dešimties metų (1968) sugrįžus į Paryžių: „Apimtas nostalgijos, užsukau į „Crillon“ viešbučio barą, kur mano laikais (t.y. 6-ajame dešimtmetyje – aut. past.) kas rytą kavos išgerti rinkdavosi amerikiečių ir britų spaudos darbuotojai. Net ir po tiek laiko kavinėje pamačiau keletą senų bičiulių. Baro padavėjas Louisas, kaip ir visuomet, buvo glotniai susišukavęs savo plaukus. Nė nemirktelėjęs jis sumurmėjo: „Bonjour, mesjė Karnow, sugrįžote iš atostogų?“ (ištrauka iš Stanley Karnow knygos „Paryžius šeštajame dešimtmetyje“).

Mums, tūkstantmečių sandūros kartai, 6-asis dešimtmetis – be galo artimas, mūsų tėvų laikmetis, kartu stipriai konsonuojantis su tuometine pakilia Paryžiaus dvasia. Ir šiame laikmetyje poeto Rudolfo ir siuvėjos Mimi šimtmečio senumo meilės istorija Paryžiaus fone – tokia pati skausminga ir tikra. Todėl jaunatviškumas ir ekspresija šiandien „Bohemą“ skatina tarsi atsigręžti į savo turinį ir priminti apie plačius savo herojų užmojus: opera su jaunatviška energija keliasi į naujas, netradicines erdves – Vilniaus kongresų rūmų sceną, skatinančią statytojus (maestro Gintarą Rinkevičių, režisierę Dalią Ibelhauptaitę, dailininką Juozą Statkevičių) parodyti savo išradingumą ir fantaziją.