Meilės vergės

„Puolusios merginos dienoraštis“

Spalio 20–24 d. kino teatre „Forum Cinemas Vingis“ ir spalio 25–29 d. „Skalvijos“ kino centre vyks jau trečiasis nebyliojo kino festivalis „Tylos garsai“. Šiemet bus parodyti septyni 1920–1929 m. Švedijoje, Vokietijoje, Rusijoje, Čekijoje sukurti filmai, kuriuos jungia festivalio rengėjų pasirinkta meilės ir lemtingųjų moterų tema. Filmus garsins grupė „Silent Movie Music Company“ (Vokietija), styginių kvartetas „Art Vio“, garsūs lietuvių džiazo muzikos atlikėjai ir populiarios muzikos grupės. Trumpai pristatome festivalio filmus ir iškiliausias jų žvaigždes.

„Liūdesio skersgatvis“ (rež. G.W. Pabst, „Die Freudlose Gasse“, Vokietija, 1925)

Filmas pasakoja apie kelių atsitiktinai 1922 m. Vienoje susitikusių žmonių likimus. Nuskurdusio buržua duktė gelbėja bado mirčiai pasmerktą šeimą, todėl lankosi pas sąvadautoją. Merginą nori išprievartauti mėsininkas, nuo prostitucijos ją išgelbsti amerikietis. Išlaikytinė pasmaugia moterį, su kuria ją apgaudinėja meilužis, ir apkaltina jį žmogžudyste.

Sukurtas tada, kai vokiečių ekspresionizmas ir kammerspiel stilius akivaizdžiai ėmė išsisemti, „Liūdesio skersgatvis“ privertė prabilti apie G.W. Pabstą ir atkreipė vokiečių kinematografininkų dėmesį į realias visuomenės gyvenimo problemas. Filmas atrado jauną aktorę Gretą Garbo, kuriai simboliškai perdavė estafetę nebyliojo kino žvaigždė Asta Nielsen. Tarptautinio pasisekimo filmas sulaukė dar ir todėl, kad tikroviškai perteikė Europos pokario realijas žlugus Austrijos–Vengrijos imperijai: infliaciją, buržuazijos nuskurdimą, lengvą už viską valiuta mokančių užsieniečių gyvenimą, badą, spekuliaciją.

Asta Nielsen (1883–1972)

Asta Nielsen – legendinė Europos nebyliojo kino superžvaigždė. Jau pripažinta teatro žvaigždė Nielsen 1910 m. debiutavo kine. Čia jos karjerai nuo pat pradžių vadovavo režisierius Urbanas Gadas, jos vyras. Iki išsiskirdami kartu jie sukūrė per trisdešimt filmų. 1911 m. Nielsen ir Gadas įsikūrė Vokietijoje, kur Nielsen tapo garsiausia ir geidžiamiausia kino aktore. Ji laikyta viena gražiausių savo epochos moterų. Nielsen vaidybos maniera – lakoniška mimika, taupūs gestai – skyrėsi nuo kitų aktorių, ji tobulai atitiko nebyliojo kino stilių. Nielsen vaidino įvairius personažus, net Hamletą 1920 m. sukurtoje ekranizacijoje, tačiau kino istorijoje išliks kaip tobula lemtingoji moteris ir tragiškoji herojė. Nielsen kino karjera baigėsi kartu su garso atsiradimu, Hitleriui atėjus į valdžią aktorė grįžo į Daniją. Baigusi vaidinti teatre Antrojo pasaulinio karo pradžioje, Nielsen turėjo tenkintis kuklia Danijos vyriausybės pensija. 1945 m. ji parašė atsiminimų knygą „Nebylioji mūza“. 1970 m. ištekėjo penktą kartą už 18 metų už save jaunesnio meno prekiautojo.

Greta Garbo (Greta Louisa Gustafsson, 1905–1990)

Viena didžiausių visų laikų kino žvaigždžių. Mergaitė iš skurstančios šeimos dirbo didžiulėje Stokholmo parduotuvėje, kai ją pastebėjo kino pasaulio atstovai. Tikruoju Garbo Pigmalionu tapo Mauritzas Stilleris. Būtent jo filmuose pradedančioji aktorė ir tapo visus sužavėjusia mįslingąja Garbo. Netrukus po „Liūdesio gatvės“ kartu su Stilleriu Garbo išvyko į Holivudą, ten ji debiutavo 1926-aisiais. Iki garso atsiradimo 1929-aisiais susiformavo aktorės amplua: ji vaidino paslaptingas moteris, kurių meilė tampa lemtinga ir tiems, kuriuos ji myli, ir pačiai herojei. Kitaip nei dauguma nebyliojo kino žvaigždžių, Garbo sugebėjo prisitaikyti prie garso. 1930 m. filme „Ana Kristi“ ji prabilo žemu, jusliu balsu. Svarbūs ne atskiri jos vaidmenys, bet Garbo mitas, kuriame įsikūnijo romantiškas įsivaizdavimas apie nenugalimą, bet kartu ir pavojingą meilės galią. Aktorė pasitraukė iš kino 1941 m. po nesėkme pripažintos „Dviveidės moters“. 1954 m. ji buvo apdovanota „Oskaru“ už kūrybos indėlį. Garbo niekad neištekėjo, nors visą gyvenimą aktorę lydėjo gandai apie jos romanus su garsiais vyrais ir moterimis. Garbo akylai saugojo savo vienatvę ir savo legendą.

„Forum Cinemas Vingis“, 20 d. 19 val. Groja „Silent Movie Music Company“, (Vokietija).

„Skalvijos“ kino centras, 25 d. 21 val. Groja Kym Wild.

„Pandoros skrynia, arba Lulu“ (rež. G.W. Pabst, „Die Buchse der Pandora“, Vokietija, 1928)

Išlaikytinė Lulu sugriauna savo turtingo meilužio sužadėtuves su vidaus reikalų ministro dukra ir priverčia vesti ją. Vestuvių dieną vyras suvokia visą laiką buvęs apgaudinėjamas ir reikalauja, kad Lulu nusižudytų. Tačiau Lulu jį nušauna. Jai pavyksta pabėgti iš teismo salės. Londone Lulu užsiima prostitucija. Čia ji tampa Džeko Skerdiko auka.

Louise Brooks puikiai suvaidintos Lulu moteriškumas įkūnijo tai, ko ieškojo Vedekindas, – „jausmingumą vienintelės žemiškos būtybės, apdovanotos gyvulišku grožiu, kuriai neduota suvokti moralę, ir todėl ji nesąmoningai kuria blogį“. Taip Lulu tapo Pandora – nelaimes sėjančia „lemtingąja moterimi“, kuri lieka ištikima savo likimui įvairiose meistriškai sukurtose situacijose.

Louise Brooks (1906–1985)

Teisininko dukra Louise Brooks, būdama penkiolikos, pasirinko šokėjos karjerą. 1925 m. ji atsidūrė Holivude. Tarptautinį pripažinimą Brooks atnešė vaidmuo Howardo Hawkso filme „Mergina kiekviename uoste“, tačiau tikroji sėkmė atėjo kartu su Vokietijoje kurtais G.W. Pabsto filmais. Įsigalėjus garsiniam kinui, Brooks pasijuto nereikalinga. 1931 m. ji pasitraukė iš kino ir užsidirbo pragyvenimui šokdama naktiniame klube. 1936 m. aktorė pabandė grįžti ir sutiko vaidinti net antrarūšiuose vesternuose. Penktajame dešimtmetyje Brooks dirbo radijuje ir salės patarnautoja Niujorko Penktojoje gatvėje. Šeštojo dešimtmečio viduryje ją iš naujo atrado kino istorikai ir sinefilai, jos filmai vėl rodyti Europoje ir JAV. 1982 m. pasirodė jos prisiminimų knyga „Lulu Holivude“. Brooks mirė nuo širdies smūgio vieniša, nuskurdusi, bet neužmiršta.

„Forum Cinemas Vingis“, 21 d. 18 val. Groja „Silent Movie Music Company“, (Vokietija).

„Puolusios merginos dienoraštis“ (rež. G.W. Pabst, „Das Tagebuch einer Verlorenen“, Vokietija, 1929)

Vaistininko dukrą Timianą suvedžioja tėvo padėjėjas. Timiana tampa vieniša motina, ji pabėga iš šeimos, iš pataisos namų, tampa prostitute.

Filmo pabaiga buvo pakeista pareikalavus cenzūrai ir platintojams: Timiana pabėga iš viešnamio ir išteka už aristokrato. Tačiau ir tai netenkino cenzūros, maniusios, kad filme „triumfuoja ydos ir paleistuvystė, o tėvų valdžia ir šeimyninis gyvenimas rodomi ironiškai“. Vokiečių kinotyrininkas Siegfridas Kracaueris rašė: „Pabstas taip užsispyrusiai kalba apie smulkiosios buržuazijos amoralumą, kad viešnamis jo filme atrodo beveik dievobaiminga įstaiga.“

„Forum Cinemas Vingis“, 22 d. 20 val. Groja styginių kvartetas „Art Vio“ (Ingrida Rupaitė, Kristijonas Venslovas, Tomas Petrikis, Povilas Jacunskas).

„Erotikonas“ (rež. Mauritz Stiller, „Erotikon“, Švedija, 1920)

Šios komedijos herojus entomologijos profesorius yra taip paniręs į mokslą, kad visai neskiria dėmesio žmonai, kuriai neabejingi du vyrai – baronas ir skulptorius. Profesoriui nerūpi jos neištikimybė, jis mieliau bendrauja su senu kolega ir iš provincijos neseniai atvykusia naivia giminaite. Profesorius nuoširdžiai džiaugiasi, telefonu iš žmonos išgirdęs, kad ji įsikūrė pas skulptorių. Prasideda jo naujas gyvenimas su jaunute dukterėčia.

„Erotikonas“ atidavė duoklę po Pirmojo pasaulinio karo Europoje itin populiarioms amerikiečių saloninėms komedijoms, liudijusioms papročių „lengvėjimą“ ir didesnį visuomenės tolerantiškumą. „Erotikonas“ turėjo įtakos klasikinio periodo Ernesto Lubitschiaus, Franko Capros komedijoms.

„Forum Cinemas Vingis“, 23 d. 19 val. Groja Indrė Stakvilė.

„Skalvijos“ kino centras, 26 d. 21 val. Groja „Miss America“.

„Erotikonas“ (rež. Gustav Machaty, „Erotikon“, Čekija, 1929)

Provincijos geležinkelio stoties viršininko dukra įsimyli atsitiktinai stotyje atsidūrusį atvykėlį iš didmiesčio ir tampa jo meiluže. „Erotikono“ siužetas režisieriui nebuvo toks svarbus kaip kad erotiniai motyvai, tačiau svarbiausia jam buvo sukurti psichologizuotą intensyvios nuotaikos ir emocinės įtampos reginį. Jo sugebėjimas išnaudoti kameros, apšvietimo, montažo galimybes ypač išryškėja erotinėse scenose.

„Forum Cinemas Vingis“, 24 d. 19 val. Groja „Jazz Trio“ (Vytis Nivinskas, Liudas Mockūnas, Arkadijus Gotesmanas).

„Mergaitė su dėžute“ (rež. Borisas Barnetas, „Dievuška s korobkoi“, Rusija, 1927)

Nataša siuva skrybėlaites, kad užsidirbtų pragyvenimui ir sergančio senelio gydymui. Savo skrybėles ji parduoda suktiems privatininkams „nepmanams“, kurie visaip stengiasi išnaudoti Natašą. Sėkmė ateina netikėtai – valstybinė obligacija, kuria su mergina atsiskaitė šykštuoliai, išlošia 25 tūkstančius rublių. Natašos laukia šviesi ateitis.

Vieno originaliausių ir, deja, Lietuvoje vis dar neatrastų rusų režisierių Boriso Barneto komedija turėjo ne tik linksminti žiūrovus, bet ir propaguoti valstybines obligacijas, todėl filme susipina lyrizmas ir satyra. Barnetas mielai naudojosi ir situacijų komedijos, ir farso išraiškos priemonėmis bei triukais, tačiau labiausiai jo humoro jausmą žadino buitis. Režisierius sugebėjo prasismelkti į buitį, atkurti prieš kamerą menkiausias jos detales.

Anna Sten (Ana Stenskaja Sudakevič, 1908–1993)

Kijeve gimusi rusų baleto šokėjo ir švedų aktorės dukra po revoliucijos atsidūrė Maskvoje, mokėsi šokio ir aktoriaus meno. Sten atrado Borisas Barnetas, pasiūlęs jai pagrindinį vaidmenį filme „Mergaitė su dėžute“. Filmas atnešė aktorei populiarumą Rusijoje, tačiau tarptautiniu mastu jos vardą išgarsino 1928 m. sukurta Fiodoro Ocepo melodrama „Geltonas pasas“. Berlyne sukurta „Brolių Karamazovų“ ekranizacija, kurioje Sten suvaidino Grušenką, atkreipė Holivudo magnato Samuelio Goldwyno dėmesį. Jis tikėjo, kad Sten gali tapti rusų Greta Garbo, ir pasirašė kontraktą. Pasaulį užkariauti buvo nuspręsta ekranizuojant Emile’o Zola romaną „Nana“, bet nepaisant milžiniškos reklaminės kampanijos filmas sužlugo. Goldwynas nepasidavė – buvo sukurti dar keli filmai, bet Sten taip ir netapo žvaigžde. Kino istorikai gražios, talentingos Sten pavyzdį dažnai mini, kai kalbama apie kino žvaigždės fenomeno mįsles.

„Cinema Forum Vingis“, 21 d. 20.30. Groja Artūras Anusauskas.

„Skalvijos“ kino centras, 28 d. 21 val. Groja DJ Deficitas.

„Meilė trise“ (rež. Abramas Romas, „Tretja Meščianskaja“/„Liubov vtrojem“, Rusija, 1927)

Spaustuvininkas Vladimiras Fogelis atvyksta į Maskvą ir įsidarbina spaustuvėje. Jis neturi kur gyventi, todėl prisiglaudžia pas atsitiktinai sutiktą fronto draugą statybininką Nikolajų Batalovą ir jo žmoną Liudmilą, gyvenančius Trečiosios Meščianskaja gatvės pusrūsyje. Nikolajui išvykus į komandiruotę, Liudmila suartėja su Vladimiru. Tačiau vyrui grįžus moteris negali apsispręsti, kuris iš dviejų vyrų jai artimesnis. Dvejonės tęsiasi, kol paaiškėja, kad Liudmila nėščia. Abu vyrai įkalbinėja ją nutraukti nėštumą. Liudmila pasirenka kūdikį ir savarankišką gyvenimą. Vladimiras ir Nikolajus lieka kartu.

Filmas, kurį sukurti Viktorą Šklovskį ir Romą įkvėpė laikraštyje perskaityta žinutė apie vaikučio pasiimti į gimdymo namus atėjusius du laimingus tėvus, išpopuliarėjo ne tik Rusijoje, bet ir Europoje. Sovietinė kritika akcentavo jo antimiesčionišką patosą. „Meilė trise“ buvo prisiminta „seksualinės revoliucijos“ laikais.

Liudmila Semionova (1899–1990)

„Meilė trise“ išgarsino Liudmilą Semionovą, prieš tai kine suvaidinusią kelis epizodinius ir vieną pagrindinį vaidmenį FEKS grupės režisuotame filme „Velnio ratas“.

Tačiau jau tada Semionova buvo tarp populiariausių N. Foregerio miniatiūrų teatro aktorių.Vėliau ji dirbo įvairiuose Maskvos ir Leningrado teatruose, operetėje. Plastiška, pasižyminti ypatinga, sunkoka gracija, monumentaliu moteriškumu ir kartu ekscentrišku temperamentu. Filme „Meilė trise“ aktorė sukūrė psichologiškai ir socialiai autentišką personažą. Kitus svarbiausius savo vaidmenis ji sukūrė filmuose „Imperijos nuolauža“ (1929), „Svetimas krantas“ (1930), vaidino epizodus filmuose „Jaunoji gvardija“ (1948), „Ana ant kaklo“ (1954).

„Forum Cinemas Vingis“, 22 d. 18 val. Groja „Pieno lazeriai“.

„Skalvijos“ kino centras, 29 d. 18 val. Groja Manfredas.

Parengė Kora Ročkienė